Kodėl Dartas Veideris, transvestitas ir komikai eina į valdžią?

Net šeši „Dartai Veideriai“ sugebėjo užsiregistruoti kaip kandidatai prieš pirmalaikius Aukščiausiosios Rados rinkimus, kurių balsavimas įvyko sekmadienį.

Jie visi atstovauja mažytei Ukrainos piratų partijai – vienam iš daugiau negu 40 pasaulyje susikūrusių judėjimų, kurių pagrindinis tikslas – ginti interneto laisvę ir pažaboti autorinių teisių įstatymus.

Ukrainos „piratai“ žengė dar toliau negu jų bendraminčiai, užregistravę kandidatu kitą „Žvaigždžių karų“ herojų – gauruotąjį milžiną Čiubaką – tikėdamiesi, kad jam galėtų būti skirtas sveikatos apsaugos ministro portfelis.

„Žvaigždžių karuose“ Čiubaka daugiausiai vien urzgė ir riaumojo, o per rinkimų kampaniją Ukrainoje jo vaidmuo buvo minimalus. Tačiau to nebūtų galima pasakyti apie Dartą Veiderį, kuris yra mįslingas veikėjas tiek kine, tiek tikrovėje.

Šis sitų lordas sekmadienį atvažiavo į vieną balsavietę Kijeve juodu „dartomobiliu“ ir atsisakė nusiimti savo juodą kaukę, kad įrodytų savo žemiškąją tapatybę pastebimai susinervinusiai rinkimų darbuotojai prie rinkėjų registracijos stalo.

„Galvojau, jog taip gali nutikti“, – vyras, kurio galva buvo paslėpta po blizgančia juoda kauke ir šalmu, sakė būriui žurnalistų ir smalsių žiūrovų, kurie filmavo ir fotografavo mobiliaisiais telefonais.

„Tačiau vis tiek esu nusivylęs. Mano teisės dar kartą buvo pažeistos“, – sakė kandidatas, iš jo juodo automobilio plyšaujant filmo „Star War“ pagrindinei melodijai. Tuo metu žiūrovų būrys tirpo.

Juokai atveda į valdžią

Komedija ilgą laiką žengė šalia politikos. Ar kalbėtume apie viduramžių dvaro juokdarių, ar modernesnę politinės satyros formą, pasišaipymas iš politikų ydų ir politinių tradicijų absurdiškumo būdavo šalia. O kas atsitinka, kai komikai eina į politiką?

Demokratija suteikia galimybę politiniame gyvenime dalyvauti visiems, nepaisant jų išsilavinimo, idėjų pateikimo formos ir jų keistumo. Nenuostabu, kad plačios politinio dalyvavimo galimybės kai kuriems komikams leido perkelti politinę satyrą iš tekstų ar televizijos laidų į politinių žaidimų lauką.

Dažnai tokie komikų, avantiūristų ar dėmesio siekiančių keistuolių bandymai baigiasi neperžengus net minimalių reikalavimų ribos. Tačiau pastaruoju metu pasitaiko ir tokių atvejų, kai taikli socialinė kritika išveda tokius asmenis arba jų sukurtas partijas į aukščiausius postus.

Amerikiečiai jau priprato, kad jų politinis gyvenimas žengia netoli pramogų pasaulio. Užtenka prisiminti prezidentu tapusį aktorių Ronaldą Reaganą ar Kalifornijos gubernatoriumi išrinktą veiksmo filmų legendą Arnoldą Schwarzeneggerį, kurie dažnai juokaudavo ir tapę politikais. Tačiau jų pergalę lėmė puikus įvaizdis, o ne socialinė kritika.

Vis dažnėjančios komikų pergalės politikoje – ne įvaizdžio ir laiko eteryje padarinys. Juokdariai dvare buvo vieninteliai galintys sakyti tiesą karaliui į akis – šiuo paradoksu naudojasi ir šiuolaikiniai juokdariai, griežčiausiu ir taikliausiu būdu atskleisdami žmonėms jų išrinktųjų ydas.

Liberali demokratija politinius sprendimus priartino prie žmonių, o politikus priartino prie jų kritikų. Priartino tiek, kad dažnai kritikai apsuka stalus ir patys rinkėjų pasitikėjimo dėka tampa politikais, gaudami tas pačias pareigas ir atsakomybę, kurią turėjo jų iš šalies kritikuoti pirmtakai.

Viena labiausiai paplitusių pasišaipymo iš politikos tradicijų – įvairių personažų kėlimas ar jų įrašymas balsavimo biuleteniuose. 2007 metais Ukrainoje sukurta Interneto partija – puikus tokio atstovavimo pavyzdys. Programišiaus Dmytro Golubovo suburta bendraminčių grupė reiškiasi vis aktyviau.

2012 metų parlamento rinkimuose ši partija jau kėlė savo kandidatus, tarp kurių buvo net keli Dartai Veideriai, tačiau šiemet rinkimuose „Žvaigždžių karų“ veikėjų dar daugiau. Stepanas Michailovičius Čiubaka, Padmė Nikolajevna Amidala, mokytojas Vladimirovičius Joda ir kiti bandys peržengti politinį barjerą.

D.Golubovas plečia savo idėją – anksčiau apsiribodavo iš personažų pasiskolintomis pavardėmis, o dabar kandidatų sąrašus nuspalvina ir keisčiausi akademiniai laimėjimai. Štai Meistras Vladimirovičius Joda skelbiasi baigęs Techninės telefizikos institutą, o Dartų Veiderių pulkas atstovauja „Tamsiosios jėgos pusės“ susivienijimui.

Didžiausią juoką stebėtojams kelia tai, kad Ukrainos rinkimų komisija šiemet vykusių prezidento rinkimų metu buvo priversta rimtais veidais aiškinti, kad „ponas Dartas Veideris nesugebėjo patvirtinti savo tapatybės, tad nebus registruotas kandidatu“. Tai neatbaidė Dartų Veiderių nuo pastangų balotiruotis ir Kijevo bei Odesos mero rinkimuose.

Tiesa, Ukrainos Interneto partija nėra tik absurdiškų asmenybių rinkinys.

Jų programos tikslai – šalies kompiuterizacija, biurokratijos eliminavimas, perėjimas prie virtualaus atsiskaitymo, nemokami kompiuterių ir užsienio kalbos kursai, mokesčių sistemos modernizavimas.

66 metų italų komikui Beppe Grillo užteko kelerių metų, kad savo emocingomis kalbomis ir ekscentriškomis socialinėmis akcijomis papirktų korupcijos išvargintų italų širdis.

Dar praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje politine satyra pradėjęs užsiimti komikas politinės sėkmės sulaukė netikėtai.

Italijos televizijos dešimtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo vengti ekscentriško ir dažnai labai aštriai apie politikus pasisakiusio B.Grillo, nors jo dalyvavimas laidose sutraukdavo milijoninę auditoriją. Po savotiškos tremties iš eterio komikas kurį laiką nurimo, bet nutarė griebtis naujos veiklos.

2005 metais, panaudodamas savo tinklaraščio gerbėjų surinktas aukas, jis kelis kartus nusipirko vietą reklamai dideliuose Italijos laikraščiuose, kuriuose pareikalavo korumpuotų pareigūnų atsistatydinimo.

Toks jo aktyvumas neliko nepastebėtas, ir 2007 metais apie Italijos politikų korupciją B.Grillo kalbėjo jau pakviestas į Europos Parlamentą.

Tais pačiais metais jis suorganizavo šimtus tūkstančių italų pritraukusią „V-dienos“ akciją (it. „vaffanculo“ – riebus itališkas keiksmažodis), kurios metu protestuotojai garsiai pasiuntė kelias dešimtis su teisėsauga problemų turinčių politikų. Paakintas sėkmės B.Grillo sukūrė „Penkių žvaigždučių judėjimą“, kuris turėjo labai aiškius, nors ir populistinius, politinius tikslus.

2013 metų rinkimuose šis judėjimas gavo 25,55 proc. balsų ir tapo didžiausia partija Italijos Parlamente. Tiesa, stebina ne tiktai B.Grillo sėkmė, bet ir tai, kaip jo rinkėjai užsimerkia prieš savo dievuko nuodėmes. Jis neslepia jau nusipirkęs jachtą ir prabangų „Ferrari“ automobilį, dažnai turintis problemų su teisėsauga, tačiau tai nesustabdo jo nuo kritikos kitų atžvilgiu.

Jonas Gnarras (oficialiai žinomas kaip Jonas Gunnaras Kristinssonas) – 47 metų islandų komikas ir aktorius, netikėtai tapęs Reikjaviko miesto meru.

Jaunystėje pankų muzikos grupėje bosine gitara grojęs J.Gnarras neišlaikė egzaminų universitete, vairavo taksi ir dirbo kitus padienius darbus.

Vis dėlto sėkmę jam pelnė darbas radijo stotyje.

Netikėtai pasiūlymą vesti laidą gavęs J.Gnarras kilo karjeros laiptais ir greitai tapo populiariu serialų aktoriumi, rengė savo komedinius pasirodymus, kol Islandijos ekonominė krizė jo socialinę kritiką pavertė politiniais pareiškimais.

2009 metais J.Gnarras su bendražygiais, neturinčiais jokios politinės patirties, subūrė partiją, kurią nekukliai pavadino tiesiai šviesiai – „Geriausia partija“. 2008–2011 metų ekonomikos krizė smogė Islandijos tradicinėms partijoms, tad nenuostabu, kad šmaikščios ir taiklios J.Gnarro kalbos patraukė islandų dėmesį.

„Geriausia partija“ žadėjo nemokamus rankšluosčius baseinuose, baltąją mešką Reikjaviko zoologijos sodui ir netgi Disneilendo pramogų parką atokiam Vatnsmirio rajonui.

„Neisime į koaliciją su tais, kurie nėra matę serialo „The Wire“ (populiarus amerikiečių serialas)“, – po pergalės savivaldos rinkimuose pareiškė J.Gnarras.

Net ir tapęs meru J.Gnarras nenustojo juokauti – pirmasis pasiūlymas miesto tarybai buvo pervadinti miestą Gnarenburgu. 2010 metų lygybės parade meras ėjo persirengęs moteriškais drabužiais, o kalėdinius sveikinimus dalijo kaip Dartas Veideris ir Kalėdų Senelis.

Įprasta teigti, kad amerikiečių populiarioji kultūra pasižymi vulgariu humoru, tačiau JAV politinė satyra savo aštrumu ir įtaka jau senokai lenkia kitas pasaulio valstybes.

Nenuostabu, kad būtent amerikiečių komikai Jonas Stewartas ir Stephenas Colbertas dažnai įvardijami kaip įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai.

Kad politinė satyra ir gebėjimas pasijuokti iš savęs yra svarbus amerikiečių politikams, rodo ir prezidento Baracko Obamos apsilankymas tiek J.Stewarto, tiek Zacho Galifianakio laidose, kur jis nevengė pasišaipyti ir iš savo kurtos ir sunkiai vykdytos JAV sveikatos sistemos reformos.

Komikas S.Colbertas 2007 metais sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje, pareiškęs, kad ketina tapti kandidatu į JAV prezidentus, tačiau jo gimtosios Pietų Karolinos valstijos Demokratų partija nuvylė. Partijos nariai didele balsų persvara atmetė S.Colberto kandidatūrą, tačiau tai nenumalšino jo noro aktyviai dalyvauti politikoje.

Tie patys rinkimai vos nesulaukė dar skandalingesnio kandidato. Amerikiečių juodojo humoro žvaigždė Dougas Stanhope’as pareiškė norą tapti prezidentu, teigdamas: „Neturiu jokio supratimo, kaip tai daroma. Išsiaiškinsim pakeliui.“ Tiesa, Libertarų partijos kandidatu tapęs komikas galiausiai pasitraukė iš rinkimų, sužinojęs, kad negalės naudoti už pasirodymus gautų lėšų kampanijos metu.

D.Stanhope’as nenuleido rankų ir sukūrė interneto puslapį, kuriame rinko pinigus kandidatės į viceprezidento postą Saros Palin besilaukiančiai paauglei dukteriai. Kaip vėliau komikas atskleidė, pinigai buvo renkami tam, kad Bristol Palin galėtų deramai nutraukti nėštumą.

JAV politinės sistemos liberalumą patvirtino ir Kalifornijos gubernatoriaus rinkimai, kuriuose laimėjo A.Schwarzeneggeris. Mažai kam žinoma, bet tam, kad galėtum dalyvauti šiuose rinkimuose, užteko 65 rėmėjų parašų ir 3500 dolerių (9550 litų) užstato, tad kandidatų buvo net 135.

Komedija ryškų vaidmenį vaidino ir Lietuvos politiniame gyvenime. 2002 metų Lietuvos prezidento rinkimuose dalyvavo 16 kandidatų, tačiau spalvingiausias jų neabejotinai buvo 7,75 proc. balsų surinkęs ir trečią vietą pirmajame ture užėmęs laidos „Dviračio žynios“ vedėjas Vytautas Šerėnas.

„Šią idėją iškėlėme dar 1998-aisais, kai pasiskaitėme Konstituciją ir pamatėme, kokie nedideli reikalavimai. Nusprendėme, kad tai padaromas dalykas.

Tik bėda buvo, kad nė vienas neturėjome 40 metų. Praėjo keleri metai, ir per Vytauto gimtadienį priminėme jam šitą idėją“, – juokdamasis pasakojo „Dviračio šou“ prodiuseris ir scenaristas Haroldas Mackevičius.

„Daugiausia juoko kėlė tai, kad kai kurie labai rimtai į mus žiūrėjo. Rolando Pakso komanda net ėjo pas mus ir bandė išsiaiškinti, kas mus nupirko, – pridūrė jis. – Jiems niekaip į galvą netilpo, kad mums tai buvo pokštas, o kartu ir bandymas patikrinti politinius rėmus, kaip funkcionuoja valstybė.“

„Sunkiausia dalis buvo parašų be reikiamos struktūros ir, aišku, lėšų rinkimas. Kai kada lėšas rinkdavome beveik reketo būdu. Skambindavome ir sakydavome: „Gerbiamas Luby, mes rytoj jau laukiame jūsų įmokos“, – juokaudamas prisiminė vienas V.Šerėno štabo vadų.

„Rengdami laidas ideologiją paliekame už durų. Mes kritikuojame esamą valdžią, todėl, matyt, esame simpatiškesni opozicijai.

Dabar konservatoriai kur kas daugiau mūsų laidų pažiūri nei tada, kai buvo valdžioje“, – kalbėdamas apie legendinės humoro laidos įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui sakė H.Mackevičius.

2008 metais į Lietuvos politinę erdvę buvo įsiveržusi kito „Dviračio šou“ komandos nario suburta politinė partija, kuri, neturėdama aiškios politinės programos ir rengdama pramogų pasaulio patirtimi pagrįstą politinę kampaniją, sugebėjo gauti 15 proc. rinkėjų palaikymą ir 16 mandatų Seime.

Prodiuseris, TV laidų vedėjas, Tautos prisikėlimo partijos įkūrėjas Arūnas Valinskas į savo politinio projekto realizavimą žvelgia rimtai.

„Humoras visada tinka politikai. Politikas privalo būti žmogus, kuris sugeba pasišaipyti iš savęs ir kitų ydų“, – pabrėžė buvęs Seimo pirmininkas.

„Aišku, kad mes tikėjome savo pergale. Visos partijos tiki, bet mes ne tik deklaravome. Be to, jaučiamės pasiekę savo tikslų.

Atėjus finansinei krizei dirbome visą kadenciją, prisidėjome prie svarbios mokesčių reformos įgyvendinimo. Dabartiniai valdantieji labai kritikavo, bet daugelį mūsų sprendimų taip ir paliko“, – teigė A.Valinskas.

Paklaustas, ar humoristų ir jų suburtų partijų politinė karjera gali trukti ilgai, A.Valinskas net nesuabejojo.

„Be jokios abejonės. Politika yra pramogų pasaulio NBA lyga. Ten susirenka puikūs aktoriai, kurie meluoja nemirksėdami, taigi patirtis iš scenos ten labai praverčia“, – sakė buvęs Seimo pirmininkas.

Britų satyrikas J.O’Farrellas apie komikų žengimo į politiką fenomeną rašė: „Yra tas „Balsuokite už mane, nes aš protestuoju juokingai“ veiksnys, kuris leidžia išsiskleisti sarkastiškam požiūriui rinkimų dieną, bet nepadeda panaikinti biudžeto deficito per šešis mėnesius.“

Paradoksalu, tačiau neprabėgus nė metams nuo šių žodžių 52 metų britų komikas ir scenaristas tapo Leiboristų partijos kandidatu. Prie jo prisijungė ir kolega, kitas žymus komikas ir aktorius E.Izzardas, teigdamas, kad „toriai pasikeitė kostiumus, tačiau nepakeitė idėjų“.

Išskirtiniu humoro jausmu pasižymi jau šešerius metus Londono mero postą išsaugantis 50 metų konservatorius B.Johnsonas. Buvęs žurnalistas, straipsniuose nevengęs sarkastiškų komentarų, ir tapęs meru neišsižadėjo ekscentriškų poelgių, visuomenės dėmesį atkreipiančių akcijų.

Populiarios amerikiečių komedinės laidos „Saturday Night Live“ ilgametis vedėjas A.Frankenas tapo politiku ir sėkmingą karjerą pratęsė Senate, kur nuo 2009 metų atstovauja Minesotos valstijos gyventojų interesams.