Vietoj to laukė paskutinės minutės ginčai, nesusikalbėjimas, pykčiai ir galiausiai nusivylimas. Į Vilnių atvykęs tuometis Ukrainos lyderis Viktoras Janukovyčius atrodė lyg mažas prasikaltęs vaikas ir painiai teisindamasis skėsčiojo rankomis priešais Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
Atstumas tarp jos ir V.Janukovyčiaus buvo vos keli metrai, bet iš tikrųjų tuo metu galingiausią pasaulio moterį ir Ukrainos prezidentą skyrė ištisi pasauliai.
A.Merkel tvardėsi, bet buvo akivaizdu – iki tol nedaugeliui Europoje, išskyrus nebent Baltijos šalis ir Lenkiją, terūpėjęs planas ištraukti iš Rusijos įtakos zonos Ukrainą ir priartinti prie ES žlunga. Tai buvo jos globojamas projektas ir jį sumovė storžievišku būdu garsėjantis doneckietis.
Tai buvo ne tik Ukrainos nesėkmė, privedusi šalį prie kruvinų protestų, dar kruvinesnės revoliucijos ir galiausiai karo. Tai buvo ir asmeninė A.Merkel, ir visos Europos nesėkmė, puikiai parodžiusi Rytų politika ne itin besidomėjusio ar ją supratusio Vakarų elito požiūrį.
Dabar, praėjus audringiems metams po šių lemiamų sprendimų, „Lietuvos rytas“ siūlo pažvelgti liudininkų akimis į tai, kaip viskas vyko užkulisiuose, ir pamėginti suprasti, kokias pamokas išmoko Europa.
Per naktį neįtikino
2013-ųjų lapkričio 28-osios vakaras. Ką tik kalbėjo V.Janukovyčius. Painiais sakiniais jis mėgino paaiškinti, kodėl šis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje nėra toks beprasmis, kaip jis atrodo dabar. Ir kodėl verta toliau vesti derybas ir jis, kaip ligi šiol, pasisako už bendrą ateitį.
„Mums reikalinga labai skubi daugelio milijardų eurų pagalba“, – sakė V.Janukovyčius. Šią dvilypį žaidimą žaidusio Ukrainos vadovo dainelę girdėjo ir ES lyderiai, ir Maskva.
Po to kažką norėjo sakyti Vokietijos kanclerė. A.Merkel žvelgė į 28 ES valstybių vadovų draugiją, susirinkusią Vilniuje. Po to pasakė vieną visiško nepritarimo ir šalto sarkazmo persmelktą sakinį, kuris buvo tiesiogiai skirtas Ukrainos prezidentui: „Man atrodo, kad esu vestuvėse, kuriose paskutinę minutę jaunikis kelia naujas sąlygas.“
„Taip, jausmas, kad nieko nebus, buvo. Bet kova vyko iki pat paskutinės akimirkos – negalima sakyti, kad V.Janukovyčius į Vilnių atvyko galutinai apsisprendęs nepasirašyti Asociacijos sutarties.
Teko girdėti, kad vienas jo komandos narių, vienas tų vadinamųjų jaunųjų reformatorių, iki 2 val. nakties įtikinėjo V.Janukovyčių pasirašyti sutartį. Bet jis to nepadarė.
Vėliau per viršūnių susitikimą buvo akimirka, kai V.Janukovyčius salėje stovėjo visiškai vienas. Vaizdas buvo kur kas įspūdingesnis nei Australijoje, kur per Didžiojo dvidešimtuko susitikimą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo paliktas pietauti prie stalo vienas“, – „Lietuvos rytui“ teigė Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Marius Laurinavičius, iš arti stebėjęs ES ir Ukrainos derybas ir jų finišą Vilniuje.
Dvejopas Kijevo žaidimas
Sudėtingas derybas su ukrainiečiais pernai iš arti taip pat stebėjęs Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo patarėjas Rytų Europos klausimais lietuvis Arnoldas Pranckevičius buvo gerokai pesimistiškesnis.
Jis buvo misijos, kurią sudarė buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis ir buvęs EP pirmininkas airis Patas Coxas, koordinatorius.
„Suprantama, kad ES darė viską, kas buvo įmanoma. Juk ir futbolininkai iš aikštės neišeina likus žaisti 5 minutes. Mūsų pasiūlymai V.Janukovyčiui buvo išties svarūs, bet jis, deja, į Vilnių atvažiavo apsisprendęs nepasirašyti sutarties ir nenusiteikęs nuoširdžiai derėtis. Tai buvo teatras, vaidyba“, – šiandien mano A.Pranckevičius.
„V.Janukovyčiaus režimas ilgai su mumis žaidė – įvykdė dalį reformų, pakeitė reikalingus įstatymus. Buvome arti, ukrainiečiai tikrai buvo suinteresuoti pasirašyti Asociacijos sutartį.
Bet V.Janukovyčius toje situacijoje norėjo būti vienintelis laimėtojas – jis siekė pergudrauti abi puses, gauti nuolaidų ir pinigų tiek iš ES, tiek ir iš Rusijos, šantažuoti jas abi ir melžti abi karves, kad pavogtų eurointegracijos kortą iš opozicijos, 2015 metais būtų perrinktas prezidentu ir išlaikytų valdžią ir kontrolę.
Asociacijos sutartis jam buvo svarbi tik dėl pragmatinių interesų ir kad būtų sustiprintos jo derybinės pozicijos Maskvos atžvilgiu pokalbiuose dėl mažesnės dujų kainos ir stebėtojo statuso Muitų sąjungoje“, – sako A.Pranckevičius.
Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pastate, 2013 m. spalio 17-ąją ukrainiečiai be užuolankų kalbėjo tik apie pinigus. O Vokietija toliau kalbėjo apie J.Tymošenko. Bet kuo arčiau buvo viršūnių susitikimas, tuo didesnis tapo Europos Sąjungos spaudimas Vokietijai neskirti tiek daug reikšmės J.Tymošenko atvejui.
Pirmiausia Lenkija spaudė, kad dėl to nesužlugtų Asociacijos sutartis.
„Mes nenorime vėl turėti bendros sienos su Rusija“, – sakė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis per konfidencialų pokalbį. Jo pirmtakas ir ES derybininkas A.Kwasniewskis lapkričio 19-ąją buvo atviresnis.
Viso pokalbio su V.Pinčuku metu lenkas tiesiog rėkė į ragelį netverdamas pykčiu.
„Jis mus išdūrė! Janukovyčius nepasirašys. Sukčius, netikęs melagis!“ – apmaudą liejo A.Kwasniewskis.
Briuseliui trūko „artilerijos“
Vis dėlto A.Pranckevičius tvirtina, kad svarbiausiomis ir sunkiausiomis derybų su Kijevu akimirkomis „pritrūko sunkiosios artilerijos iš didžiausių ES sostinių“.
„Bet JAV prezidentui Barackui Obamai Ukraina tuo metu nebuvo svarbiausia užsienio politikos tema, o Vokietijoje kaip tik 6 savaites buvo formuojama vyriausybė. A.Merkel Ukrainai tiesiog neturėjo laiko.
Buvo supratimas ir parama, bet nebuvo strateginių veiksmų. O jie tikrai buvo reikalingi siekiant atremti tokios didžiulės, agresyvios, pagal civilizuotas taisykles nežaidžiančios jėgos kaip Rusija spaudimą“, – prisiminė A.Pranckevičius.
Trūko ir A.Merkel kantrybė
Vilnius, viešbutis „Kempinski“, 2013 m. lapkričio 28 d. 18.30–20.30 val. Europos lyderiai laukia V.Janukovyčiaus. Tai buvo paskutinis kartas, kai jie susitiko su Ukrainos prezidentu, kad palenktų jį padėti parašą.
Iš tikrųjų beviltiškas bandymas. Bet Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy pasiryžo neįmanomam dalykui. H.Van Rompuy į Vilnių pasiėmė du Asociacijos sutarties egzempliorius. Jie galėjo būti tuoj pat pasirašyti.
Keliomis minutėmis vėliau atėjo V.Janukovyčius su vertėju, Ukrainos ambasadoriumi ES ir keletu darbuotojų. Neįprasta, nes svarbių pokalbių metu Ukrainos prezidentas iki šiol visuomet buvo vienas.
ES lyderiai buvo susierzinę. Iš pradžių įtikinti V.Janukovyčių mėgino J.M.Barroso.
„Po 1991-ųjų Lenkija ir Ukraina turėjo beveik vienodą bendrąjį vidaus produktą, kai griuvo Berlyno siena. Dabar Lenkijos triskart didesnis“, – ES nauda viliojo J.M.Barroso.
Po to buvo padarytas drąsus šachmatų figūros ėjimas: J.M.Barroso davė suprasti, kad Briuselis atsisakys reikalavimo paleisti J.Tymošenko. Buvo akivaizdu, kad ES lyderiai visiškai nesuvokia, kas vyksta Kijeve ir Maskvoje, kad Rusija juos pergudravo.
Jie vis dar kalba apie J.Tymošenko? V.Janukovyčius apstulbęs. Nejau Briuselis nesupranta, kad kalba seniai krypsta į visiškai kitas temas?
Pokalbis įkaito. H.Van Rompuy, kuris garsėja kaip kietas derybininkas ir nėra žinomas kaip temperamentingas žmogus, nebegalėjo susitvardyti.
„Jūs elgiatės trumparegiškai. Ukraina septynerius metus vedė derybas, nes jūs manėte, jog tai jai naudinga. Kodėl dabar tai tapo nebenaudinga?“ – aprėkė jis V.Janukovyčių.
Galiausiai jį į kampą mėgino įsprausti Dalia Grybauskaitė ir ypač A.Merkel. Pastaroji taip pat sunkiai tvardėsi, nebegalėdama daugiau klausytis V.Janukovyčiaus pasiteisinimų.
Po dar vieno jo paaiškinimo nevilties apimta A.Merkel gurkštelėjo vyno, tada nervingai papurtė galvą ir atsisukusi į D.Grybauskaitę pertraukė V.Janukovyčių rankos mostu, rodančiu: „Aš daugiau nebenoriu jo klausytis.“
„A.Merkel Vilniuje po susitikimo su V.Janukovyčiumi ES diplomatams reiškė užuojautą, kad reikėjo dirbti su tokiu tundra“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas Lietuvos diplomatas.
Pelnytai jaučia kaltę
Po dviejų valandų J.M.Barroso pasakė: „Turime eiti.“ ES Asociacijos sutarties dokumentai buvo išgabenti iš Vilniaus ir pasirašyti po pusės metų jau kito Ukrainos prezidento.
Kai kanclerės A.Merkel vadovaujama vokiečių delegacija lapkričio 29-osios rytą susitiko vienam paskutinių pokalbių su V.Janukovyčiumi, viskas seniai buvo nuspręsta.
Jie dar kartą išsakė savo pozicijas, bet susitikimas buvo tik farsas. Vienu svarbiausių Europos užsienio politikos klausimų Vokietija patyrė nesėkmę.
„Kanclerė dabar aktyviai įsitraukusi į išeities iš krizės Ukrainoje paieškas. Ji jaučia kaltę dėl to, kad neįsikišo anksčiau. Vis dėlto kalčiausias pats V.Janukovyčius. Jis šantažavo abi puses. Norėjo numelžti ir ES, ir Rusiją, bet galiausiai numelžė pačią Ukrainą“, – teigė A.Pranckevičius.
Vis dėlto ir V.Putinas apsiskaičiavo. Dar tos pačios lapkričio 28-osios naktį tūkstančiai demonstrantų susirinko Maidane. Ir iš ten nebesitraukė, kol po trijų mėnesių V.Janukovyčius pabėgo iš Ukrainos. V.Putinas aneksavo Krymą. Iki šiol konfliktas pareikalavo daugiau nei 4 tūkstančių žmonių gyvybės, Rytų Ukrainoje šėlsta karas.
M.Laurinavičius teigia, kad dalį atsakomybės dėl tuo metu žlugusio Asociacijos sutarties pasirašymo turėtų prisiimti ir Bendrija.
„Kai Ukrainą pradėjo spausti Rusija, ES kažkodėl nieko nedarė. Apskritai Bendrija nesugebėjo visų įvykių įvertinti kaip strateginės kovos su Rusija.
Kalbant apie Ukrainą Maskva tuo metu daug dėmesio skyrė suplanuotiems 2015 metų prezidento rinkimams, o ES tik pasiūlė Kijevui sutartį, ir viskas.
Be to, viskas kažkodėl buvo siejama su vieninteliu dalyku – J.Tymošenko paleidimu. Galiausiai visas ES politinis ir diplomatinis žaidimas buvo paremtas derybomis su Andrijumi Kliujevu (V.Janukovyčiaus administracijos vadovu. – Red.). O pastarasis – geras oligarcho Viktoro Medvedčuko, rusiškos Muitų sąjungos entuziasto, draugas“, – kalbėjo M.Laurinavičius.
„ES trūko strateginio požiūrio į visą Rytų partnerystės programą. Europai kažkodėl tapo staigmena Armėnijos pasirinkimas prisijungti prie Muitų sąjungos, nors šiaip jau akivaizdu, kad rusai niekada nebūtų leidę armėnams pasukti kitu keliu“, – pridūrė RESC ekspertas.
Tiesa, M.Laurinavičius priminė, kad Briuselyje Rytų partnerystė niekada ir nebuvo vertinama kaip tiltas, tramplinas tolesnei integracijai į ES. Esą programą reikėtų laikyti paguodos prizu, kurio esmė – „europinių vertybių perkėlimas į kaimynystę ir nieko daugiau“.
„Dar prieš viršūnių susitikimą Vilniuje kalbėjau su Ukrainos atstovais ir jie manęs klausė: „O kas jums sakė, kad mes norime kur nors įstoti?“ Ukrainiečiams, ypač oligarchams, tereikėjo laisvosios prekybos sutarties“, – pasakojo M.Laurinavičius.
Bet pirmiausia europiečiai neįvertino Maskvos ir jos ryžto užkirsti kelią Ukrainai aiškiai susieti savo ateitį su Vakarais. Jie rimtai neįvertino rusų prieštaravimų ir ukrainiečių perspėjimų arba ignoravo, nes tai nederėjo prie jų pasaulio paveikslo.
Tik oligarchų perversmas?
Galų gale ar išties išmoktos tos metų senumo įvykių pamokos? Ar Ukraina išties pasikeitė ir negrįžtamai pasuko į Vakarus? Ne visi tokie optimistai, kaip dažnai mėgsta pabrėžti dabartinės Ukrainos rėmėjai.
„Iš esmės man dabartinė Ukraina panaši į 2004-ųjų Ukrainą po Oranžinės revoliucijos. Ukrainos yra dvi. Pirmoji – absoliučiai pasikeitusi visuomenė. Vis daugiau žmonių supranta, kad patys turi ką nors daryti. Daug pilietinių iniciatyvų. Pagaliau formuojasi ukrainiečių tauta.
Antroji – nepasikeitusi valdžios Ukraina, elito Ukraina. V.Janukovyčius kėlė grėsmę oligarchams, kurie jį ir pašalino, ir išlaikė įtaką. Būsiu nepopuliarus, bet Ukrainoje įvyko ne Euromaidanas, o Ihorio Kolomoiskio, Rinato Achmetovo ir kitų oligarchų surengtas perversmas.
Kalbant apie Ukrainą dabar ir 2004 metais, paralelės akivaizdžios. Užtenka pakeisti P.Porošenką V.Juščenka, o A.Jaceniuką – J.Tymošenko. Trintis tarp prezidento ir premjero didėjo ir tada, didėja ir dabar“, – įsitikinęs M.Laurinavičius.
