18-mečio juodaodžio jaunuolio Michaelo Browno nužudymas galėjo tapti dar viena paprasta byla Misūrio valstijos istorijoje. Juodaodį vaikiną konflikto metu mirtinai peršovė pareigūnas, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".
Kodėl taip įvyko? Atsakymų yra ne vienas ir jie labai skirtingi, nelygu, kurios pusės – pareigūno ar juodaodį gynusių amerikiečių klausysi. Viena aišku – šis įvykis buvo paskutinis lašas, juodaodžiams gyventojams perpildęs kantrybės taurę. Dar labiau įvykių karuselę įsuko vietinės valdžios nesugebėjimas tinkamai reaguoti.
Nužudytas jaunuolis tapo policijos piktnaudžiavimo savo galiomis, korupcijos valdžios sluoksniuose ir rasinės diskriminacijos simboliu, kurį tuoj pat pasičiupo ne tik aktyvūs žmogaus teisių gynėjai, bet ir visi, siekiantys konflikto, visuomenės skaldymo.
Tiek M.Brownas, tiek jo nužudymu kaltinamas pareigūnas Darrenas Wilsonas sulaukė skirtingų visuomenės grupių palaikymo. Apie jų gyvenimą kalbantys artimieji, draugai ir kolegos pateikė pavyzdinius jų portretus. Tiesa, visa tai sugriauna per 90 sekundžių įvykęs pareigūno ir jaunuolio konfliktas, pasibaigęs pastarojo mirtimi.
Sunku lyginti skirtingas priežastis turinčias istorijas, tačiau gana lengva įžvelgti, kad riaušes ir amerikiečių nepasitenkinimą valdžia įžiebęs konfliktas Fergusone, kaip ir žymioji Garliavos istorija Lietuvoje, turi kur kas gilesnes šaknis.
Ilgai brendęs nepasitenkinimas šiose labai skirtingose vietose prasiveržė dėl skirtingų priežasčių, bet netikėtai atvėrė valstybės lygio problemas.
Gyventojai nori ramybės
Iš pažiūros Fergusonas tėra dar vienas ramų gyvenimą gyvenantis JAV miestas, kurio gatvėmis vaikšto šeimos su vaikais, grupės jaunuolių, senukų poros ar vienas kitas balta marška apsigobęs keistuolis, skleidžiantis „gerąją naujieną“ apie pasaulio išgelbėjimą.
Patys Fergusono gyventojai jums patvirtins, kad taip ir yra. Iki pat šių metų rugpjūčio Fergusonas buvo rami vietovė, kurios didžiausia problema atrodė visas JAV po ekonominių sukrėtimų ištikusi recesija.
Tai patvirtina ir vietinės alaus daryklos valdomo restorano personalas.
„Aš visą gyvenimą praleidau čia, Fergusone. Niekada nemanėme, kad vieną dieną atsidursime visų valstijų dėmesio centre, – „Lietuvos rytui“ sakė padavėja Caroline. – Jei apsižvalgytume po visą priemiestį, rastume mažai ženklų, kad čia vyko tokie masiniai susirėmimai.“
„Tomis dienomis, kai vyko riaušės, tiesiog užsidarydavome, bet didelio pavojaus nebuvo. Gal tik stebindavo lyg iš niekur kildavęs chaosas ir tai, kad gatvėmis važinėjo tokia technika, kurią buvo galima pamatyti tik karo filmuose“, – juokėsi padavėja.
Rugpjūčio viduryje Fergusonas iš tiesų priminė karo zoną – taikios demonstracijos virto riaušėmis, plėšikavimais, susirėmimais su itin gerai ginkluota policija. Gatvėse pasirodė ir šarvuočių, ir snaiperių, ir nacionalinės gvardijos karių.
„O kaip tos istorijos apie vietinių parduotuvių savininkus, kurie įsigijo ginklų bijodami, kad riaušės persimes į jų valdomas parduotuves?“ – pasiteiravau.
„Nesąmonė. Šias istorijas kuria nacionalinė spauda. Taip, gal yra keletas labiau įbaugintų žmonių, bet niekas čia nesiginkluoja“, – patikino Caroline.
„Didžiausią pavojų čia kelia ne vietiniai gyventojai, o tie, kurie atvyksta ir kelia neramumus, kad užsidirbtų sau politinių taškų“, – piktinosi ji.
„Kas jie?“ – pasitikslinau.
„Yra daug grupių, trokštančių žiniasklaidos dėmesio, kurios tik ir laukia, kad prasidėtų susistumdymai su pareigūnais“, – pasakojo padavėja.
Pykstasi net spauda
Vietos žurnalistai patvirtins, kad svarbiausia problema, iškėlusi M.Browno nužudymo faktą į nacionalinį lygį, – policijos savivalė ir ilgus metus trunkantis Fergusono nuovados nebaudžiamumas.
Jokia statistika ar konkretūs faktai nerodo, kad Fergusone būtų buvę nesaugu ar čia būtų tvyrojusi įtampa.
„Fergusono istorija yra keliasluoksnė. Viena, nuovadoje tiesiog dominuoja baltaodžiai pareigūnai. Iš daugiau nei 40 pareigūnų tik 3 juodaodžiai.
O štai rajone daugiausia gyvena juodaodžių, kurie dažnai tampa rasistiškai nusiteikusių pareigūnų taikiniais“, – sakė „St.Louis Post-Dispatch“ žurnalistas Jeremy Kohleris.
„Ne vienas JAV girdėjo istorijų, kaip baltaodžiai pareigūnai sustabdo juodaodžius vairuotojus ir kelia absurdiškus reikalavimus. Nebūkime naivūs, to būta ir Fergusone.
Problema vis dėlto nėra tik dėl rasinių nesutarimų. Didesnė atvira žaizda sistemoje – pareigūnų atsakomybė“, – sakė jis.
Tiesa, jei jau kalbame apie rasinius skirtumus, reikia pabrėžti, kad J.Kohlerio atstovaujamo laikraščio „St.Louis Post-Dispatch“ pagrindinis konkurentas – savaitinis laikraštis „St.Louis American“, skirtas juodaodžių auditorijai. Tarp šių spaudos leidinių tvyrančio konflikto neslepia ir jų atstovai.
Sužinojęs, kad antrojoje dienos pusėje lankysiuosi pas „St.Louis American“ redaktorių Chrisą Kingą, J.Kohleris ironiškai nusišypsojo.
„O, perduok jam asmeninių linkėjimų“, – su neslepiamu pasibjaurėjimu mestelėjo jis.
„Mes – seni draugai. Jis visada randa progą mane apšmeižti“, – pridūrė žurnalistas.
„Buvai pas Kohlerį? Perdavė linkėjimų? Taip, mes puoselėjame labai senus ir gerus santykius, pagrįstus abipuse neapykanta.
Nesakau, kad aš negerbiu jo, bet neapykanta būtų visai tikslus žodis“, – susitikus paaiškino juodaodžių auditorijai rašantis Ch.Kingas.
Nori rasių karo
Akivaizdu, kad Fergusone sprogusiame konflikte susipina įvairių grupių interesai.
Savo tiesą skelbia ne tik protestuotojai, bet ir spaudos atstovai, politikai, atvykėliai iš visų Jungtinių Valstijų ir net dėl įvaizdžio išsaugojimo kovojantys policijos pareigūnai. Daugumą jų domina ne konfliktas, o jo masto sukuriamos galimybės.
Nenuostabu, jog juodaodžių gyventojų nepasitenkinimu ir faktu, kad Fergusono nuovadoje dirba beveik išskirtinai baltaodžių kolektyvas, domisi ir tokios skandalingos grupuotės kaip kukluksklanas.
Pietų Karolinos valstijoje įsikūrusi rasistinė organizacija puolė remti M.Browno nužudymu kaltinamo pareigūno.
„Visi pinigai, kuriuos surinksime per savo renginius Misūryje ir kitose valstijose, keliaus į policininko, užkirtusio kelią juodaodžio nusikaltėlio veiklai, sąskaitą“, – teigė baltųjų viršenybę skelbiančio klano atstovai.
Situacija dar pavojingesnė tapo tada, kai ši daugelyje JAV valstijų smerkiama, bet pietinėje dalyje vis dar tyliai toleruojama organizacija paskelbė ketinanti patruliuoti netoli Fergusono.
Tai sukėlė daug nerimo ne tik vietiniams juodaodžiams, bet ir valdžiai, siekiančiai užgniaužti bręstantį rasių karą.
„Juodieji visai nebekontroliuojami, todėl mūsų Misūrio klano broliai vyks patruliuoti į Fergusono apylinkes.
Kiek dar kentėsime juodųjų savivalę, jų plėšimus, kiek dar kentės baltaodžių šeimos?“ – skelbė klano pranešimas.
Vis dėlto audringa klano retorika liko tik žodžiais.
Policija teigė nemačiusi jokių jo atstovų Fergusone, o D.Wilsono šeima atsisakė bet kokios paramos.
Sujudo juodaodžių gynėjai
Situacija Fergusone suskubo pasinaudoti ir JAV gerai žinomi juodaodžių teisių gynėjai.
Amerikos baptistų pastorius ir neoficialiu Baltųjų rūmų patarėju vadinamas Alas Sharptonas ar buvęs kandidatas į prezidentus Jesse’as Jacksonas – šie veidai Fergusone dažnai išnyra pirmosiose eilėse.
„Policija čia tvarkosi tiesiog siaubingai. Ji nesugebėjo paaiškinti savo veiksmų. Pareigūnas, kuris kaltinamas nužudymu, taip ir nebuvo apklaustas, jam leidžiama slapstytis. Prabėgo šešios dienos nuo nužudymo, kol mes sužinojome, kas jis toks“, – emocingai kalbėjo J.Jacksonas.
„Matote, kai teisėsauga tampa neteisėta ir amorali, ji netenka visų suteiktų galių, netenka moralinio autoriteto – tai chaosas.
Ir dabar, kai į visą šią istoriją įvelta ir kariuomenė, nacionalinė gvardija, ką ji gali padaryti? Nebent sukurti perimetrą, kad dar geriau ginkluoti pareigūnai galėtų vaikyti protestuotojus“, – piktinosi J.Jacksonas.
„Fergusone vyksta lemtingi įvykiai, apibrėšiantys Misūrio valstijos valdžios laimėjimus. Tiek gubernatorius, tiek policijos vadai tvarkėsi blogai. Kai šią istoriją pasigavo nacionalinė spauda, trūkumai tapo dar akivaizdesni, o konfliktas gali išplisti po visą šalį. Tikiuosi, kad taip nenutiks, bet pasišlykštėjimo ir nusivylimo jausmas labai užkrečiamas“, – pasakojo politikas.
Tokie politikų pareiškimai nedaro įspūdžio Sent Luiso juodaodžiams. „Žinote, ką čia veikia ponai Sharptonas ir Jacksonas? Jie kaupia savo įvaizdžio taškus. Jie teigia, kad kažkam atstovauja, bet kas juos rinko? Kas prašė jų čia būti? Sharptonas visada puola ten, kur yra filmavimo kamerų. Vieną dieną policija veda jį su antrankiais, kitą – jis jau vėl ten“, – šaipėsi Fergusono gyventoja.
Baiminasi ir pareigūnai
Po M.Browno nužudymo visos šalies dėmesys staiga nukrypo į Fergusono policijos nuovadą. Jos vadovams ir pareigūnams teko atlaikyti milžinišką nacionalinės spaudos dėmesį, kritiką ir kelis patikrinimus. Viešai pasirodę pareigūnų susirašinėjimai elektroniniu paštu atskleidė, kad patys pareigūnai baiminasi dėl savo gyvybės.
Pareigūnų teigimu, didžiausią pavojų kelia ne vietiniai gyventojai, palaikantys M.Browno ir jo šeimos nepasitenkinimą dėl policijos darbo, o iš kitur atvykstantys ginkluoti protestuotojai. Be to, policijos vadovas Thomas Jacksonas skundėsi tuo, kaip spauda pateikia Fergusono įvykius.
„Pasirodo, kad „St.Louis Post-Dispatch“ žino skirtumą tarp taikaus šaudymo ir netaikaus šaudymo“, – ironiškai įvykių aprašymą komentavo Th.Jacksonas.
Pasak jo, vienoje eilutėje žurnalistai rašo apie taikius, bet triukšmingus protestuotojus, o kitoje konstatuoja, kad policininkai buvo priversti atsitraukti, nes į juos imta šaudyti.
„Mūsų pareigūnai nuo pat rugpjūčio 9 dienos turi atlaikyti protestus, kuriuos lydi viskas – nuo įžeidimų iki šūvių ar padegamųjų bombų.
Kai kas tikrai nesupranta, ką reiškia garantuoti saugumą. Laukiu tos dienos, kai šis košmaras baigsis“, – sakė jis.
Didelį spaudimą patiriantys Fergusono policijos pareigūnai tapo ir vietos valdžios intrigų įkaitais. Iš pradžių gynę policininkų veiksmus vėliau Sent Luiso meras ir jo administracija vis labiau krypo visuomenės nuomonės link. Atrodo, kad, kaip ir Garliavoje, pareigūnams čia tenka ne tik didžiausia rizika, bet ir atsakomybė.
Nori daugiau teisingumo
„Girdėjau, kaip meras sakė, kad priemiestyje nėra jokių rasinių problemų. Turbūt yra koks antras Fergusonas“, – ironiškai atsiliepė Fergusono gyventojas Taureanas Russellas.
Vienas iš keturių Fergusono gyventojų šiuo metu gyvena žemiau JAV skurdo ribos – tai ne valstijos, o visos valstybės problema.
Fergusonas JAV kontekste nėra jokia išimtis. Atvirkščiai, jame atsispindi daugelyje priemiesčių ir mažesnių gyvenviečių slypinčios visuomenės, ekonomikos ir skaudžios vergovės istorijos nulemtos problemos.
Tiesa, Fergusonui teko savotiška garbė tapti staiga prasiveržusių problemų simboliu.
„Fergusono įvykius būtina tirti valstybės lygiu ir išsiaiškinti visus struktūrinius pažeidimus ir trūkumus. Tie, kurie protestavo prieš M.Browno nužudymą, ir visa visuomenė nusipelno aiškių atsakymų. Privalome suprasti, kur glūdi teisėsaugos galių viršijimo priežastys“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos atstovė Maria McFarland.
„Žmonės tiesiog nori, kad ši istorija baigtųsi. Kad kaltieji būtų nubausti, o mes pagaliau išnyktume iš nacionalinės spaudos puslapių ir galėtume grįžti į normalų gyvenimo ritmą“, – kalbėjo Fergusono alaus daryklos restorano darbuotoja Caroline.
Tokius pat reikalavimus kelia beveik visi Fergusono gyventojai, tačiau jų balsas jau užgožtas žiniasklaidos kurstomos diskusijos ir įsiplieskusių aistrų. Kaltųjų paieškos konkrečioje byloje tapo istorijos pamokų svarstymais, ekonominių ir socialinių problemų analize.
Staiga Fergusone sutilpo visos amerikiečių problemos ir brendę konfliktai.
Sprendimas ramybės nežada
Šiuo metu Fergusone tvyro apgaulinga ramybė. Laukiama teismo sprendimo, kuris išteisinantų ar leistų bausti nužudymu įtariamą D.Wilsoną. „St.Louis American“ redaktoriaus Ch.Kingo žiniomis, 9 iš 12 teisėjų, remdamiesi M.Browno autopsija, ketina pasisakyti už policijos pareigūno išteisinimą.
„Aš nesu teisėjas ir neketinu kištis į teismo sprendimus, bet galiu drąsiai sakyti, kad toks sprendimas bendruomenei nepatiks. Laukia nauji protestai“, – tvirtino jis ir pabrėžė, kad šiame konflikte jau nesvarbu, kas buvo teisus – D.Wilsonas ar M.Brownas, svarbiausia – sistemos trūkumai.
Savaitės pradžioje Misūrio gubernatorius Jay Nixonas paskelbė nepaprastąją padėti ir pakvietė nacionalinę gvardiją pasirengti po teismo sprendimo laukiantiems protestams.
Teisės ekspertai teigė, kad toks J.Nixono žingsnis yra teigiamas, mat vėliau jo niekas negalės kaltinti, kad nesiimta reikiamų saugumo priemonių.
„Jei vėl prasidės neramumai, jis nebebus tas, kuris vėluoja reaguoti.
Tuo pat metu tai signalas, kad riaušių atveju bus duodamas koordinuotas atkirtis“, – kalbėjo Vašingtono universiteto Sent Luise teisės profesorius Peteris Joy.
Vis dėlto Fergusono gyventojams ir visiems amerikiečiams rūpi ne tai, kaip nacionalinė gvardija tvarkysis su siautėjančiais protestuotojais.
Svarbiausias klausimas išlieka toks pat, kokį galime kelti ir Garliavos istorijos fone, – ar teisėsauga ir valstybė padarė išvadas ir ar kitą kartą bus reaguojama taip, kad nebūtų prarastas visuomenės pasitikėjimas?
Kelia triukšmą
Kaip ir Garliavos istorijos metu, padėtį Fergusone suvaldyti bandančių pareigūnų skaičius tik auga.
Pirmuosius protestus Fergusone malšino vietos pareigūnai, galiausiai buvo sutelktos papildomos miesto pajėgos, o per aršiausius susirėmimus padėtį suvaldyti teko specialiųjų pajėgų nariams.
„Pew Research“ atlikta sociologinė apklausa parodė, kad 80 proc. juodaodžių amerikiečių manė, kad Fergusono įvykiai rodo svarbias rasinės diskriminacijos problemas. 47 procentai apklaustų baltaodžių manė, kad šiam incidentui skiriama per daug reikšmės.
M.Browno šeima po riaušėmis ir chuliganizmu gatvėse pasibaigusių protestų išplatino pranešimą, kuriame sakoma: „Vagystės ir įsilaužimai į parduotuves nebuvo tai, ko būtų norėjęs Mike’as. Mūsų šeima reikalauja teisingumo ir taikos.“
Protestai sutraukė įvairias interesų grupes. Prie protestuojančiųjų rugpjūčio mėnesį prisidėjo net ir Tibeto vienuoliai. Tuo pat metu vyko ir alternatyvios protesto akcijos, palaikančios pareigūną D.Wilsoną ir ginančios jo veiksmus prieš M.Browną.
A.Sharptonas, J.Jacksonas ir kiti juodaodžiai politikai bei visuomenės aktyvistai – ne vienintelis pavyzdys, kai šeimos tragedija tampa politinių žaidimų dalimi. Garliavos istorija taip pat tapo politikos dalimi. Su „Drąsos kelio“ partija į Seimą pateko ne tik istorijos herojė N.Venckienė, bet ir ją palaikantys politikai.
Neramumais suskubo pasinaudoti ir JAV priešiškos šalys. Kinijos, Egipto, Irano, Rusijos ir Turkijos spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose pabrėžiama, kad Amerikai reikėtų daugiau domėtis savo problemomis, o ne spręsti demokratijos klausimus pasaulyje. Šiaurės Korėja išplatino pranešimą, kuriame JAV pavadino „žmogaus teisių kapinėmis“.
