San Fransisko valstijos universiteto specialistai neseniai oficialiai nustatė tai, ką daugelis jautė jau anksčiau, – Amerikoje religingi tėvai kur kas labiau linkę atstumti savo homoseksualius vaikus nei netikintys.
Būtent tai paaiškina akis badančią statistiką – LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės atstovai sudaro maždaug 5 proc. jaunų amerikiečių, bet net 40 proc. – benamių jaunuolių, rašo „Lietuvos rytas“.
Amerikos progreso centras skaičiuoja, kad JAV yra net 320–400 tūkst. jaunų homoseksualų, kurie oficialiai neturi pastogės. Daugelį jų atstūmė ir iš namų išmetė tėvai.
Gyveno pasiturinčioje šeimoje
Vieną šiltą pavasario vakarą antrakursė Jackie giliai įkvėpė besiruošdama skambučiui, kuris pakeitė jos gyvenimą.
Patraukli mergina užaugo Aidaho valstijos sostinėje Boisyje padorioje šeimoje.
Jos tėvas dirba finansų srityje, tad Jackie lankė privačią mokyklą, o po pamokų maudėsi baseine šeimos namo kieme.
„Man buvo keliami griežti reikalavimai ir aš stengiausi.
Mokiausi puikiai, lankiau įvairius būrelius.
Tėvai norėjo, kad studijuočiau teisę“, – dabar prisimena jauna amerikietė.
Jackie puikiai suprato: jos tėvai griežti dėl to, kad taip moko katalikybė. Ir stengėsi jų nenuvilti – triskart per savaitę lankydavosi mišiose, bažnyčioje darbavosi kaip ministrantė – dvasininko padėjėja.
„Kai dar mokiausi mokykloje, beje, katalikiškoje, mano tėvai labai stebėjosi, kodėl vis dar neturiu vaikino.
Tad žinojau, kad turiu susirasti draugą. Taip ir padariau. Tiesiog mąsčiau racionaliai, nejaučiau jokių emocijų“, – pasakoja Jackie.
Baigusi mokyklą ji įstojo į Aidaho universitetą ir apsigyveno studentų miestelyje. Mergina greitai pajuto laisvę – kaip ir tai, kad ji kitokia nei draugės.
Suprato, kad yra lesbietė
„Bręsdama žinojau, kad esu kitokia. Bet kai esi auginama katalikų, net negalvoji, kad gali būti homoseksuali.
Augau namuose, kur buvo įprasta žmones vadinti pederastais, o daiktus – pederastiškais.
Lytinis švietimas? Man apie tai pasakojo tik pastorius, kuris mokiniams kartojo: „Nesimasturbuokite ir nebūkite homoseksualūs.“ Aš net nežinojau, ką tai reiškia“, – pasakoja Jackie.
Koledže jaunoji studentė, kuri draugavo su kurso draugu, iš pradžių ir toliau naiviai žiūrėjo į homoseksualius nuotykius.
Ji manė, kad visos merginos padauginusios alkoholio glamonėjasi su savo geriausiomis draugėmis.
Bet netrukus Jackie suprato, kad ją itin traukia kolegė, su kuria ji kartu dirbo studentų miestelyje. Užsimezgę santykiai tapo rimti ir tuomet mergina suvokė, kad į ateitį žvelgia su siaubu.
„Mano akyse griuvo viskas – heteroseksuali santuoka, vaikai, Bažnyčia. Išties maniau, kad visą gyvenimą būsiu slapta lesbietė“, – sako Jackie.
Tokiam planui nebuvo lemta išsipildyti.
Baigiantis antriesiems mokslo metams ji iš kurso draugės gavo SMS žinutę: „Matėme tave bučiuojantis su kita mergina. Mums tai nepriimtina, mes jaučiamės nepatogiai.“
„Gyvenau viename pastate su dar 80 studenčių. Natūralu, kad atsirado manančių, jog aš domiuosi visomis jomis.
Supratau, kad turiu pasisakyti tėvams, kitaip kas nors būtų paskelbęs apie mano orientaciją „Facebook“, – tvirtina Jackie.
Tėvai nutraukė visus ryšius
Mergina dar vylėsi, kad viskas bus gerai. Bet iš tiesų žinojo, kad skambutis tėvams gali baigtis kone tragiškai.
„Prašau, nepyk ant manęs, kai pasakysiu, dėl ko skambinu“, – atsargiai kreipėsi į motiną Jackie, paskambinusi itin vėlai vakare.
„O Dieve, tu nėščia! – šitaip iškart reagavo merginos motina ir pradėjo vardinti visas tėviškas baimes. – Ar tu kalėjime? Ar tave išmetė iš universiteto? Kas nutiko? Ką tu padarei?“
Staiga moteris suvokė, kodėl jos dukra tyli: „O, dangau. Tu lesbietė?“
„Taip“, – prisivertė pratarti Jackie ir netrumpai laukė, ką toliau pasakys jos motina. Galiausiai sulaukė.
„Nežinau, kuo mes nusikaltome Dievui, kad jis mums davė ne vaiką, o pederastą“, – tėškė moteris ir padėjo ragelį.
Jackie apsiverkė. Bet ji vis tiek tikėjosi, kad jos tėvai apsipras su mintimi, jog jų dukra – tiesiog kitokios lytinės orientacijos.
Mergina, kaip ir planavo, su draugais išvyko į Kanadą švęsti savo gimtadienio. Kai ji negalėjo atsiskaityti debeto kortele, tiesiog manė, kad kortelė neveikia svetimoje šalyje – Kanadoje.
Bet grįžusi į JAV sulaukė savo vyresnėlio brolio skambučio. Jis Jackie pareiškė: „Mama ir tėtis nenori su tavimi kalbėti, bet aš turiu tau pasakyti, kas dabar bus.“
„Jis man toliau aiškino maždaug taip: „Visos tavo kortelės bus anuliuotos, o automobilį turi palikti toje ir toje vietoje. O telefono sąskaita galios tiek ir tiek laiko.
Namo grįžti negali, o susisiekti su tėvais nebandyk. Iš jų pinigų daugiau negausi. Negausi nieko.
O jei negrąžinsi automobilio, jie kreipsis į policiją, – dar ir dabar graudinasi Jackie. – Padėjau ragelį, nes buvo per sunku.
Mano brolis elgėsi taip, lyg aš jau nebūčiau šeimos narė.“
Nuo tos akimirkos mergina žinojo, kad yra palikta likimo valiai. Ji neturėjo nei namų, nei pinigų, nei artimųjų, kurie jai padėtų. Toks buvo jos mokestis už atskleistą homoseksualumą.
Siaučia paslėpta epidemija
Jackie istorija galbūt išskirtinė smulkmenomis, bet tikrai neunikali Amerikai. Religingi, Biblijos tiesomis aklai tikintys tėvai linkę atstumti savo vaikus, kurie viešai prisipažįsta esantys homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs.
Skaičiuojama, kad vien Amerikoje iš namų buvo išvaryta iki 400 tūkstančių jaunuolių ir jie turi glaustis pagalbos centruose bei kitokiose prieglaudose.
Tik radę būdų užsidirbti jie gali save išlaikyti patys.
Žinoma, Vakarų visuomenė liberalėja. Homoseksualumas nebėra stigma, LGBT bendruomenė vis labiau matoma, o internetas tokiems jaunuoliams leidžia pasiekti savo bendraminčius ir nepalūžti.
Būtent dėl to jauni amerikiečiai apie savo netradicinę orientaciją prisipažįsta vis anksčiau.
Prieš du dešimtmečius jie savo tikrąjį „aš“ atskleisdavo baigę koledžą ar universitetą, o šiandien vidutinis tokio prisipažinimo amžius – 16 metų.
Tai savo ruožtu reiškia, kad paaugliai savo dažnai labai netolerantiškiems tėvams atsiveria dar būdami nuo jų finansiškai priklausomi.
Rezultatas – benamių nepilnamečių potvynis Amerikos gatvėse. Juos iš namų religingi tėvai tiesiog išspiria.
Vienas tyrimas parodė, kad net 40 proc. homoseksualių, biseksualių ir transseksualių benamių jaunuolių buvo išvaryti iš namų.
LGBT bendruomenės aktyvistai tai vadina „paslėpta epidemija“.
Prieglaudos homoseksualams
„Tą 2011-ųjų vasarą, kai Niujorko valstijoje buvo priimtas Santuokos lygybės įstatymas, benamių vaikų, ieškančių vietos prieglaudose, skaičius išaugo 40 proc.“, – sakė Ali Forney centro įkūrėjas Carlas Siciliano.
Šis centras – didžiausia Amerikoje organizacija, kuri rūpinasi pastogės neturinčiu homoseksualiu jaunimu.
C.Siciliano anksčiau siekė tapti benediktinų vienuoliu ir buvo vadinamas Kūdikėlio Jėzaus pravarde. Vyras ilgai gyveno vienuolynuose ir dirbdavo katalikų įkurtose prieglaudose, kol vieną dieną paties jo suvokimas, kad yra homoseksualus, jį atitolino nuo religijos.
„Galiausiai ėmiau manyti, kad Katalikų bažnyčia yra idiotizmas. Niujorko arkivyskupas kartą pareiškė, kad uždarytų visas katalikiškas mokyklas ir vaikų namus, jei jam reikėtų įdarbinti homoseksualus.
Jis buvo tarsi Amerikos vyriausiasis homofobas“, – pasakoja C.Siciliano.
Prieš du dešimtmečius jis dirbo Niujorko benamių prieglaudų sistemoje, kai pastebėjo, kad jų gyventojai vis jaunėja.
„Iki tol į prieglaudas dažniau užklysdavo Vietnamo karo veteranai, alkoholikai ir iš gydymo įstaigų paleisti psichikos ligomis sergantys žmonės. O tada pamačiau, kad ateina vaikai“, – prisimena vyras.
„Negana to, tie vaikai vis dingdavo. Maždaug kas du mėnesius vieną iš mūsų vaikų rasdavo negyvą. Nužudytą. Ir tai visada būdavo homoseksualus vaikas“, – priduria amerikietis.
2002 metais savo atidarytą Ali Forney centrą C.Siciliano pavadino 22 metų homoseksualaus benamio, kuris buvo nušautas tiesiog Harlemo gatvėje, garbei.
Jis pažinojo A.Forney ir mano, kad vaikinas dabar būtų gyvas, jei būtų turėjęs kur apsistoti, nakvoti.
Dabar 49 metų C.Siciliano – vienas aktyviausių JAV benamių gynėjų. Ypač homoseksualų.
„Manau, kad LGBT bendruomenė ilgai miegojo. Mums visada taip rūpi įstatymai – dėl santuokų lygybės, dėl teisės įsivaikinti. Tačiau niekada taip aršiai nekovojome dėl finansų, dėl pragyvenimo.
Turime klausti: kiek mokesčių sumoka gėjai? Kiek procentų tų mokesčių grįžta mūsų homoseksualiems vaikams? Kaip judėjimas mes dar nesubrendome prasmingai žvelgti į ekonomiką.
Vaikai, su kuriais dirbu, netelpa į LGBT lyderių scenarijų – kad prisipažinus apie orientaciją gyvenimas tampa geresnis“, – įsitikinęs vyras.
Negali pakeisti prigimties
Jackie puikiai suvokė, ką jos tėvai mano apie homoseksualumą, bet vis tiek vylėsi, kad kada nors ateityje jos artimieji supras padarę klaidą.
Išleidusi beveik visus pinigus, ji nusipirko autobuso bilietą atgal į Aidaho universiteto studentų miestelį ir susikrovė daiktus.
Jackie ėmė gyventi pas draugus ir pažįstamus. Studentų miestelio moterų centre ji rado darbą – 10 valandų per savaitę, 6 doleriai už valandą.
„Taip, pinigų buvo mažai, bet jų bent jau kažkiek buvo.
Niekam nesakiau, kokia mano padėtis, kad kiekvieną dieną užmiegu alkana, kad neturiu kur apsistoti. Maniau, kad tokia mano bausmė už homoseksualumą“, – teigia mergina.
Nors ji ilgainiui sulaukė finansinės paramos iš universiteto, tikina greitai išmokusi apsimesti, kad neskursta.
„Užtenka vos dviejų drabužių komplektų. O jeigu esi komunikabilus žmogus, niekas net nepastebės, kad iš tiesų niekada nemoki už gėrimus“, – prisipažįsta lesbietė.
Skaudžiausia Jackie buvo leisti laiką su kitais homoseksualiais žmonėmis – mergina žinojo, kad jų niekas neatstūmė.
„Net prisipažinę apie savo „nuodėmę“, jie toliau buvo mylimi tėvų. Jie grįždavo namo per atostogas. Tad man tikrai skaudėjo.
Kaip paaiškinti žmonėms, kad tavo tėvai nusprendė nebebūti tavo tėvais?“ – klausia Jackie.
Jos tėvai merginai atsakė tik kartą: jie pasiūlė apsilankyti pas psichoterapeutą, kuris galbūt atvestų Jackie į protą.
„Bet aš nepanorau taip elgtis, – prisimena dabar kitoje Amerikos pusėje gyvenanti Jackie. – Taip, aš norėjau būti jų dukra, bet negalėjau keistis. Aš esu aš.“ („Rolling Stone“, AP, LR)
