Iš viso per 2014 metus visame pasaulyje jau yra žuvę 34 žurnalistai – tokius duomenis neseniai paskelbė įtakingas Komitetas žurnalistams apsaugoti, rašo „Lietuvos rytas“.
Informaciją apie žurnalistų žūtį minėta organizacija paskelbia prieš kiekvienų metų rugsėjo 8ąją, kai minima Tarptautinė žurnalistų solidarumo diena.
Komitetas žurnalistams apsaugoti jau nuo 1992 m. tiria kiekvieną su darbu susijusią žiniasklaidos darbuotojo mirtį ir tvirtina, jog 2014-ieji bent jau kol kas tikrai nėra patys kruviniausi pavojingose zonose dirbantiems žurnalistams.
Vengia tirti nusikaltimus
Tačiau iškalbingų reiškinių per pastarąjį dešimtmetį pastebima. Pirmiausia tai, kad greta tradicinių karštųjų taškų – Sirijos, Irako, Afganistano ir Pakistano – nuo 2004-ųjų pavojingai daug žurnalistų žūsta Rusijoje.
Žurnalistų žūtis karo niokojamose Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse dar galima suprasti – konfliktų zonose žiniasklaidos atstovai vis dar rizikuoja gyvybe, kad pateiktų kuo naujesnę informaciją iš paties karščiausio įvykių taško.
Tačiau Rusijoje juk karas dar nevyksta, tiesa?
Šioje oficialiai su niekuo nekariaujančioje valstybėje per pastarąjį dešimtmetį žuvo net 17 žiniasklaidos atstovų. Tarp jų – ir 2006aisiais prie savo namų sušaudyta Ana Politkovskaja.
Rusijoje žurnalistų darbas, kai prieš 14 metų į valdžią iškilo dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas, staiga tapo pavojingas.
V.Putinas nieko nelaukdamas užsmaugė laisvą žiniasklaidą, o likusius nepriklausomus žurnalistus ėmė persekioti.
Nuo pat 2000-ųjų šalyje kasmet žūdavo ar dingdavo kelios dešimtys žurnalistų – apie žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje rašiusi A.Politkovskaja, žmogaus teisių gynimo grupės „Memorial“ aktyvistė Natalija Estemirova, nemažai kitų Šiaurės Kaukaze dirbusių tiriamosios žiniasklaidos atstovų.
Padėtis negerėja. Komitetas žurnalistams apsaugoti skaičiuoja, jog mažiausiai 14 rusų žurnalistų žudikai ir nusikaltimų užsakovai neatskleisti ir nenubausti.
„Praėjusiais metais dėl nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalisto Igorio Domnikovo nužudymo organizavimo už grotų buvo pasiųstas verslininkas.
Tai teigiamas poslinkis, nors kiti asmenys, siejami su nusikaltimu, dar nesuimti“, – skelbiama kasmetiniame komiteto pranešime. Tačiau optimizmo nėra daug.
Be to, nors šiemet ir buvo nuteisti kalėti A.Politkovskajos žudikai, ne vienus metus trukęs tyrimas ir teismo procesai taip ir neatskleidė, kas užsakė žmogžudystę.
Pernai užgeso dar du žurnalistai – Dagestane dirbantis Achmednabis Achmednabijevas buvo nušautas, o Michailas Beketovas taip ir neatsigavo po traumų, kurias patyrė, kai 2008-aisiais buvo sumuštas.
M.Beketovo žudikų iki šiol nerasta, nors prezidentas V.Putinas viešai pažadėjo pasirūpinti, kad jie atsidurtų teisiamųjų suole.
Diskusijos verda internete
V.Putino pažadais žurnalistai Rusijoje apskritai nebetiki – nebent dirba valstybinėje, kartu – propagandinėje žiniasklaidoje.
Ekspertai senokai pastebi, kad padorų, nešališką darbą gerbiantys žurnalistai Rusijoje tiesiog pasitraukė iš valstybės perimtų žiniasklaidos priemonių ir dabar daugiausia pluša internete.
Pasauliniu tinklu reguliariai naudojasi apie 80 mln., arba 60 proc., Rusijos gyventojų.
Tai reiškia, jog šios šalies internautų bendruomenė – didžiausia Europje.
Vis augant interneto vartotojų skaičiui, keičiasi ir jų informacijos naudojimo įpročiai. Antai 2012 metų balandį didžiausia rusiška paieškos sistema „Yandex“ lankytojų per dieną skaičiumi aplenkė kasdienę populiariausio valstybinio Pirmojo kanalo auditoriją.
Kadangi pagrindiniai šalies žiniasklaidos kanalai jau užgrobti Kremliaus, naujausia priebėga tikrų, nesuvaidintų diskusijų ir analizės ištroškusiems rusams tapo tinklaraščiai.
Populiariausia platforma – „LiveJournal“, kurioje savo tinklaraščius turi valdžios spaudžiami opozicionieriai.
„Novaja gazeta“ redaktorius Andrejus Lipskis įsitikinęs, kad demokratiją Rusijoje laidoti anksti būtent dėl interneto.
„Vis daugiau žmonių nori aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime, vis daugiau balsų nori būti išgirsti. Tokia mano viltis – kad iš lėto prabus pilietinė sąžinė“, – teigė A.Lipskis.
Tikriausiai nenuostabu, kad pareigūnai, ilgai ignoravę socialinius tinklus ir apskritai visą virtualiąją erdvę, dabar jau suprato, kad valdyti nacionalinių žiniasklaidos priemonių neužtenka – cenzūros pančiai pasiekė ir internetą.
Šiemet pavasarį V.Putino aplinkos žmonės perėmė rusiško socialinio tinklo „VKontakte“ kontrolę į savo rankas, o jo įkūrėjas Pavelas Durovas pabėgo iš Rusijos.
Sumažėjo ir iš „LiveJournal“ sklidusios kritiškos nuomonės dozė Kremliaus atžvilgiu – ne visi tinklaraštininkai nori sulaukti naktinių pareigūnų skambučių ar vizitų.
Ypač šiais laikais, kai vien už tai, kad iškėlei Ukrainos vėliavą, Maskvoje rizikuoji būti sulaikytas kaip „provokatorius“.
Gyvybė nieko nebereiškia?
Tuo metu kitose žurnalistams pavojingiausiose šalyse – Irake, Sirijoje ar Somalyje – pavojinga dėl kitų priežasčių. Čia jau kelintus metus iš eilės neslopsta sunkiai suvokiamo smurto banga.
Žmogaus gyvybė šiuose karštuosiuose taškuose, regis, beveik nieko nereiškia – gali būti nušautas, susprogdintas arba papjautas vidury dienos. O žudikai dažniausiai išsisuka.
Pavyzdžiui, Irake neatskleistas nė vienas žurnalisto nužudymas nuo 2008-ųjų. Tiesa, 2012 metai buvo kone stebuklingi, nes šalyje dėl savo darbo nebuvo nužudytas ir nežuvo nė vienas žiniasklaidos atstovas. Bet tai tebuvo tyla prieš audrą.
Mat praėjusiais metais, Irake iš naujo įsiliepsnojus ekstremistų kovoms, o šiaurėje pradėjus siautėti „Islamo valstybės“ islamistams, kraujas ėmė lietis dar labiau – šalyje gyvybės neteko net 10 žurnalistų, o padėtis negerėja ir šiemet. Islamistams užėmus miestą žurnalistai, kaip ir vietos pareigūnai, neretai tampa pirmaisiais taikiniais.
Žiniasklaidos atstovams taip pat itin pavojinga Filipinuose – šioje šalyje politikai vienas kitam keršija susidorojimu su priešininkams neva palankiais reporteriais.
Padėtis tik truputį pagerėjusi Meksikoje, Kolumbijoje, Šri Lankoje, Pakistane, Afganistane. Savo ruožtu padėtis trapiame Somalyje, kur valdžios ir teisėsaugos pirštai itin trumpi, laikoma kone beviltiška.
Prieš nužudydami pagrasina
Skirtingai nei dažnai manoma, 96 proc. visų 2004–2014 metais žuvusių žurnalistų – reporteriai, dirbę savo gimtosiose šalyse ir kūrę reportažus apie politiką, korupciją ir karinius konfliktus.
Pavyzdžiui, didžiosios naujienų agentūros ir televizijos kanalai jau įprato samdyti vietos žurnalistus, kurie uždirba mažiau, bet rizikuoja kur kas labiau.
Be to, mažiausiai 40 proc. būsimų aukų prieš mirtį sulaukė grasinimų. Žurnalistų žudikai siekia įbauginti visą žiniasklaidą. Beveik trečdalis nužudytų žiniasklaidos atstovų prieš tai buvo paimti įkaitais arba žiauriai nukankinti.
Pasaulį neseniai sukrėtusios dviejų vakariečių žurnalistų egzekucijos, kurias įvykdė „Islamo valstybės“ teroristai, darsyk parodo, koks pavojingas ir visai neromantiškas gali būti karo zonose dirbančių žurnalistų darbas.
Šiurpas – ir patyrusiems
Naujausia šalis pavojingiausių žurnalistams sąrašuose – Ukraina. Šalyje, kurios rytuose nuo pavasario vyksta kovos tarp vyriausybės pajėgų ir prorusiškų separatistų, reporteriams itin pavojinga.
Čia nuo sausio iki šios savaitės žuvo aštuoni žurnalistai ar jų pagalbininkai – daugiau nei Irake, Sirijoje ar Pakistane. Tarp žuvusiųjų Ukrainoje – du rusai operatoriai, garso inžinierius, fotografas, taip pat reporteris iš Italijos ir jo vertėjas.
„Visi jie kūrė reportažus apie mūšius Rytų Ukrainoje.
Be to, daugybė kitų regione dirbančių žurnalistų sulaukė grasinimų, buvo pagrobti, užpulti“, – pranešė žiniasklaidos stebėjimo organizacija INSI.
Žūti šiame chaotiškame kare, kai bet kada gali atskrieti raketa arba kulka, banaliai lengva.
Todėl karas Ukrainoje šiurpą kelia net patyrusiems karo zonas išmaišiusiems žurnalistams.
Patys dalyvauja konflikte
Ukrainoje separatistai į savo kontroliuojamas teritorijas įsileidžia tik tuos žurnalistus, kurie, jų manymu, yra prorusiški. O ukrainiečiai dažnai užkerta kelius reporteriams iš Rusijos valstybinių žiniasklaidos priemonių – mat jas vertina kaip propagandos dalyves.
„Net Čečėnijos kovotojai į savo teritoriją įsileisdavo rusus žurnalistus! O dabar tu arba tampi lojalus vienai pusei ir praneši apie tai, kas tau parodoma, arba nepatenki į mūšių vietas ir negauni informacijos“, – rugpjūtį portalui lrytas.lt teigė vienas Ukrainoje dirbantis lietuvis žurnalistas.
Europos žurnalistų federacijos viceprezidentė, Rusijos žurnalistų sąjungos spaudos sekretorė Nadežda Ažgichina pripažįsta, kad darbas Ukrainoje iš esmės skiriasi nuo darbo kitose karo zonose – čia jis daug pavojingesnis.
„Nežinia, ką kaltinti dėl žurnalistų kančių ar net jų žūčių. Daug reporterių nėra apsidraudę, nėra parengti darbui konflikto zonose, neturi neperšaunamųjų liemenių, šalmų. Tai viską ir lemia.
Vis dėlto kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šis karas pirmiausia ypatingas tuo, kad abi pusės žurnalistus mato kaip jo dalyvius. Ankstesniuose konfliktuose žurnalistai nebūdavo liečiami, net saugomi. Bet tokių dalykų, kokie vyksta dabar, dar nemačiau“, – teigė N.Ažgichina.
Valstybės, kuriose žūsta žurnalistai
Kuria propagandinį filmą apie žurnalistus
Žiaurūs ukrainiečių nacionalinės gvardijos kariai ir amerikiečių samdiniai į nelaisvę paima sąžiningus žurnalistus, kurie nori parodyti visą tiesą apie Naująją Rusiją. O į pagalbą nelaimėliams skuba Donbaso „liaudies respublikų“ savanoriai.
Toks filmo nekukliu pavadinimu „Tiesa“ siužetas. Propagandinę juostą skubama filmuoti Kaliningrade.
Režisieriaus Olego Džurajevo trumpametražį filmą „Tiesa“ padeda kurti ir Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST). Kaliningrado FST skyriaus pasienio instituto kursantai taip pat filmuojasi juostoje, o jiems talkina vietinė šratasvydžio klubo „Škval“ komanda.
Filmavimo aikštelėje apsilankęs garsus rusų tinklaraštininkas Andrejus Rumiancevas priminė dviejų Ukrainoje žuvusių žurnalistų – Jurijaus Korneliuko ir Antono Vološino istoriją. Šie žurnalistai žuvo Luhanske per apšaudymą iš minosvaidžių. Filme rodoma Kremliaus versiją apie įvykius Rytų Ukrainoje neva patvirtinanti istorija: pasakojama apie dviejų rusų žurnalistų patekimą į ukrainiečių nelaisvę.
Žiūrovai išvys ir negailestingus Ukrainos nacionalinės gvardijos karius, amerikiečių samdinius, žvėriškai besielgiančius bataliono „Azov“ vyrus bei vieną šviesiaplaukę snaiperę ir, žinoma, teigiamai vaizduojamus prorusiškus separatistus, dalinio „Berkut“ vyrus.
