Išsamesnės informacijos apie būsimą pagalbą kol kas nėra – reikia įvertinti, ko trūksta šaliai. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad tai riboto naudojimo informacija, o Lietuva padės tiek, kiek reikės, nes Ukrainos tauta savo šalies teritorijoje gina visą Europą nuo agresoriaus.
Tačiau lietuviai realia pagalba jau senokai prisideda prie ukrainiečių kovos. Ir ne tik humanitarine, kuri savanoriškų lietuvių yra reguliariai vežama į Ukrainą.
Vienas Lietuvos verslininkas yra subūręs bendraminčių komandą, kuri palaiko ryšį su Ukrainoje kovojančiais savanorių batalionais „Pravyj sektor“ ir „Aidar“.
Sėkmingus verslus Lietuvoje turintis 36 metų Algirdas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.) jau ilgai galvojo, kaip asmeniškai padėti Ukrainoje kovojantiems kariams ir savanoriams. Ir jis ne tik sugalvojo, bet ir realiai tai įgyvendina – šiuo metu jis dirba su Ukrainos savanorių batalionu „Pravyj sektor“.
Algirdas ne kartą lankėsi Donecko regione, taip pat ir Piskų miestelyje, kur yra įsikūrę pagrindiniai kariniai atramos punktai. Būtent čia ir kaunasi reguliarioji Ukrainos kariuomenė ir „Pravyj sektor“ savanorių bataliono kariai.
„Pasidarėme savotišką žvalgybą ir supratome, kad reikia išvažiuoti rimčiau jiems padėti“, – lyg apie paprastą išvyką į užsienį pradėjo pasakoti Algirdas.
Neturi įgūdžių
Rimtai galvoti apie tai, kaip būtų galima padėti neramumų krečiamai kaimyninei šaliai, Algirdas pradėjo po buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo. Atvykęs į Ukrainos regionus, kuriuose vyksta susirėmimai, Algirdas nesunkiai susiprotėjo, kad savanoriams reikalinga pagalba.
Ne tik karine ekipuote ar ginklais, bet ir įgūdžiais.
Susitikus su Algirdu nesunku susigaudyti, kuo jis užsiėmė anksčiau. Tvirtas stotas ir kariškai atrodanti apranga sufleruoja, kad jis yra į atsargą pasitraukęs kareivis. Dabartinė veikla, kuria Algirdas užsiima šiuo metu, neleidžia pamiršti turėtų įgūdžių.
Savo vardo ir pavardės jis nenorėjo viešinti dėl to, kad turi šeimą ir verslą – apie tai, kad jis dažnai keliauja į Ukrainą, žino ne vienas jo aplinkos žmogus, tačiau ką ten veikia ir ką planuoja daryti toliau, – tik artimiausias ratas.
Kalbant paprastai, Algirdas kartu su bendraminčiais moko Ukrainos savanorius kariauti – valdyti ginklą, puolimo, gynybos strategijų. Kaip jam tai šovė į galvą? Vyras neslepia: jeigu Ukrainoje dėl savo valstybės kovojantys vyrai prašo pagalbos, į tą prašymą reikia atsiliepti.
„Pavyzdžiui, tuose „Pravyj sektor“ batalionuose, kuriuose teko būti, nemačiau karinės drausmės. Savanorius reikia mokyti bazinių dalykų – taktikos, ginklo panaudojimo, šaudymo, kaip išvengti pasalų. Tai elementarus pradinis kario rengimas.
Mes važiuojame ir mokome žmones gintis, kariauti, kaip ir kokias užduotis atlikti mažam padaliniui – sunaikinti postus, priešo turimą amuniciją, vykdyti žvalgybą. Su mažais daliniais, kurie gali atlikti tokias užduotis, ir dirbame“, – pasakojo lietuvis.
Jeigu tai elementaru, kodėl to nepamoko saviškiai? Ar Ukrainoje nėra specialistų?
„Aš negaliu atsakyti, turi jie ar neturi specialistų... Tačiau jeigu žmonės klausia, ar galime padėti bent bazine parengtimi... Tokie dalykai kalba patys. Ne visi savanoriai yra buvę mokymo centruose. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų, atvykę į vieną ar kitą batalioną, pateko tiesiai į mūšio lauką. Be jokio pasirengimo. Ir tie vaikinai džiaugiasi, kad išgyveno. Aštuoniolikmečiai“, – karčiai šypteli Algirdas.
Į karo lauką papuolęs jaunimas gyvena šia diena – nėra sukūrę savo šeimų, todėl neturi ko prarasti ir kartu nejaučia baimės. Todėl pamatęs tokius jaunuolius Algirdas neabejoja: į karo mėsmalę patekusiam vaikiui bus lengviau išgyventi, jeigu jis žinos, kaip ir kur judėti, ką daryti ir kokį sprendimą priimti.
Pasakyti, kiek yra nepasiruošusių žmonių savanorių gretose, sunku. Algirdas duoda pavyzdį. Tarkime, bataliono „Aidar“ savanoriai išvažiavo į blokados postą. Daugiau nei trisdešimt žmonių. Pusė žuvo, kita pusė – paimta į nelaisvę.
„Ką iš to galima pasakyti? Išvados paprastos – žmonės nepasiruošę. Tad kai spaudoje rašo, kad Ukrainos pajėgos pasirengė plataus masto operacijai, aš ir klausiu: iki Dnepro ar iki Kijevo trauksitės?“ – ironizavo pašnekovas.
Ji pabrėžia, kad nereikia pamiršti ir to, kad reguliarioji Ukrainos kariuomenė yra nualinta: „Armija nebuvo rengiama karui – tarnyba buvo įprastas darbas, kur žmonės ateidavo pasiimti savo atlyginimo. Pas mus irgi nebuvo tikro karinio rengimo, kai apie 60 proc. žmonių ateidavo tik savo algos pasiimti. Susigriebė tik neseniai.“
Nauja išvyka – po kelių savaičių
Kaip karas Ukrainoje atrodo buvusiam kariškiui? „Karinėse doktrinose mes turime aiškias struktūras, o ten jų nėra. Iš abiejų pusių tai yra chaotiškas karas, o chaose sunku nuspėti priešo žingsnius – ar jis trauksis, o jeigu trauksis, tai kaip? Ir Piskų miestelyje tas pats – miesto gynybinės pozicijos išdėliotos taip, kaip tikrai nedėliotum, jeigu ruoštumeisi mūšiui mieste. Kolegos irgi taip sako. Kur jų fantazija? Nėra. Bet jeigu įgūdžių nėra, tai fantazijos juo labiau“, – pasakojo Algirdas.
Lietuvis į Ukrainą keliauja ne vienas, o su nedidele komanda. Šiuo metu jau suplanuota dar viena kelionė. Rengti mokymų lietuviai išvažiuos po dviejų savaičių.
Mokymams reikalingos priemonės (vietovių žemėlapiai ir pan.) jau suorganizuotos, taip pat rasta saugi vieta. Mokymuose dalyvaus nedidelės savanorių grupės po dvidešimt žmonių. Jų parengimas truks mažiausiai pusantros savaitės.
„Koks viso to rezultatas? Moralinis pasitenkinimas, nes tu atiduoti duoklę. Jiems dabar reikia pagalbos, ir mes ją suteikiame“, – sakė Algirdas.
Atsirado ir žmonių, kurie remia Algirdą ir jo bendraminčius.
Visos kelionės išlaidos yra apmokėtos ne iš savos kišenės. Iki šiol vyko tik apsižvalgymas, pokalbiai su savanoriais. Algirdas juokauja – plikame lauke mokymų nesuorganizuosi, juolab jeigu tai reikėtų daryti vien savo jėgomis.
Kai kurie Algirdą remiantys verslininkai klausia, kam gi tai reikalinga: „Daug kas nesupranta, kad pavojus yra čia pat. Ir į jį reikia reaguoti. Su šiandienine Rusijos politika nereikėtų atmesti galimybės, kad lygiai taip pat reikės kovoti ir Lietuvoje. Jeigu nenori kariauti, ruoškis karui. Nes jeigu nepasiruoši, tuomet tikrai teks imti ginklą ir eiti kariauti.“
Pabendravus su ukrainiečiais ir visai čia pat išgirdus pragarišką artilerijos gausmą, Algirdui viskas atrodo jau kitaip. Jo nuomone, Lietuva, kaip valstybė, taip pat yra įsitraukusi į Ukrainos bei Rusijos karinį konfliktą.
„Kai kurie politikai bando parodyti, kad mes nedalyvaujame kare... Tačiau jeigu mes remiame, siunčiame labdarą, mes jau dalyvaujame. Parama – pirmas signalas, kad mes remiame kažkurią pusę. Kodėl tuomet mes paramos nesiunčiame kitai konflikto pusei?“ – klausė jis.
Renka informaciją
Pasakodamas apie jau buvusias išvykas Algirdas kalba su savotišku susižavėjimu. Lietuvis pripažįsta – adrenalino ten gauna nemažai. Tačiau svarbiausia – parsivežtos žinios.
„Karo nereikia bijoti, reikia bijoti būti jam nepasirengusiam. Žmonės sako, kad karas yra baisu. Baisu yra tada, kai nežinai, ką darai. Aš pats juk nekariauju – tik domiuosi, kaip tiems žmonėms padėti, kad jie ilgiau išgyventų.
Kažkas renka labdarą, o kažkas renka informaciją, kad žinotų, kaip elgtis, jeigu tokie dalykai ateis ir į mūsų šalį. Sakote, keista? O man, tarkime, keista, kai žmonės kolekcionuoja monetas“, – šypsojosi jis.
Nuvykus į Ukrainą į atsargą pasitraukusio kario akis greitai įvertina situaciją: „Tik nuvykęs ten gali pamatyti, kaip kariauja kiekviena pusė, susirinkti informaciją apie naudojamus metodus. Be to, gali realiai išbandyti įvairias taktikas“, – pasakojo Algirdas.
Jam įdomiausia, kad pasikeitė kariavimo sąvoka ir suvokimas, kas yra karas. Konvencinio karo nėra, todėl susigaudyti, kaip vyksta mūšiai, gali tik nuvykęs į vietą.
„Žinoma, Gruzijos, Čečėnijos, Ukrainos karai – visi jie skirtingi, gal ir pas mus būtų kitoks karo variantas. Pavyzdžiui, Čečėnijoje viskas buvo šluojama artilerine ugnimi, aviacija. Apie Ukrainą to nepasakysi, kai kurios strategijos nėra būdingos Rusijai. Pavyzdžiui, kaip buvo imamas Groznas ir kaip atrodo Doneckas ir Luhanskas.
Ar tai gali reikšti, kad ją kažkas konsultuoja? Žinoma, kad galima sakyti, kad tai yra išmoktos pamokos, nors, kaip mes žinome, ana pusė niekada nepasimoko iš savo klaidų“, – kalbėjo Algirdas.
