Prezidentų paslaptis saugo ir Baltųjų rūmų virėja

Beveik du dešimtmečius C.Comerford dirba Baltųjų rūmų užkulisiuose, bet jos vaidmuo visuomet buvo nepaprastai svarbus.

Virėja turi rūpintis, jog prezidentas, jo šeima ir aukšto rango svečiai būtų pamaitinti taip gerai ir sočiai, kad niekada nė nepagalvotų, jog ko nors trūksta, rašo „Lietuvos rytas“.

Virtuvės vadovė C.Comerford, maitinanti JAV prezidentą ir jo šeimą, minkydama, maišydama ir plakdama neprataria nė žodžio. Jos darbo stilius lyginamas su beisbolo trenerio, kuris ramiai žaidėjams duoda komandas rankų mostais.

„Manau, kad beisbolo treneris yra labai tinkamas palyginimas, nes visi čia turi savo pozicijas, visi atlieka savo vaidmenis, – komentuoja pati virtuvės vadovė. – Atsižvelgi į kiekvieno (žaidėjo) stiprybes, galimybes ir žinias. Tada visus išdėstai taip, kad jie būtų savo pozicijose – kiekvienas darytų tai, ką sugeba geriausiai.“

Paklausta, kokius patiekalus labiausiai mėgsta JAV prezidentai, kuriems dirbo, moteris kietai sučiaupia lūpas ir paslapties neišduoda.

Galbūt ne tik talentas, bet ir gebėjimas saugoti slapčiausius dalykus yra tokios sėkmingos jos karjeros paslaptis.

„Prezidentas dirba labai sunkiai, ir mano, Baltųjų rūmų virėjos, darbas – padaryti viską, kad grįžęs namo jis jaustųsi patogiai ir būtų patenkintas maistu, kurį valgo, – teigia C.Comerford. – Kiekvieną prezidentą reikia pažinti individualiai, svarbu išsiaiškinti, ar jis mėgsta picą su plonu ar su storu padu, kokios daržovės patinka.“

51-erių moteris dirbo trims prezidentams. Baltuosiuose rūmuose virėjo padėjėja ji pradėjo dirbti 1995 m., valdžioje esant Billui Clintonui.

O 2005 m., prezidentu perrinkus George’ą W.Bushą, ji buvo paskirta vyriausiąja virtuvės vadove.

Šią poziciją ji išlaiko ir per abi prezidento B.Obamos kadencijas. Tuomet virtuvėje ir įvyko daugiausia pokyčių. Nuo pat B.Obamos atėjimo Baltųjų rūmų virtuvėje prasidėjo nauja, visiškai kitokia era, atvėrusi kelią ekologiškam, čia pat užaugintam sezoniniam maistui.

Prieš nuspręsdama, ką tądien ruoš, C.Comerford dabar visuomet pirmiausia nueina į pietinį Baltųjų rūmų kiemelį.

Ten išpuoselėtame ir pirmosios JAV ponios Michele Obamos rūpesčiu įkurtame darže ji skina šviežių daržovių, žolelių ir netgi gali gauti medaus iš čia pat esančio avilio.

„Mes turime nuostabių produktų, augančių tiesiog mūsų galiniame kieme, šaukiančių mus vardu ir sakančių: „Ei, aš pasirengęs šiandien būti išvirtas“, – juokauja C.Comerford, pasakodama apie daržą, kuris čia atsirado ir klesti pirmosios šalies ponios M.Obamos pastangomis.

„Pirmajai šeimai ruošiame nemažai sveiko maisto“, – pasakoja pati 13 metų dukrą turinti virtuvės vadovė.

Šalyje, kurioje daugiau nei du trečdaliai suaugusiųjų yra nutukę arba turi antsvorio, nes maitinasi greitu, riebiu maistu, Baltųjų rūmų virtuvė tampa savotiška sveikos gyvensenos propaguotoja.

C.Comerford pasakoja, kad maisto sudedamųjų dalių ji niekuomet nematuoja ir receptų nesivaiko.

„Po 20–30 metų, praleistų šioje srityje, visi receptai tiesiog sulenda čia, – sako ji, rodydama į galvą. – Tik konditerininkai viską sveria ir matuoja. Mes viską darome ekspromtu, tačiau viskas išeina puikiai.“

Darbo krūvis, tenkantis C.Comerford, iš tiesų didelis. Ji su savo komanda turi veikti tiksliai it laikrodis.

Kai Baltuosiuose rūmuose neseniai vyko Afrikos lyderių susitikimas, lauko paviljone susėdo net 400 svečių ir gardžiavosi 4 patiekalų vakariene.

Tai reiškia, kad C.Comerford kartu su komanda tąsyk teko patiekti 1,6 tūkst. lėkščių tobulo maisto.

Vakarienės pažiba tąsyk buvo vytinta, tinkanti musulmonų mitybai jautiena, užauginta Teksaso valstijoje, marinuota česnakų ir žolelių mišinyje ir patiekta su platanų traškučiais.

Tai buvo vienas didžiausių renginių, kokius C.Comerford rengė per 19 karjeros Baltuosiuose rūmuose metų, – dėl to virtuvė dūzgė ištisas tris dienas.

Tiesa, patiekalų valgiaraštis, itin svarbus dokumentas, buvo suderintas daug savaičių iki renginio. Reikėjo išsiaiškinti svečių mitybos ypatumus ir tuomet sulaukti pirmosios ponios palaiminimo.

„Mes vis dar ruošiame geriausią amerikietišką maistą iš amerikietiškų produktų, – pasakoja virtuvės vadovė. – Bet kartu norime pagerbti ir mūsų svečius, į valgiaraštį įtraukdami įvairių prieskonių ir dalykų, kurie jiems brangūs. Štai kodėl tada lėkštėje buvo platanų.“

Kol tapo Baltųjų rūmų vyriausiąja virtuvės vadove, C.Comerford nuėjo ilgą kelią.

Pirmiausia neseniai iš Filipinų į Ameriką atvykusi 23 metų mergina dirbo salotų gamintoja Čikagos viešbučiuose.

Jos vyresnysis brolis Juanito Pasia prisimena, kaip kasdien veždavo ją ir paimdavo iš darbo viešbutyje prie O’Hero oro uosto, kur ji diena iš dienos ruošė „Cezario“ ir kukurūzų salotas.

„Manau, kiekviename darbe geriausia nuo žemiausios pozicijos vis kilti aukštyn, – teigia C.Comerford. – Tuomet išmoksti visko nuo pradžių – įgauni organizacinių gebėjimų ar išmoksti tinkamai valdyti peilį.“

Vėliau C.Comerford persikėlė į Vašingtoną. Čia taip pat dirbo viešbučiuose ir buvo išsiųsta į Vieną pasimokyti prancūzų virtuvės paslapčių.

1995 m. tuometis Baltųjų rūmų vyriausiasis virtuvės vadovas Walteris Scheibas pasamdė C.Comerford dirbti savo padėjėja. Kai Baltuosiuose rūmuose apsigyveno kitas prezidentas, G.W.Bushas, pasikeitė ir skonis.

Tuometė pirmoji ponia Laura Bush atleido W.Scheibą iš darbo kaip nepatenkinantį jos stiliaus reikalavimų ir paskelbė naujo virėjo paieškas.

C.Comerford tada teko konkuruoti su 450 kandidatų, tačiau lygių jai nebuvo. Ji tapo pirmąja moterimi ir tautinių mažumų atstove, vadovaujančia prezidento virtuvei.

„Nemanau, jog įgūdžiai yra tai, ko reikia, kad taptum Baltųjų rūmų virtuvės vadovu. Svarbiausia yra talentas, – sako moteris ir tikina, kad jei nebūtų virėja, būtų pasirinkusi misionieriaus kelią. – Be to, svarbu ir temperamentas, ir tai, kaip elgiesi su savo bendradarbiais.

Galiausiai, kad ir ką darytum, kad ir koks būtų tavo tikslas, jis bus pasiektas tik padedant visai komandai.“

C.Comerford užaugo Filipinuose, Maniloje, ir buvo viena iš 11 vaikų, augusių siuvėjos ir mokyklos direktoriaus šeimoje.

Ji prisimena, kad namie visas gyvenimas sukosi aplink virtuvę ir virtuvės stalą. Viskas skendėjo maisto ruošimo garsuose ir kvapuose.

„Trečioje klasėje jau vyniojau savo pirmuosius pavasarinius suktinukus“, – prisimena C.Comerford.

Moteris pasakoja, kad labai gerai prisimena apsilankymus savo senelių fermoje, kur viskas – nuo mėsos iki daržovių – buvo užauginama čia pat.

Jos namų virtuvė ir dabar visuomet skendi užburiančių kvapų migloje.

Tačiau namie dažniau verda ne ji, o jos airis vyras, irgi dirbantis virtuvės vadovu.

Po ilgos dienos, pamaitinusi svarbiausius pasaulio žmones, C.Comerford ruošdama maistą sau nenori ilgai užtrukti. (CNN, LR)