Ekranas ką tik užgeso, žiūrovai skirstosi iš kino salės, o jų balsus užgožia garsi mažos mergaitės rauda.
Nors ką tik rodytas dokumentinis filmas apie šiuolaikiniame pasaulyje jūrų ruoniams kylančias grėsmes ir baigėsi optimistine gaida, maždaug 5–6 metų mergaitę taip paveikė didžiuliame ekrane matytas į žvejų tinklus susižalojusio ruonio vaizdas, kad tėvai niekaip negali jos nuraminti. Mergaitė vis kartoja, kad jai labai gaila mielo ruonio, o skruostais rieda didžiulės ašaros.
Nors ramus ir tvarkingas Piterbureno pajūrio kaimelis šiaurinėje Nyderlandų Groningeno provincijos dalyje pažymėtas net ne visuose žemėlapiuose, jį jau kelis dešimtmečius garsina čia veikiantis Jūrų ruonių gelbėjimo ir reabilitacijos centras. Olandiškai šis centras vadinamas dar paprasčiau – Ruonių prieglauda.
Pagydo, ir – į laisvę
„Matydami atvirame baseine linksmai plaukiojančius ruonius, net negalite įtarti, kad vos prieš porą mėnesių jie sunkiai sirgo ar buvo sužeisti. Vadenzės užterštumas ir trikdoma ramybė kelia grėsmę vis didesniam jūrų ruonių skaičiui.
Jauni ruoniai per anksti atskiriami nuo motinų, jiems gresia ligos. Pasiseka tiems, kurie laiku aptinkami ir atgabenami į Ruonių prieglaudą Piterburene.
Didžiuojamės tuo, kad mūsų komanda su dideliu savanorių būriu visada pasiruošusi šiuos ruonius gelbėti“, – rašoma reklaminiame Ruonių gelbėjimo ir reabilitacijos centro lankstinuke.
Iš tiesų šiandien šis centras yra tikrų tikriausia ruonių ligoninė.
Ruoniams čia teikiamos visos sveikatos priežiūros paslaugos – nuo intensyviosios terapijos iki socialinių įgūdžių formavimo ir sanatoriją primenančios reabilitacijos.
Visiškai pasveikę ir galintys gyventi savarankiškai ruoniai po kelis mėnesius trukusio gydymo visada paleidžiami į laisvę.
„Tai yra puiki diena“ (angl. „It’s a great day“) – skelbia užrašai ant marškinėlių ir džemperių, parduodamų Ruonių prieglaudos parduotuvėlėje.
Ši frazė žymi momentą, kai sėkmingai gydymo kursą išėję ruoniai paleidžiami į laisvę.
Į savo gimtąją stichiją jie grįžta ten, iš kur buvo paimti, – šiaurinėje Nyderlandų dalyje užliejamose Vadenzės deltose.
Vadenzė – Šiaurės jūros dalis, kuri driekiasi maždaug 500 kilometrų palei šiaurinę Olandiją iki pat Danijos.
Tai per jūros potvynius apsemiami pajūrio žemumų ruožai Nyderlandų, Vokietijos ir Danijos pakrantėse. Tai yra didžiausia vientisa tokio tipo ekosistema pasaulyje, užimanti 10 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. 2009 m. UNESCO Vadenzę įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.
Riogso tinklų kalnas
Ruoniai – didžiausi Nyderlanduose gyvenantys plėšrūs žinduoliai.
Būdami maisto grandinės viršuje, jie yra svarbi šalies gyvosios gamtos dalis.
Bet jau daugelį metų ruoniams vis daugiau pavojų kelia aplinkos užterštumas, žvejų tinklai, laivų sraigtai ir kitokie panašūs dalykai.
Nemačius sunku netgi įsivaizduoti, kaip ruonius žaloja jūroje palikti žvejų tinklai.
Į juos įsipainioję gyvūnai ilgai kankinasi, kol galiausiai nugaišta baisiose kančiose.
Pasiseka tiems, kuriuos suranda centro savanoriai. Nors ir išmarginti randų, šie ruoniai pagiję grįžta į įprastą aplinką.
Norėdami parodyti, kaip smarkiai jūra užteršta žvejų tinklais, savanoriai, nuėmę nuo išgelbėtų ruonių, juos pradėjo versti į vieną vietą atokiame prieglaudos kampe. Šiandien iš šių tinklų jau išaugęs keliolikos metrų aukščio kalnas. Ir jis vis auga.
Būtent į tinklus įsipainiojusio ir žiauriai sužaloto ruonio vaizdas ir pravirkdė mergaitę.
Prieglaudoje įkurtoje kino salėje lankytojams net keliomis kalbomis nemokamai rodomas dokumentinis filmas apie šiuolaikiniame pasaulyje ruoniams kylančias grėsmes ir šių gyvūnų apsaugą.
Filmo pabaigoje jo kūrėjai pasakoja apie į tinklus įsipainiojusį ruonį, kurį centro savanoriams pavyko išgelbėti.
Filmas toks įtaigus, kad net ir pačioje jo pabaigoje pagijusio ir į laisvę paleisto linksmo gyvūno vaizdas nepajėgė numalšinti vaiko raudos.
Įkūrė ruonių gelbėtoja
Jūrų ruonių gelbėjimo ir reabilitacijos centrą savo namo galiniame kieme dar 1971 metais įsteigė Piterbureno gyventoja Lenie ’t Hart (mergautinė pavardė Leentje Godlieb). Būdama trisdešimties ji namo parsigabeno pirmą sergantį ruonį ir savo kieme jį pradėjo slaugyti.
Vėliau ruonių daugėjo, o prieglauda savanorių ir aukotojų dėka plėtėsi. Šiandien ji jau virtusi didžiuliu centru, kuriame ne tik gydomi gyvūnai, bet ir plėtojama rimta mokslinė bei šviečiamoji veikla.
Šiandien centro įkūrėja savo jėgas skiria tarptautiniams projektams, padedantiems nuo išnykimo apsaugoti jūrų žinduolius. Ruonių prieglaudos veikloje ji beveik nebedalyvauja.
Centro darbuotojai bei savanoriai tęsia jos pradėtą veiklą. Vos tik gavę pranešimą apie Nyderlandų pakrantėje pastebėtą sergantį ar sužeistą ruonį, jie sėda į specialiai paruoštus automobilius ir vyksta į nurodytą vietą.
Išlaikomas savanorių lėšomis
Į prieglaudą atgabentu gyvūnu pirmiausia rūpinasi profesionalūs veterinarai. Iš kurį laiką trunkančio karantino vieni ruoniai keliauja į stacionarą, kiti (tie, kuriems reikia mažiau medikų priežiūros) – į reabilitaciją.
Kai kurie per anksti nuo tėvų atsiskyrę gyvūnai, patekę į prieglaudą, net nesugeba patys susirasti ėdesio, neturi elementarių įgūdžių.
Centro savanoriai juos kantriai moko netgi tokios gudrybės, kaip laisvėje pačiam pasigauti ir suėsti žuvį.
Kai kuriems ruoniams savanoriai iš pradžių net būna priversti patys kišti į nasrus žuvis, kad gyvūnai suprastų, jog tai jų ėdalas.Kiekvienas ruonis per dieną suėda apie 5 kg žuvies.
Centre nuolat rūpinamasi keliomis dešimtimis ruonių.
Akivaizdu, kad prieglaudą išlaikyti kainuoja milžiniškus pinigus.
Tačiau prieglauda iš Nyderlandų valstybės neprašo nė cento. Ji išlaikoma savanorių aukomis ir rėmėjų lėšomis.
Šiek tiek pinigų Ruonių gelbėjimo centras surenka ir iš čia atvykstančių lankytojų. Bilietas suaugusiam žmogui kainuoja 8 eurus, vaikams (3–12 metų) – 5 eurus, senjorams (per 65 metų) – 6,5 euro, o vaikams iki 3 metų ir rėmėjams lankymasis čia nemokamas.
Čia pat įkurta ir nedidelė parduotuvytė, kurioje galima įsigyti suvenyrų ar marškinėlių su ruonių atvaizdais ar prieglaudos simbolika. Centre veikia ir nedidelis restoranas.
Daugiausia lankytojų centre galima išvysti 11 val. ir 16 val. Kaip tik tuomet ruoniai šeriami ir vaikai krykštauja iš džiaugsmo matydami jau sveikstančius gyvūnus, kurie nardo baseine ir medžioja ką tik čia sumestas žuvis.
Šiandien skaičiuojama, kad per savo gyvavimo dešimtmečius centras išgydė ir į laisvę paleido jau šimtus ruonių.
Tačiau specialistai perspėja, kad ruonių gelbėjimas – tai tik kova su pasekmėmis. Jei nebus susirūpinta ir pradėta kovoti su vis didėjančiu aplinkos teršimu, šio centro pacientų daugės.
