Šiltų jausmų neslėpė ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, po C.Elbegdoržo perrinkimo prezidentu pareiškęs, kad pastarasis yra strateginis JAV partneris Azijoje ir visame pasaulyje.
Mongolijos lyderis dažnai kitų šalių kviečiamas pasisakyti demokratijos temomis.
Tarp kviečiančiųjų – ir Šiaurės Korėja, ir Iranas.
Tiesa, į pastarąją C.Elbegdoržas 2012-aisiais buvo pakviestas ne skaityti paskaitos apie demokratiją, o į Natanzo urano sodrinimo kompleksą. Toks uždaros islamo valstybės kvietimas nustebino visą pasaulį. Po vizito C.Elbegdoržas pareiškė, kad Irano branduolinė programa turi būti atvira visam pasauliui. Pati Mongolija šiuo klausimu yra neutrali valstybė, turinti specialų Jungtinių Tautų statusą.
Mongolijos prezidentas – išties išskirtinė asmenybė. Dukart šalies premjeras, įtakingiausios šalyje Demokratų partijos idėjinis lyderis ir įkūrėjas, jis padėjo šiai Azijos stepių šaliai 1990-aisiais taikiai nusimesti komunizmo pančius. C.Elbegdoržas yra pirmasis Mongolijos prezidentas, niekada nebuvęs Komunistų partijos nariu.
Komunistu niekada nebuvo
Pats jis juokais sako, kad yra „numeris aštuntas“, nes yra jauniausias – aštuntas – kuklių klajoklių šeimos vaikas. Gausios šeimynos modelį prezidentas puoselėja iki šiol – jis oficialiai yra daugiausia vaikų turintis prezidentas pasaulyje. 25 vaikus užauginęs C.Elbegdoržas net 21-ą iš jų įsivaikino.
Žurnalisto išsilavinimą turintis nedidelio ūgio lyderis mokslus krimto ir posovietiniame Lvove, Ukrainoje, ir prestižiniame Harvardo universitete JAV. Galbūt dėl savo išsilavinimo jis Mongolijoje parengė specialių įstatymų paketą, visiškai atribojantį žiniasklaidą nuo valdžios ir draudžiantį pastarajai kištis į žurnalistų darbą. Įstatymas nuo 1998-ųjų sėkmingai veikia iki šiol.
Negana to, Mongolijoje žurnalistai negali būti baudžiami, net jei parašo netiesą apie vietos politikus. O pastarieji, per 72 valandas į visiems piliečiams prieinamą sistemą neįtraukę deklaracijos apie išleistus valstybinius pinigus, gali būti iškart atleisti.
2013-aisiais perrinktas antrajai kadencijai C.Elbegdoržas prisiekė prie 40 metrų aukščio Čingischano paminklo, kurio pastatymą pats ir organizavo dar būdamas šalies premjeras.
Apie Čingischaną, socialines problemas Mongolijoje ir tarptautinius santykius „Lietuvos rytas“ pakalbino Vengrijoje spalį viešėjusį C.Elbegdoržą.
Smogė ekonominė krizė
– Nors padėtis gerėja, Mongolijoje vis dar kas ketvirtas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Kaip sprendžiate socialines problemas?
– Tai labai didelė problema. Jeigu sukursime daugiau darbo vietų, jeigu suteiksime žmonėms daugiau galimybių privačiame sektoriuje, manau, iš to jie pasipelnys.
Kiekvienoje šalyje yra socialinių problemų. Mongolijoje turime daugybę socialinių programų, kurios suteikia galimybę nemokamai studijuoti, gauti medicinos pagalbą, turime gerai veikiančią pensijų programą. Tačiau dabar privalome skatinti ekonomiką.
Šiuo metu karpome biudžetą. Apie socialines problemas galvojame kiekvieną dieną, stengiamės jas spręsti žingsnis po žingsnio. Jokia valdžia tobulai neišsprendžia socialinių šalies problemų, netgi išsivysčiusiose šalyse.
– Kokios pasaulinės finansinės krizės pasekmės Mongolijoje?
– Turėjome didelių neigiamų pasekmių. Pasaulio ekonomika daugiausia varoma Kinijos, dabar ir jos ekonomika sulėtėjusi. Dėl to sulėtėjusi ir pasaulio ekonomika. Tai daro didelę įtaką Mongolijai.
Su Kinija dalijamės ilgiausia siena. Net 60 proc. mūsų užsienio prekybos ir investicijų susiję su Kinija. Dėl to turime arba galime turėti problemų.
Norėdami tų problemų išvengti, turime įvairinti ekonomiką, tad stengiamės daugiau investuoti į žemės ūkį.
– Ar Mongolija turėtų būti tarpininkė tarp Rusijos ir Vakarų, kai kalbame apie šiandienius konfliktus?
– Turime du kaimynus – Kiniją ir Rusiją.
Visada siekiame bendrauti su savo „trečiuoju kaimynu“, tai yra Europos Sąjunga. Visada kviečiame juos investuoti mūsų šalyje.
Mongolijoje visada buvo ir bus Kinijos investicijų, taip pat investicijų iš Rusijos.
Tačiau jeigu tapsime smarkiai priklausomi nuo šių šalių, mūsų nacionaliniam saugumui iškils pavojus. Todėl „trečiojo kaimyno“ investicijos itin svarbios.
Ką mongolai davė pasauliui?
– Dar vienas kiek asmeniškas klausimas. Ką jums reiškia Čingischanas? Vakaruose jis dažniau laikomas žiauriu karo vadu...
– Norite pasakyti, bloguoju? (Šypsosi.) Žinau. Tačiau, mano nuomone, jis nebuvo toks jau blogas. Pirmiausia jis neturėjo viešųjų ryšių specialisto, tokio kaip jūs. Todėl visi tie žmonės, kurie buvo jo nukariauti, rašė apie jį neigiamai.
Žinote, jis buvo karo genijus. Jis taip pat buvo valstybės žmogus, nuolat galvojęs, kaip statyti, kaip įvesti naujo pasaulio tvarką. Aš sakau, kad jis valdė pagal rašytinę konstituciją, o juk buvo vos XIII amžius. Jis niekada nesukėlė karo prieš ką nors be jokios priežasties.
Į valdomas šalis jis visada siųsdavo savo ambasadorius, kad įtvirtintų santykius.
Taip, jis prašydavo tų šalių mokėti mokesčius, ir kai kada jos nepaklusdavo.
Tačiau ar žinote, kad Rusija būtent dėl tų mokesčių ir tapo tokia didele valstybe? Kinija, Indija, Persija taip pat. Pastarojoje pirmoji ligoninė, pirmoji observatorija buvo pastatytos mongolų valdymo laikotarpiu. Tai reiškia, kad mongolai atnešė tautoms ne tik blogų, bet ir gerų dalykų.
Negalime pakeisti savo istorijos. Man Čingischanas yra didis žmogus ir pavyzdys, kaip tarnauti savo tautai.
Netgi nukariavęs beveik visą tuo metu žmonių pažinotą pasaulį jis sau nepastatė nė vienos statulos. Jis tiesė kelius.
Nėra netgi jo atvaizdo – niekas nežino, kaip jis iš tiesų atrodė.
Čia ir slypi visas grožis. Tai, kaip jis tarnavo tautai ir didesniam tikslui, yra viena filosofijų, kurią praktikuoju savo šalyje.
– Kitas klausimas yra susijęs su mirties bausme Mongolijoje...
– O, jūs gerai pažįstate mūsų šalį. Puiku.
Kai tapau prezidentu 2009-ųjų birželį, pirmą kartą įėjau į savo kabinetą. Ten ant stalo gulėjo du popieriaus lapai.
Abiejuose buvo tas pats tekstas: vienas vyras, nuteistas mirties bausme, prašė jam dovanoti gyvybę, nes prezidentas turi tokią teisę. Vienas popieriaus lapas buvo dėl atleidimo, o kitas – mirties bausmės įvykdymo. Pasirašiau, kad būtų atleista.
Nuo tada Mongolijoje nebebuvo įvykdyta nė viena mirties bausmė. Po to mūsų parlamente pasakiau ilgą kalbą, inicijavau moratoriumą, kad atsisakytume mirties bausmės. Mongolijoje tokio dalyko nebėra.
