NATO bazės iš arti – reikia ir naikintuvų, ir mėsainių

Po Vladimiro Putino karinės agresijos prieš kaimyninę Ukrainą pirmosios pavojaus varpais ėmė skambinti Baltijos šalys. Ar mes – kitas Kremliaus taikinys? Ar mus ryžtųsi apginti ir, svarbiausia, ar spėtų atvykti kitų NATO šalių kariai?

Pirmieji lietuvių, latvių ir estų suskubo raminti amerikiečiai – kovo 6-ąją iš Leikenhito oro pajėgų bazės Jungtinėje Karalystėje pakilo 6 naikintuvai F-15.

Po kelių valandų skrydžio jie jau leidosi Zokniuose, kur prisijungė prie 4 budinčių amerikiečių naikintuvų.

Taip pralaužti ledai – nuo tos dienos NATO oro policijos misiją virš Baltijos šalių vykdo mažiausiai 10 naikintuvų. Tai, kad naikintuvai atskrido iš Jungtinėje Karalystėje įkurtos JAV oro pajėgų bazės nėra atsitiktinumas, o istoriniai sutapimai išties simboliški.

Mat naujasis Aljanso 12-os punktų planas numato raumeningesnę, greitesnę, lankstesnę NATO. Iki Kalėdų bus suformuota greitojo reagavimo grupė iš 5 tūkst. karių, galėsianti atsidurti bet kurioje sąjungininkų valstybėje vos per dvi paras.

Ši nauja grupė – priedas prie jau egzistuojančių 14 tūkstančių NATO greitojo reagavimo karių pajėgų, kurioms atvykti prireiktų savaičių.

Velso susitikime šalių lyderiai taip pat rado formulę, kuria vadovaudamiesi galės įkurdinti karines bazes Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje nepažeisdami 1997 metų NATO ir Rusijos susitarimo.

Beje, aneksuodama Krymą, Rusija šią sutartį pati šiurkščiai sulaužė dar prieš pusmetį. Formalaus „nuolatinių“ statuso bazės Baltijos šalyse ir Lenkijoje neturės, nes vyks reguliari personalo rotacija. Tačiau šios bazės liks keturiose šalyse „tiek, kiek reikės“.

Jau daugiau negu 7 dešimtmečius Jungtinėje Karalystėje gyvuojančios JAV oro pajėgų bazės yra puikus pavyzdys, ką ši aptaki frazė „tiek, kiek reikės“ reiškia tikrovėje.

Pirmieji amerikiečių karo lėktuvai į ūkanotąjį Albioną atskrido dar 1941-aisiais. Tuomet britai buvo patekę į sunkesnę padėtį nei lietuviai šiandien – faktiškai vienui vienas prieš nacių agresiją likęs Londonas buvo nuolat bombarduojamas, trūko priemonių priešintis. Tad padėti atvyko amerikiečiai. Atvyko ir pasiliko ilgam. Tebėra iki šiol.

Amerikiečių bazių, formaliai priklausančių britų Karališkosioms oro pajėgoms arba Jungtinės Karalystės gynybos ministerijai, dabar yra bent trylika. Bet realiai svarbiausios yra dvi.

Didžiausia jų – Safolko grafystėje esanti Leikenhito. Joje įsikūręs 48-asis JAV oro pajėgų kovinis sparnas.

Tai anaiptol nėra eilinis karo aviacijos dalinys.

Už savo nuopelnus XX amžiaus kariniuose konfliktuose jis vienintelis tarp amerikiečių oro pajėgų turi ir numerį, ir titulą: sparnui suteiktas „Laisvės statulos“ vardas.

Apie 4,6 tūkst. JAV kariškių ir per 2 tūkst. civilių amerikiečių ir britų, besidarbuojančių bazės teritorijoje, per daugelį dešimtmečių pavertė ją tikru amerikietišku miesteliu provincinėje Anglijoje.

Priskaičiavus visus personalo šeimos narius, Leikenhito bazė gyventojų skaičiumi prilygsta vidutinio dydžio lietuviškam rajono centrui.

Koks yra kasdienis bazės gyvenimas? Kaip tokios gigantiškos bazės buvimą pašonėje vertina vietinė britų bendruomenė? Kokios šios bazės ateities perspektyvos? Ir kodėl ji iš viso įsikūrė provinciniame Safolke? Tai siekė išsiaiškinti į Leikenhito bazę atvykęs „Lietuvos ryto“ korespondentas.

Prieš 74 metus, kai britai vienui vieni gynėsi prieš gerokai galingesnę nacistinę Vokietiją, Karališkųjų oro pajėgų vadai sugalvojo apgauti vokiečių karo aviacijos „Luftwaffe“ eskadriles.

Kaip tik tuomet, nuo 1940-ųjų liepos iki 1941-ųjų gegužės, tūkstančiai nacių bombonešių sėjo bombas iš dangaus.

Adolfas Hitleris vykdė liūdnai pagarsėjusias „Blitz“ ir „Luftschlacht um England“ („Oro mūšio dėl Anglijos“) kampanijas, įsakęs bombarduoti Londoną, Bristolį, Plimutą ir daugelį kitų miestų.

Nuo šių antskrydžių atsilaikyti siekę britai žūtbūt privalėjo apsaugoti savo pačių karines oro bazes.

Vienas pasirinktų būdų – akių dūmimas nacių „Luftwaffe“.

Sename, dar nuo Pirmojo pasaulinio karo užsilikusiame Leikenhito aerodrome buvo įrengta didžiulė karinė oro bazė.

Tačiau ji buvo tik butaforinė: su netikru kilimo taku, netikrais angarais ir netgi netikrais pripučiamaisiais lėktuvais.

Iš dangaus toks masalas vokiečiams turėjo pasirodyti gana įspūdingas.

Mat vos 15 kilometrų spinduliu apie butaforinį Leikenhitą Karališkosios oro pajėgos turėjo bent dvi svarbias tikras bazes.

Apgavystė buvo sėkminga – vokiečiai niekada nesuuodė, iš kurio būtent aerodromo į orą pakyla britų naikintuvai.

Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, nieko iš butaforinės oro pajėgų bazės neliko, išskyrus legendą apie vaiduoklį Leikenhito Charlie – nelaimėlį britų pilotą, kuris neva mėginęs nutupdyti savo lėktuvą ant netikro tūpimo tako, užsimušęs ir iki šiol klaidžiojąs po apylinkes su raudonais žibintais rankose.

Šiuolaikinis Leikenhitas – didžiausia amerikiečių oro bazė ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Europoje. Jos angaruose stovi per 70 naikintuvų F-15C ir kiek naujesnių F-15E. Čia taip pat yra penki sraigtasparniai „HH-60 Pave Hawk“.

Tiek personalo, tiek ir lėktuvų skaičiumi amerikiečių bazė yra didesnė už pačią stambiausią britų bazę – Oksfordo grafystėje įsikūrusią „RAF Brize Norton“.

Maža to, šalia Leikenhito veikia dar viena amerikietiška Mildenholo oro pajėgų bazė.

Ji kiek mažesnė – čia tarnauja apie 3 tūkst. JAV kariškių ir maždaug tiek pat civilių.

Mildenholo istorija ne tokia šlovinga – o juk šlovę bazėms paprastai pelno naikintuvų arba bombonešių pilotai.

Mildenholas specializuojasi oro transporto, degalų papildymo ore, žvalgybos ir specialiųjų operacijų srityse.

Vargu ar verta stebėtis, kad tokia didelė JAV kariškių koncentracija šioje Safolko grafystės dalyje yra tikros vietinių anglų aukso kasyklos.

Važiuodamas pro Leikenhitą, Mildenholą ar kitus mažus Forest Hito administracinio rajono miestelius, nejučiomis pasijunti lyg JAV provincijoje: prie pastatų plevėsuoja ne britiškos „Union Jack“ vėliavos, o amerikietiškosios „Stars and Stripes“.

Daugybė verslo sričių orientuotos į amerikiečių poreikius, jų apsipirkimo įpročius ar netgi jų kulinarinį skonį. Norite didesnių porcijų ir amerikinių mėsainių – prašom.

Erisvelio kaime įsikūrusio automobilių salono „Autovillage“ konsultantas Matthew Reeve’as net neslepia – 100 procentų jo klientų yra amerikiečiai.

„Mes prekiaujame europiniais automobiliais, pavyzdžiui, „Volvo“. Tačiau visi jie adaptuoti JAV, o ne britiškai rinkai. Net ir kainas rašome vien doleriais.

Nors, žinoma, jeigu kas nors labai nori susimokėti svarais, priimame ir šią valiutą. Kariškiai turi teisę nemokėti britiško pridėtinės vertės mokesčio, todėl kainos pas mus yra labai patrauklios. Jei JAV bazių čia nebeliktų, mūsų verslas bemat išnyktų kaip dūmas“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Reeve’as.

Safolko ekonomistų apskaičiavimu, dviejų JAV bazių indėlis į vietos ekonomiką – 500 mln. svarų (2,16 mlrd. litų). Be 3 tūkst. civilių, tiesiogiai įdarbintų pačiose bazėse, dar apie 2,2 tūkst. darbo vietų netiesiogiai susijusios su kariškiais. Tad vargu ar stebina faktas, kad nedarbo lygis šioje Rytų Anglijos grafystėje yra itin žemas.

Amerikiečių sukurtomis darbo vietomis naudojasi ne tik britai. Siuvykloje „Amma“ imigrantė iš Pietų Lenkijos Malgorzata Dziuba amerikiečių karininkams dailina uniformas, o jų žmonoms siaurina arba platina sukneles.

„Kartais darbo būna itin daug, ypač prieš didžiąsias amerikietiškas šventes. Kariškiai labai vertina kokybę ir punktualumą. Taip jau jie ištreniruoti. Užtat dėl įkainių niekada nesiskundžia.

Ir už gerą darbą visuomet padėkoja: man tai labai patinka. Politika aš mažai tesidomiu. Bet jei amerikiečiai įsteigtų savo bazę Lenkijoje, tai tikrai žinau, kad vietinei to regiono bendruomenei tai reikštų ekonominį bumą“, – garantavo siuvėja M.Dziuba.

Pačioje daugiau nei 7 kvadratinius kilometrus užimančioje bazės teritorijoje, į kurią galima patekti tik po itin kruopščios patikros, sukurta infrastruktūra leidžia JAV kariškiams pasijusti „namuose toli nuo namų“.

Kalbant apie karinę bazės dalį – 2700 metrų kilimo ir tūpimo taką, itin modernios aparatūros prikimštą skrydžių kontrolės bokštą ir angarus, kuriuose saugomi po 35 mln. dolerių kainuojantys orlaiviai, nenuostabu, kad visa technika yra sukurta ir atvežta iš už Atlanto.

Bet ir civilinėje miestelio dalyje viskas persmelkta amerikietiškos dvasios: nuo priemiestinio tipo namų planavimo ir gatvių ženklų iki greitojo maisto restoranų ar savitarnos parduotuvių, kurių nė su žiburiu nerasi Europoje.

„Sunku teigti, ar tai, kad čia turime „Taco Bell“ užeigas, yra privalumas, ar trūkumas.

Jų maistas nėra sveikos mitybos etalonas“, – juokavo ir patys amerikiečių kariškiai.

Visose karinio miestelio parduotuvėse, restoranuose, kino teatre ar sveikatingumo centre doleris yra pagrindinė valiuta. Tiesa, kasininkėms nuolat pritrūksta smulkių amerikietiškų centų, todėl grąžą jos dažnai atiduoda britiškais bronziniais pensais.

Bazės išlaikymas JAV Gynybos departamentui atsieina anaiptol ne variokus – net 211 milijonų JAV dolerių kasmet.

Ar tokios lėšos nėra metamos į balą?

Tokį klausimą pateikia anaiptol ne britų pacifistai iš liūdnai pagarsėjusio prosovietinio CND judėjimo, bet pats Pentagonas.

Šių metų gegužę buvo paskelbti dvejus metus trukusios užsienyje dislokuotų karinių bazių inspekcijos rezultatai. Vašingtono užsakymu išsamią inspekciją atlikusi komisija Leikenhitą įvertino kaip „itin efektyvią bazę“ – tai antras pagal gerumą reitingas.

„Tai puiku. Mes gerai atliekame savo misiją ir esame tarp lyderių“, – inspekcijos rezultatus su palengvėjimu priėmė bazės vadovas Kyle Robinsonas.

Jaudintis tiek vadovybei, tiek ir žemesnio rango kariniam bei civiliam personalui būta dėl ko: mat jau bemaž pusmetį virš Leikenhito kabojo aštrus Damoklo kardas.

Įtakingas amerikiečių strateginis karybos centras – RAND korporacija sutiko Gynybos departamentui atlikti išsamią įvairiuose žemynuose dislokuotų JAV pajėgų išlaidų ir efektyvumo analizę.

Galutinis Pentagono tikslas – įvykdyti vadinamąją finansinio apkarpymo programą.

Po šiuo šaltu biurokratiniu terminu paslėptas kariams ir civiliams baimę keliantis sprendimas: iki 2019-ųjų net 25 tūkstančiais sumažinti karių skaičių Senajame žemyne.

Vienas iš kovo mėnesį pateiktų šio tyrimo verdiktų gana šokiruojantis – siūlymas visiškai uždaryti nuo 1948-ųjų veikiančią Leikenhito bazę arba ją transformuoti į karinės žvalgybos ir komunikacijų centrą.

Pagrindinis argumentas, kodėl Leikenhite nebevertėtų turėti F-15 naikintuvų, anot RAND korporacijos tyrimo, yra šis: Anglijos rytuose įrengta Šaltojo karo infrastruktūra yra per toli nuo didžiausio nestabilumo židinio šiuolaikiniame pasaulyje – Artimųjų Rytų.

Juk ši bazė buvo ypač aktuali Šaltojo karo laikais – kai buvo planuojamas karas su Sovietų Sąjunga. Jos tankai turėjo išriedėti į Vakarų Vokietiją, o iš Leikenhito turėjusių kilti naikintuvų užduotis buvo paprasta: laimėti karą danguje, iš kur būtų galima naikinti sovietinių ordų puolimą.

Šaltasis karas, bent jau tas, kuris baigėsi su Sovietų Sąjungos griuvimu, jau senokai tėra istorija. Vis dėlto ketinimai naikinti „nebereikalingą“ bazę lyg tyčia sutapo su Kremliaus žaliųjų žmogeliukų pasirodymu Kryme, o vėliau ir Rytų Ukrainoje.

Grynas atsitiktinumas – būtent JAV lėktuvai iš Leikenhito buvo atsakingi už Baltijos valstybių oro erdvės patruliavimą, kai Vilnius, Ryga ir Talinas sunerimę paprašė NATO papildomų pajėgų.

Tuomet išaiškėjo, kad bazė tikrai nėra per toli – F-15 naikintuvų skrydis iš Anglijos į Zoknių aerodromą prie Šiaulių trunka vos valandą, jei lekiama visu greičiu.

„Niekada nemaniau, kad Ukrainos scenarijus išsirutulios iki tokios stadijos. Mes tiesiog tęsėme savo misiją – patruliavome Baltijos oro erdvėje.

Politikai galbūt įžiūrėjo ir kitokią prasmę, tačiau mūsų užduotis nuo pirmosios iki paskutinės dienos nė kiek nepasikeitė – saugojome Baltijos valstybių oro erdvę“, – „Lietuvos rytui“ sakė tos misijos vadovas pulkininkas Markas Sadleris.

Vietoj įprastų keturių į Zoknius atskrido 10 naikintuvų ir 2 degalų ore papildymo lėktuvai KC-135. Pastarieji iš Leikenhito atskraidino ir apie 50 žmonių techninio personalo grupę.

Seržantas Nickas Hodge’as paprastai vadovauja pusšimčiui naikintuvus prižiūrinčių technikų grupei. Keturis mėnesius Zokniuose jam teko išsiversti su 20-ia.

„Suprantama, kad darbų mastelis ten buvo kur kas mažesnis. Tačiau kartais tekdavo labai intensyviai paplušėti, kad lėktuvai kuo greičiau vėl pakiltų į orą.

Lietuvių, kaip bazės šeimininkų, požiūris buvo puikus: visko, ko mums prireikdavo, gaudavome. Kalbu tiek apie profesionalius darbo aspektus, tiek apie buitines gyvenimo sąlygas.

Kai į vieną kompaktišką gyvenamąją erdvę patenka daug vyrukų, gali nutikti visokių incidentų. Bet su lietuviais nekilo jokių problemų – labai maži dalykai kartais daug ką parodo apie požiūrį.

Pavyzdžiui, paprašėme lietuvių mums poilsiui parūpinti stalo futbolo – kitą dieną jį jau turėjome. Tiesa, vieno dalyko jiems atleisti negaliu – lietuviai mus visiškai sutriuškino tiek krepšinio, tiek beisbolo varžybose. Taip, gėda“, – prisimena N.Hodge’as.

F-15 pilotas majoras Jasonas Bianchi pripažįsta, kad sunkoka lyginti gigantiškos Leikenhito bazės ir nedidukų Zoknių infrastruktūrą.

Tačiau kai kuriomis savybėmis lietuvių bazė nedaug kuo nusileidžia, mat ji kurta kaip strateginė sovietų aviacijos bazė su dideliu kilimo taku.

Tuomet ji buvo didelė, su dešimtimis veikiančių angarų ir kita infrastruktūra, kurią dabar modernizuoti reikėtų nemažų investicijų. Bet, matyt, teks, nors nuo 2004-ųjų, kai Zokniai priėmė pirmuosius NATO oro policijos naikintuvus, smarkiai pasikeitė: įkurta naujų angarų, sutvirtintas kilimo takas, teritorija geriau saugoma. Be to, čia dirba patyrę ir savo darbą išmanantys žmonės.

„Oro eismo kontrolieriai buvo tikrai geri. Kontrolės bokšto specialistai irgi buvo labai geri, jie įvykdė visus mūsų prašymus.

Mus apgyvendino iš konteinerių perdirbtuose namuose: jie buvo gana nauji ir geros būklės“, – vardijo pilotas.

Dėl Zoknių galimybių tapti kur kas rimtesne NATO baze Baltijos šalyse neabejoja ir pulkininkas M.Sadleris.

„Ar tokia vieta, esanti Baltijos regione, turi potencialą? Be abejonės. Žinoma, viską visuomet lemia pinigai – ir tai savaime suprantama. Bet kaip eskadrono vadas aš galiu pasakyti: būtų itin gerai, jei mes nuolat galėtume intensyviai treniruotis su savo partneriais iš Baltijos valstybių.

Mes neturime kokios nors vienos pamėgtos vietos – jei bus nuspręsta bazę įrengti Lietuvoje, vyksime ten.

Jeigu politikai pasirinks Estiją, skrisime į ją. Abi valstybės yra puikios ir abi – geros mūsų sąjungininkės“, – mandagiai atsakė M.Sadleris. Tuomet jis dar nežinojo, kad JAV apsisprendė naikintuvus siųsti būtent į Estiją, Emario oro pajėgų bazę – ji naujesnė, bet ne tokia didelė kaip Zoknių.

Kiek mažiau diplomatiškas buvo 4 mėnesius Lietuvoje praleidęs N.Hodge’as: jis su šeima norėtų sugrįžti būtent į Šiaulius ilgesniam laikui.

„Asmeniškai norėčiau būti pasiųstas į Lietuvą. Tiesa, jūsų šalis kiek plokštoka. Bet ką padarysi – čia tiek įdomių dalykų: visai šalia Latvija, Baltijos jūra ir Kuršių nerija. Pamatyti pušų mišką šalia balto smėlio kopų – nuostabu. Man tai labai egzotiška, nes daugiau negu 10 metų praleidau JAV karinėse oro bazėse Azijoje, kur gamta yra visiškai kitokia.

Vienintelė problema Lietuvoje: kalbos barjeras. Su jaunąja lietuvių karta dėl kalbos mums nekilo jokių bėdų. Bet vidurinės ir vyresnės kartos žmonės dažnai nemoka anglų kalbos. Tad parduotuvėse kartais tekdavo rodyti gestais“, – prisimena N.Hodge’as.

Vietiniai Safolko grafystės žmonės bijo net pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu dėl geopolitinių ar grynai finansinių priežasčių amerikiečiai iš Leikenhito išsikraustytų kur nors į Baltijos regioną. Juk per 7 dešimtmečius amerikiečių superbazė čia jau su šaknimis įaugusi į vietinę bendruomenę.

„Jeigu kada nors bazė bus uždaryta, be jokių abejonių, mums tai sukels itin didelių problemų: tūkstančiai žmonių neteks darbo. Bet pirmiausia būtų labai apmaudu. Atmetus visus ekonominius veiksnius verta tiesiai pasakyti: mums patinka, kad amerikiečiai yra čia, pas mus“, – pripažino vietinis Leikenhito parlamentaras Colinas Noble’as. Šis itin stiprus prisirišimo jausmas abipusis.

„Abu mano sūnūs gimė Anglijoje, tad jiems ir visai mano šeimai ši šalis visam laikui išliks ypatinga. Dabar vaikai dar visai maži, tačiau kada nors suvoks, kad dalis jų širdies priklauso Anglijai“, – „Lietuvos rytui“ sakė F-15 pilotas J.Bianchi.