Prieš 6 metus R.Brandas, spėriai radijo ir televizijos populiarumo kopėčiomis kylantis komikas, įstūmė visuomeninį transliuotoją BBC į atgrasų skandalą, pramintą „Sachsgate“.
Tada 33-ejų R.Brandas, turėjęs milijoninę klausytojų auditoriją savo vardu pavadintame šou per „BBC Radio 2“, nusprendė pasityčioti iš seno aktoriaus Andrew Sachso.
Į britų scenos ir kino veterano A.Sachso, kuriam tuomet buvo 78-eri, telefono atsakiklį R.Brandas prirašė seriją žinučių, kuriose leido suprasti, kad jis turėjęs lytinių santykių su pensininko anūke šokėja Georgina Baillie.
Sąmojus apie tai, kaip senolį aktorių ištiks apopleksija, kai jis išgirs apie savo pilnametės anūkės intymų gyvenimą, R.Brandas laidė ne vienas: jam talkino kita BBC žvaigždė – Jonathanas Rossas.
Beje, šį tikslą žiauroki juokdariai beveik pasiekė: šiemet savo memuaruose A.Sachsas pasipasakojo, kad tie skambučiai išardė jo šeimą ir psichologiškai sugniuždė tiek jį, tiek jo žmoną, tiek ir G.Baillie.
„Sachsgate“ tuomet išprovokavo politinę audrą: rekordinė net 18 tūkstančių klausytojų armija BBC eteryje išgirstą R.Brando ir J.Rosso seiliojimąsi oficialiai apskundė transliuotojų priežiūros tarnybai „Ofcom“.
Skandalas net buvo svarstomas Jungtinės Karalystės Parlamente, kur tuometis premjeras Gordonas Brownas milijonines sutartis turinčių radijo laidų vedėjų elgesį pavadino „visiškai netinkamu ir nepriimtinu“.
BBC teko viešai atsiprašyti senuko ir sumokėti 150 tūkstančių svarų sterlingų baudą. Tuomet savo kėdės neteko ir radijo stoties vadovė, ir R.Brandas. Bet tai jį tik dar labiau paskatino imtis panašių provokacijų. Ir dabar aiškėja, kad šis turtus iš populiarumo besikraunantis plevėsa – nesustabdomas.
Nuopuoliai karjeros nesugriovė
Išties toks skambus skandalas ne vienai kylančiai britų žvaigždutei yra reiškęs karjeros pabaigą ir nuopuolį. Bet tik ne hiperaktyviajam R.Brandui.
Maža to, šiam skandalistui tai buvo net ne pirmas kartas, kai jis išspiriamas lauk: dar 2001-aisiais jo paslaugų atsisakė muzikos televizijos kanalas MTV.
Tų metų rugsėjo 12-ąją, praėjus parai po teroristinių atakų Niujorke ir Vašingtone, R.Brandas į darbą MTV studijoje Londone atėjo vilkėdamas kaip Osama bin Ladenas, „Al Qaeda“ lyderis, atsakingas už rugsėjo 11-osios išpuolius.
Tiesa, MTV vadovai, tuomet atleisdami talentingą jauną britą, pasinaudojo kita priežastimi: turimais įrodymais, kad į muzikos studiją R.Brandas vesdavosi savo narkotikų prekeivį.
Tačiau ilgametis polinkis į narkotikus, pradedant marihuana, baigiant amfetaminu ir heroinu, dėl kurio nuo paauglystės buvo suimtas net 12 kartų, netrukdė R.Brandui kopti šlovės laiptais.
Nesutrukdė ir alkoholis ar kita priklausomybė – seksomanija: R.Brandas yra prisipažinęs, kad jo seksualinis apetitas buvęs nepasotinamas. Jis esą dažnai naudojosi prostitučių paslaugomis ir yra gydęsis sekso maniakų klinikoje „KeyStone“ Filadelfijoje.
Žinoma, prie jo tapsmo superžvaigžde nemažai prisidėjo trumpalaikė santuoka su amerikiečių popdainininke Katy Perry, iširusi 2012-aisiais.
Per pastaruosius septynerius metus R.Brandas suspėjo nusifilmuoti net 9 Holivudo filmuose. Jis yra nuskynęs tris geriausio komiko Jungtinėje Karalystėje apdovanojimus, sukūręs aštuonias daugiaepizodes televizijos programas ir parašęs keturias knygas.
Retas kuris britų rašytojas gali pasigirti tokia sutartimi, kokią su leidykla „Harper Collins“ pasirašė R.Brandas: už pirmąsias dvi autobiografines knygas jam sumokėta 1,8 milijono svarų (apie 7,8 mln. litų).
Modernusis revoliucionierius
Vis dėlto R.Brandui, regis, šios šlovės negana. Nuo pernykščio rudens R.Brandas ir jo televizijos, kino bei literatūriniai agentai visomis galimomis progomis pabrėžia, kad jis jau nebėra vien komikas. Jis yra ir politinis aktyvistas.
Ir ne šiaip sau koks mėgėjas: R.Brandas – tai XXI amžiaus vakarietis revoliucionierius. Beveik Che Guevara. Tik be prievartos.
Tie patys susitaršę plaukai, netvarkinga barzda, kartais – stiklinės akys ir tuščias, o kartais – skvarbus, hipnotizuojantis žvilgsnis. Ir pomėgis kalbėti be paliovos.
Tokia R.Brando poza. Nors iš pirmo žvilgsnio skamba kiek fantasmagoriškai, ji nėra visiškai tuščia. Iš tikrųjų jau keletą metų jis šmėžuoja ne tik humoro laidose, bet ir mitinguose bei susirinkimuose. Taip įtvirtinamas visuomenės nuomonės formuotojo įvaizdis.
R.Brandas nuo 2009-ųjų yra pasisakęs apie situaciją Irane, Palestinoje, Tibete. Žinoma, kaip tikras kairuolis jis smerkia imperializmą, kapitalizmą, tariamą Vakarų ir Izraelio tironiją. Nors nevengia palaikyti ir tikrųjų režimų engtų žmonių. Pavyzdžiui, 2012-aisiais jis susitiko su Dalai Lama.
R.Brandas neužsidaro į dėžutę. Jis yra buvęs rimto Londono politinio žurnalo „New Statesman“ kviestiniu redaktoriumi. R.Brandas puikiai perpratęs šiuolaikinius žiniasklaidos metodus, nes jam tai sava, natūrali terpė.
Beje, komikas revoliucionierius itin gudriai naudojasi interneto erdve: vien tik jo naujienų kanalas „YouTube“, skambiai pavadintas „Trews“ (angliškų žodžių „tiesa“ ir „naujienos“ junginys), turi beveik 700 tūkst. nuolatinių žiūrovų.
Pasaulį siūlo keisti meile
Bet koks gi revoliucionierius be manifesto? Kuklumu nepasižymintis R.Brandas tokį jau turi – šių metų spalį Jungtinės Karalystės knygynuose pasirodė net 353 puslapių jo knyga nekukliu pavadinimu „Revoliucija“.
Angliškame pavadinime „Revolution“ keturios raidės yra išryškintos raudonai ir atsisukusios į kitą pusę: „love“ (meilė). Tad 39 metų aktyvisto pagrindinė žinia gana akivaizdi: nuo vartotojiškumo pavargusioms visuomenėms reikia meile paremtos revoliucijos. Beje, ne bet kokios, o revoliucijos iš didžiosios raidės.
„Kaip ši Revoliucija vyks? Kaip mes galime pakeisti pasaulį? Kaip galime pakeisti save pačius? Ar iš tikrųjų sugebėsime nuversti korumpuotus ir galinguosius? Ar galėsime įveikti korupciją ir galios žaidimus ne tik visuomenėje, bet ir savo viduje?“ – traktato pradžioje retoriškai klausia naujai iškeptas Karlo Marxo, Friedricho Engelso ir Vladimiro Lenino sekėjas.
Ir čia pat atsako: „Taigi aš žinau, kad atsakymas yra „taip“.
Ir dar priduria: „Dvasios Revoliucija, kurią mes įvykdysime, bus greita, nes visi būtini kūnai jau yra savo vietoje. Viskas, ką reikia padaryti, – tik pajudinti iš vietos mūsų sąmoningumą.“
Skylėta R.Brando filosofija
Visi vieši ir kuo skandalingesni pasirodymai didina susidomėjimą R.Brandu, bet pardavinėti jo manifestą tai ne itin padėjo.
Knyga pakilo iki 7-osios vietos Jungtinės Karalystės populiariausių knygų šimtuke, bet tik tada, kai leidėjai sutiko ja prekiauti už pusę kainos.
Keliasdešimt tūkstančių skaitytojų jau įsigijo šį opusą. Bet, didžiam R.Brando nusivylimui, absoliuti dauguma knygą labiau vertina kaip linksmą pasiskaitymą, nusėtą anekdotų ir riebių necenzūrinių žodžių, o ne brandaus mąstytojo traktatą.
Žinoma, daugelis „filosofinių“ ir tyčia ant absurdo ribos balansuojančių R.Brando įžvalgų negali nesukelti plačios šypsenos.
Mintydamas apie tai, kad realybė iš tikrųjų tėra mūsų proto sukurta iliuzija, R.Brandas pažeria tokį perlą: „Taigi kai Eltonas Johnas sakė, kad Marilyn Monroe buvo tarsi žvakė vėjyje, – po šimts velnių, jis greičiausiai buvo teisus. O jei jis klydo, mes vis vien jau nebesužinosime.“
JAV prezidentų pastangomis ir taikos derybomis gesinamą, bet dešimtmečius neužgęstantį Izraelio ir palestiniečių konfliktą R.Brandas žada išspręsti per kelias minutes: „Taikūs palestiniečiai ir taikūs izraeliečiai turi taikiai susivienyti prieš prievartą.“
Finansines milijonų žmonių Europoje ir JAV skolas „mąstytojas“ siūlo naikinti vienu mostu: „Antradienio naktį jūs atsigulate miegoti su galvos skausmu dėl būsto paskolos ar neapmokėtų sąskaitų. O trečiadienį prabundate žvalutėlis ir netgi su svaro banknotu kišenėje. Puikumėlis.“
R.Brandas samprotauja, kad socializmas yra gana gera sistema, tik vakariečiai jos iki galo nesupranta: „Priežastis, kodėl mes atmetinėjome socializmą kaip beviltišką ideologiją, yra ta, kad apie šią sistemą visuomet girdėdavome tik neigiamą informaciją, kuri koncentravosi į ekstremalius socializmo aspektus. Jei mes, britai, būtume siekę socializmo, Margaret Thatcher galva būtų atsidūrusi ant baslio.“
Šlovina ir Kremlių
Tačiau kai kurios šio politinio diletanto pastabos kvepia ne tik aršia antipatija Vakarų vyriausybėms ir politiniams lyderiams (prezidentus Baracką Obamą ir Billą Clintoną R.Brandas lygina su moters lyties organais), bet ir atvira simpatija autoritariškajam Kremliui.
„Visas dabartinis konfliktas dėl Krymo ir Ukrainos kilo dėl to, kad pirmiausia vyko Vakarų karinė ekspansija link Rusijos sienų“, – rašo R.Brandas, bemaž žodis žodin kartodamas ne kartą Vladimiro Putino išsakytą tezę apie „šliaužiančius Vakarus“.
Tik dviveidis populistas?
Tokius R.Brando minties „perlus“, kurių daugelis yra iki galo nesugromuluotos ir kiek suvulgarintos kairiųjų pažiūrų JAV akademiko Noamo Chomsky tezės, rimti britų literatūros bei politikos kritikai sumalė į miltus.
„Jis tikrai nėra joks revoliucionierius, o viso labo dar viena įžymybė su egoistiniu noru įsiamžinti. Nenoriu pasakyti, kad jam nerūpi gyvenantieji skurde.
Netgi nemanau, jog jis veidmainis vien todėl, kad yra milijonierius. Bet turi labai ribotą bendravimo ratą: tai popžvaigždės ir turtuoliai“, – reziumavo „The Times“ apžvalgininkas Davidas Aaronovitchius, beje, jaunystėje pats buvęs ultrakairiųjų pažiūrų.
Nors R.Brandas jau daugiau nei 10 metų turi savo skiltį liberaliame Londono dienraštyje „The Guardian“, net ir šio leidinio politinis korespondentas Nickas Cohenas aštriai sukritikavo tariamą „revoliucionierių“ – pavadino demagogu ir religiniu narcizu.
„Turtuoliai šioje šalyje gali nusipirkti viską, o dabar jie nusipirko net ir savo opoziciją. R.Brandas yra tų nepatenkintų turčių balsas. Vis dėlto į jį verta atkreipti dėmesį, nes jis – artimiausia figūra kairiųjų revoliuciniam populistui“, – teigė N.Cohenas.
Tad net jei visa R.Brando filosofija, pašūkavimai tėra vienas didelis pokštas, iš kurio šimtai juokiasi, tūkstančiai žmonių modernųjį revoliucionierių mato kaip pavyzdinę figūrą, kuri įkvepia. Kad R.Brandas po mitingo prieš turtuolius skuba į tokių pat turčių vakarėlį, niekam nerūpi.
R.Brando gerbėjai nesusimąsto ir apie tai, kad jis, būdamas multimilijonierius, prieš kameras ragina iškeldinti turtingus parlamentarus ir jų namus atiduoti socialinio būsto prašytojams.
Na, ir kas, jog jo bendrovę „Mayfair Film Partnership“ milijonais svarų parėmė tie patys turtuoliai, kad būtų susuktas filmas apie patį R.Brandą, jei smagiau klausytis jo paties rėkavimų, kokia gėda turėtų būti „mokesčių vengiantiems bankininkams“. O kur dar rugsėjo 11-osios sąmokslo teorijos, kurias R.Brandas rutulioja kaip ir dauguma antikapitalistinio judėjimo narių.
Radikalioji kairė mato lyderį
Faktas tas, kad, nepaisant visų nusišnekėjimų ir pokštų, R.Brandu žavisi tūkstančiai. Ir tai nėra netikėta. Iš tikrųjų per pastaruosius šešerius metus nuo to laiko, kai prasidėjo finansinė krizė, Jungtinėje Karalystėje rimtai sustiprėjo populistinės jėgos, anksčiau buvusios tiesiog paraštėse.
Štai ultradešinė turi savo galbūt ir ne itin išvaizdų, tačiau įtaigų vedlį – antieuropietiškos ir V.Putino politika besižavinčios partijos UKIP vadovą Nigelą Farage’ą. Britų islamistai turi kišenėje žodžio neieškantį radikalų parlamentarą George’ą Galloway.
Kaip žinome, škotų nacionalistai iki pat šios savaitės turėjo aiškų populistinį lyderį Alexą Salmondą. Beje, nors tai nėra joks sąmokslas, visus minėtus asmenis ir kairiuosius vienija pagarba V.Putino politikai ir atviras jos palaikymas.
Tad gana logiška, kad Jungtinės Karalystės ultrakairieji irgi intensyviai ieško atitinkamai populiarios figūros savo gretoms suburti.
Ar tikrai tokia figūra galės tapti bent 15 mln. svarų (apie 65 mln. litų) banko sąskaitoje turintis ir neseniai ištaigingus namus su penkiais miegamaisiais ir kino sale Holivude įsigijęs R.Brandas, kol kas neaišku. Sąmyšį sukėlęs pareiškimu apie ketinimus siekti Londono mero posto vėliau R.Brandas savo stiliumi rėžė: tai buvo pokštas.
Regis, visas jo šiandienis gyvenimas yra vienas didelis pokštas. Tik ne visiems juokinga, o ir kai kurie iš tų, kurie juokiasi, nelabai supranta, kur yra riba tarp pokštų ir pavojingo absurdo teatro, kurį kuria R.Brandas.
Beje, savo knygoje pats komikas revoliucionierius skaitytojams pažadėjo: visus savo milijonus jis atiduosiantis į bendrą katilą, bet tik tuomet, kai nugalės jo puoselėjama „socialistinė lygiavinė meilės revoliucija“.
Dabartinėje, kapitalistinėje, sistemoje atiduoti pinigus vargšams – tolygu juos išmesti į balą, kiek ciniškai rašo R.Brandas. Bet ar nebus taip, kad radikalioji kairė liks nesupratusi dar vieno jo pokšto siekiant iš naivuolių užsidirbti dar daugiau?
