Ekspertai sutartinai teigiamai atsiliepia apie dano vadovavimą.
Rusijos agresijos akivaizdoje A.F.Rasmussenas nebijojo griežtos retorikos ir aiškiai įvardyti situacijų.
O kai kurie net nerimauja, kad postą perimantis vienas populiariausių Norvegijos politikų Jensas Stoltenbergas gali prabilti nuosaikiau.
Su Rusijos lyderiais gerus santykius palaikyti bandęs norvegas generaliniu sekretoriumi tampa priimdamas tuos pačius iššūkius ir dideles viltis, kad NATO sugebės išsaugoti patikimo ir stabilaus Aljanso įvaizdį. Islamistų keliamas chaosas, besiginkluojanti ir agresyvėjanti Rusija – tai tik dalis krizių, kurias teks spręsti jau dabar.
65 metus gyvuojantis NATO pokyčius sutinka atsargiai. Kai kurie Vokietijos diplomatai neslepia džiaugsmo, kad kadenciją baigė aštriais pareiškimais garsėjantis A.F.Rasmussenas.
Kai kuriems abejonių kelia naujojo NATO vadovo pomėgis ieškoti sutarimo ir konfliktus spręsti dialogu. Regis, šias kalbas geriausiai nutildys pradėtų ryžtingų reformų tąsa.
Giria buvusį vadovą
Buvusi Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, nuo 2009 metų dirbusi kartu su A.F.Rasmussenu, labai pozityviai ir šiltai vertino dano pastangas užtikrinant saugumą regione.
Pasak R.Juknevičienės buvęs NATO vadovas pasižymi puikia kvalifikacija ir plačiu požiūriu.
„Su ponu Rasmussenu teko aptarti daug svarbių gynybos klausimų, mačiau jo požiūrio kaitą, kuri atsispindėjo ir rengiant naująją strategiją. Geopolitinė situacija tuo metu dar nebuvo pasikeitusi, tačiau Rusijos pavojus jam buvo suprantamas jau tuo metu“, – tvirtino politikė.
„Generaliniam sekretoriui tenka organizuoti viso Aljanso darbą ir derinti įvairiausius interesus.
Galiu drąsiai sakyti, kad buvęs vadovas tai atliko puikiai. Kalbant apie Baltijos šalių interesus reikėtų pažymėti, jog būtent ponas Rasmussenas rodė iniciatyvą, kad būtų pratęsta oro policijos misija“, – pabrėžė R.Juknevičienė.
Politikė sutiko, jog tai, kad Aljanso vadovo poste A.F.Rasmusseną keičia kitas Skandinavijos atstovas, nėra atsitiktinumas.
„Skandinavai politikai pasižymi racionalumu, gebėjimu rasti konsensusą. Tai solidžios politinės tradicijos šalys, kuriose mokama suderinti įvairių grupių interesus. Manau, mums tai tik į naudą“, – pridūrė buvusi ministrė.
Pabrėžia norvego patirtį
Apie naująjį Aljanso vadovą J.Stoltenbergą R.Juknevičienė kalbėjo su optimistine gaida.
„Norvegija – tvirta JAV sąjungininkė. Labai palanku dabartinėje situacijoje, Rusijos keliamų grėsmių akivaizdoje. Manau, kad partnerystės reikšmė nenublanks ir naujojo vadovo planuose“, – sakė ji.
„Ponas Stoltenbergas – didelę patirtį sukaupęs politikas, žinomas ne tik Norvegijoje. Nereikia manyti, kad kai kurie nuosaikūs pareiškimai reikš švelnesnę poziciją.
Generalinius sekretorius gauna daug svarbios informacijos, ir aš tikiu, kad jis padarys tinkamas išvadas“, – kalbėjo R.Juknevičienė.
Naujojo NATO vadovo tėvas buvo gynybos, vėliau – užsienio reikalų ministras, o motina – viceministrė.
Tokioje politikų šeimoje gimęs J.Stoltenbergas, kuris yra vedęs ir turi du vaikus, didžiausią savo karjeros dalį taip pat skyrė politikai, pratęsdamas Stoltenbergų dinastijos laimėjimus.
Baigęs ekonomikos studijas ir 1991 metais pradėjęs dirbti parlamente, šis aukštas, mėlynakis karjeros politikas sparčiai kilo hierarchijos laiptais, tapo energetikos, vėliau – finansų ministru, o 2000-aisiais, kitą dieną po savo 41-ojo gimtadienio, tapo jauniausiu šalies premjeru.
Šiame poste jis dirbo trumpai, bet 2005-aisiais, po Norvegijos darbo partijai ypač sėkmingų rinkimų, grįžo į valdžią ir vadovavo vyriausybei iki praėjusių metų spalio. Jam vadovaujant Norvegija dalyvavo kare Afganistane ir prisidėjo prie antskrydžių Libijoje.
Pažįsta Rusijos vadovus
55 metų J.Stoltenbergas į savo naująjį NATO vadovo postą atsineša glaudžių ryšių su Rusija patyrimą, kuris potencialiai gali būti strategiškai svarbus tvyrant didžiausiai nuo Šaltojo karo laikų įtampai tarp Vakarų ir raumenis Ukrainoje demonstruojančio Kremliaus.
Buvęs Norvegijos premjeras – pirmasis NATO generalinis sekretorius iš šalies, turinčios bendrą sieną su Rusija, – garsėja savo gerais santykiais ir gebėjimu palaikyti dialogą su prezidentu Vladimiru Putinu ir premjeru Dmitrijumi Medvedevu.
Per jo valdymo dešimtmetį abi šalys pasirašė svarbius susitarimus dėl bendros sienos Barenco jūroje nužymėjimo, vizų režimo lengvatų pasienio gyventojams.
Tiesa, buvęs Darbo partijos lyderis, kuris pagal išsilavinimą yra ekonomistas, niekada nerodė kokio nors ypatingo susidomėjimo gynybos ar saugumo klausimais.
Vis dėlto jis spėjo užmegzti stiprų tarptautinių ryšių tinklą ir įgijo derybininko įgūdžių. Abu šie dalykai gali būti labai svarbūs.
55 metų norvegas naująsias pareigas perima tokiu istorijos metu, kai NATO ir Rusijos nesutarimai išprovokavo įtampą, neregėtą nuo pat sovietų bloko žlugimo.
„Labai sunku numatyti, kaip jis elgsis šiame poste, kaip pasinaudos gana pozityvia praeitimi dėl Maskvos, – sakė analitikas Vivienas Pertusot, dirbantis Prancūzijos tarptautinių santykių institute (IFRI). – Jis buvo itin tylus nuo to laiko, kai buvo paskelbta apie jo paskyrimą. Ar jis seks tvirtais A.F.Rasmusseno žingsniais, ar bandys tapti raminančiu tarpininku?“
Jaunystėje smerkė NATO
Nepaisant neramumų keliose Aljansui svarbiose šalyse, tarp jų Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje ir Afganistane, J.Stoltenbergas ilgą laiką buvo nekalbus.
Vienintelė jo užuomina buvo Norvegijos naujienų agentūrai NTB rugsėjo 23 dieną išsakytas komentaras, kad dėl Rusijos „tęsti taip, kaip anksčiau, nėra pasirinkimas“.
„Tai Rusija pasirinko agresyvesnę prieigą. Rezultatas yra toks, kad mes negalėjome siekti įgyvendinti savo pradinių vilčių dėl artimos ir glaudžios partnerystės“, – sakė naujasis NATO vadovas, jaunystėje pasižymėjęs visai kitokiomis, kur kas labiau pacifistinėmis pažiūromis.
Paradoksalu tai, kad naujasis NATO generalinis sekretorius kažkada oponavo ir NATO, ir ES – dviem organizacijoms, su kuriomis galiausiai susitaikė. 8-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būdamas ilgaplaukis paauglys jis svaidė akmenis į JAV ambasadą Osle, taip reikšdamas savo reakciją į Vietnamo karą.
Tačiau 9-ajame dešimtmetyje jo vadovaujamas Norvegijos darbo partijos jaunimas perėjo nuo šalies pasitraukimo iš NATO rėmimo prie paramos Šiaurės Atlanto aljansui. Jau būdamas ministras jis 1995 metais dalyvavo dviračių estafetėje Oslas–Paryžius, kuria buvo protestuojama prieš Prancūzijos branduolinius bandymus.
Naftos turtinga Norvegija, kuri tradiciškai laikosi pacifistinės pozicijos, tačiau palaiko stiprius transatlantinius ryšius, yra viena iš kelių NATO šalių, kurios pastaraisiais metais didino savo gynybos biudžetą, nors dauguma šalių dėl finansinės krizės turėjo jį mažinti.
Norvegija stengiasi į NATO veiklą įtraukti ir Švediją bei Suomiją. Būdamas labai populiarus premjeras savo šalyje, J.Stoltenbergas taip pat pelnė tarptautines pagyras, kai paragino siekti „daugiau demokratijos ir žmoniškumo“ po 2011-ųjų liepos 22-osios tragedijos, kai ekstremistas Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones.
Norvegijos žiniasklaidos teigimu, jo kandidatūrą entuziastingai parėmė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, o netrukus tą patį padarė ir JAV prezidentas Barackas Obama.
Šie politikai į naująjį NATO vadovą deda daug vilčių.
„J.Stoltenbergas yra ramus, moka išklausyti, – sakė vienas Briuselio diplomatas ir pridūrė: – Jis nepalaiko tokios mesianistinės idėjos dėl savo posto, kokią turėjo A.F.Rasmussenas, kuris emocingose savo kalbose žodį „laisvė“ galėdavo pasakyti dešimtis kartų. Iš J.Stoltenbergo galime laukti ramybės ir produktyvumo.“
NATO vadovų gretose – Aljanso kritikai
Pirmasis NATO vadovas, britų generolas H.L.Ismay visiškai nedžiaugsmingai sutiko naujieną, kad buvo paskirtas naujai sukurtos organizacijos vadovu. „Šioje organizacijoje per daug biurokratijos ir neefektyvios veiklos“, – 1952 metais bambėjo lordas Ismay.
Belgas P.H.Spaakas, vadovavęs organizacijai nuo 1957 metų, garsėjo simpatijomis komunizmui. Teisininko išsilavinimą įgijęs P.H.Spaakas dažnai imdavosi bylų, kuriose reikėdavo ginti valstybės nemalonę užsitraukusius anarchistus.
Ketvirtasis NATO generalinis sekretorius italas M.Brosio, poste išbuvęs net septynerius metus, prieš tapdamas Vakarų karinio aljanso vadovu buvo ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje. Jis daug prisidėjo prie to, kad Italija ir Sovietų Sąjunga pasirašytų pokarinę taikos sutartį ir užmegztų artimus diplomatinius ryšius.
Ilgiausiai NATO vadovu išbuvęs (nuo 1971 iki 1984 metų) olandas J.Lunsas iki 1936 metų priklausė Nyderlandų nacionalsocialistų judėjimui. Tiesa, pastebėjęs ryškias antisemitines judėjimo tendencijas jis nuo šios partijos atsiribojo.
Nuo 1995 metų NATO vadovavęs J.Solana, daug prisidėjęs prie karinio konflikto Balkanuose neutralizavimo, buvo vienas karščiausių Ispanijos stojimo į NATO priešininkų. Socialistų partijos narys aštuntajame dešimtmetyje griežtai pasisakė prieš tolesnį šalies militarizavimą.
Lordas Robertsonas, vadovavęs organizacijai nuo 1999 iki 2004 metų, jaunystėje buvo aktyvus radikalaus antikarinio judėjimo dalyvis.
Jis organizavo protestus prieš JAV povandeninių laivų dislokavimą Jungtinėje Karalystėje ir būdamas Leiboristų partijos narys aršiai kovėsi už gynybos išlaidų mažinimą. Bet tapęs NATO vadovu prabilo priešingai.
2004 metais NATO vadovu tapęs J.G.de Hoopas Schefferis niekada nebuvo organizacijos kritikas, tačiau sulaukė nemažai neigiamos reakcijos po to, kai 2008 metais Afganistane susitiko su Irano teroristinės organizacijos „Jundallah“ lyderiu A.Rigi. Tai leido pasklisti sąmokslo teorijoms, kad CŽV remia terorizmą Irane.
Savo politinės karjeros pradžioje danas A.F.Rasmussenas buvo aršus gerovės valstybės kritikas ir pasisakė už kuo mažesnį valstybės bei tarptautinių organizacijų kišimąsi į individų veiklą, tačiau vėliau jo pažiūros pasidarė labiau centristinės.
