Buvęs prabangus Italijos kruizinis laivas „Costa Concordia“ praėjusį trečiadienį per didžiausią iškėlimo operaciją jūrų laivybos istorijoje pradėjo savo paskutinę kelionę. Vilkikų tempiamas tolyn nuo salos, ant kurios uolų jis sudužo, laivas galiausiai atgavo plūdrumą.
Šimtai žmonių, susirinkusių Viduržemio jūroje esančioje Džiljo saloje, tarp kurių buvo keleivių, likusių gyvų per prieš pustrečių metų naktį įvykusią katastrofą, pareikalavusią 32 žmonių gyvybės, stebėjo, kaip sukiužęs milžinas pradeda slinkti palei krantą.
„Tai svarbi diena Džiljo salai, tačiau galėsime atsipalaiduoti tik tuomet, kai jis pasieks Genują“, – sakė laivo iškėlimo ir pergabenimo operacijos vadovas Nickas Sloane’as.
Lėta kelionė į Genują
Aprūdijęs laineris, kuris yra maždaug dukart didesnis už „Titaniką“, vandens paviršiuje laikosi dėl prie bortų pritvirtintų didžiulių oro rezervuarų. Juos inžinieriai pritvirtino dar praėjusią savaitę.
Kai laivo deniai vienas po kito išniro iš bangų, pasirodė aprūdijęs pirmagalys ir „Costa Concordia“ emblema ant bortų.
Trijų futbolo aikščių ilgio aplamdytą laivą su Olandijos ir Vanuatu vėliavomis plaukiojantys vilkikai temps į Genujos uostą Šiaurės Vakarų Italijoje.
Ten „Costa Concordia“ bus supjaustytas kaip metalo laužas.
Per šią didelę operaciją, kurios metu kruizinio laivo viduje dirbti pasišovė 17 žmonių įgula, „Costa Concordia“ lydėti turėjo 12 pagalbinių laivų, gabenančių narus, inžinierius, medikų komandą ir aplinkosaugos ekspertus. Ši vilkstinė pajudėjo tik 2 mazgų (3,7 kilometro per valandą) greičiu, tad Genują tikėtasi pasiekti iki šios savaitės pabaigos.
Jautrūs jutikliai, pritvirtinti prie laivo bortų, padeda stebėti, ar apgadintame korpuse neatsiranda įtrūkų, o per povandenines vaizdo kameras stebima, ar iš lainerio neišplaunama nuolaužų, – baiminamasi, kad iš korpuso į jūrą gali pasklisti teršalų.
Bet kokios iškritusios šiukšlės – pavyzdžiui, lagaminai, drabužiai arba baldai – bus išgriebiami didžiuliu tralu, o infraraudonųjų spindulių jutikliai naktimis fiksuos, ar nėra žymesnio naftos produktų išsiliejimo.
Nori pamiršti košmarus
Likę gyvi keleiviai, atvykę į Italijos Toskanos regionui priklausančią salą paskutinį kartą atsisveikinti su šiuo laivu, sakė esantys pasiruošę palikti praeityje savo košmariškus įspūdžius.
„Tikimės, kad tai, ką laikome savo viduje, atitols, kai išplauks šis laivas. Kai jis išplauks savo keliu, mes pagaliau galėsime patraukti savuoju“, – pasakojo Anne Decre, priklausanti katastrofą išgyvenusių žmonių organizacijai „Prancūzijos išsigelbėjusių kolektyvas“.
Verkia ne visos italės
Nuo kranto išplaukiančiam laivui ašarojančios moterys mojo ne tik todėl, kad yra netekusios artimųjų. Kai kurios verkė, mat kartu su surūdijusiu „Costa Concordia“ išplaukė ir vyrai, kuriuos per kiek daugiau nei porą metų jos spėjo pamilti. O ir verkti tenka ne visoms.
Kai 2012 m. sausį prie Italijos Džiljo salos krantų įvyko didžiulio kruizinio laivo „Costa Concordia“ tragedija, niekas šviesiosios šios istorijos pusės čia neįžvelgė.
Bet dabar šio Viduržemio jūros kampelio moterys gali džiaugtis – laivą iš jūros dugno kėlę darbininkai sugrąžino į jų salą romantiką.
Pastaruosius dvejus metus į salą, kurioje yra tik 800 nuolatinių gyventojų, dalyvauti laivo iškėlimo operacijoje atsikraustė keli tūkstančiai darbininkų.
Dauguma jų buvo vyrai ir, senųjų salos gyventojų teigimu, atmosfera buvo it karo metais: ore sklandė testosterono perpildyti debesys.
Vietinės merginos dairytis turėjo į ką – gatvėse vaikščiojo raumeningi uniformuoti užsieniečiai. Vienoms pažintis su jais pasibaigė taip pat greitai, kaip prasidėjo, kitos galėjo džiaugtis užsimezgusia meile.
Vienas kito nesuprato
Viena iš saloje tuo metu susipažinusių porų buvo 22 m. italė Virginia D’Elia ir 36 m. suvirintojas Simonas Jacksonas, kilęs iš Pietryčių Anglijos.
Vieną vakarą jie pamatė vienas kitą salos uosto bare ir nuo to laiko vis susitikdavo romantiškai pasivaikščioti jūros pakrante.
Iš pradžių bendrauti buvo sunku: mergina mokėjo vos kelis žodžius angliškai, o vaikinas sunkiai kalbėjo itališkai.
Kai Simonas neturėdavo dirbti suvirinimo darbų, pora nuolat leisdavo laiką kartu.
Prieš vaikinui leidžiantis į pavojingą operaciją, per kurią laivą reikėjo išplėšti iš uolų gniaužtų, pora vienas nuo kito nesitraukė nė per žingsnį – bijojo, kad daugiau vienas kito gali ir nebepamatyti.
Kai operacija baigėsi sėkmingai, pora išvyko gyventi į Simono gimtąjį Kentą, kur Virginia pradėjo mokytis anglų kalbos, o Simonas dirbo suvirinimo versle.
Netrukus mergina pastojo. Ji jau greitai pagimdys jųdviejų sūnelį, kurį žada pavadinti Fillipo vardu – garbei savo senelio, kuris mirė beveik tuo pat metu, kai sudužo „Costa Concordia“.
Meilės salos pabaiga
Kitos laivo katastrofos suvestos poros šiomis dienomis kovojo su širdgėla.
„Costa Concordia“ buvo iškeltas ir leidosi į savo paskutinę kelionę, o čia dirbusių vyrų pamaina baigėsi.
„Visoje saloje merginos verkia, nes šiandien iškeliauja laivą iš vandens traukę darbuotojai“, – pasakojo vietinė barmenė Donatella Botti.
Vietos gyventojai ilgą laiką džiaugėsi ir pasakojo, kad dabar gyvena Meilės saloje.
Tačiau šiandien, kai su laikinai apsistojusiais darbininkais tenka atsisveikinti, jie su širdgėla atsidūsta: „Mes nenorime, kad jie išvyktų. Laivo sudužimo naktis buvo tragedija, bet ji pakeitė mūsų gyvenimą visam laikui.“ („The Daily Mail“, LR)
Tautų draugystės simbolis – draudikų siaubas
„Costa Concordia“ laikytas „Costa“ kruizinių laivų flotilės pažiba. 290 metrų ilgio, 52 metrų aukščio, 36 metrų pločio, 114 tūkst. tonų sveriančiame laive buvo 1500 kajučių, 5 restoranai, 13 barų, 4 baseinai, 5 sūkurinės vonios, 2 tūkst. kvadratinių metrų grožio ir sveikatingumo kompleksas, sporto salė, trijų aukštų teatras, diskoteka, kazino, 4D kino salė, „Formulės 1“ simuliatorius, 6 tūkst. meno kūrinių.
Tačiau 2006 metų liepos 9-ąją į pirmąją kelionę išplaukęs 450 mln. eurų kainavęs laivas vandenis skrodė itin trumpai – vos pusšeštų metų.
2012-ųjų sausio 13 d. iš Čivitavekijos uosto laivą išplukdęs kapitonas Francesco Schettino (nuotr.) užsigeidė pro Džiljo salą pralėkti lyg „Ferrari“ – itin arti ir greitai, kartu ir sirenomis pasignalizuoti.
Nutrūktgalviškas poelgis baigėsi tragiškai. Laivas kliudė nedidelę povandeninę uolą – nuo smūgio borte atsivėrė 70 metrų skylė.
Europos tautų vienybę simbolizuojantis „Costa Concordia“ ėmė skęsti. Po kelių dreifavimo valandų kapitono likimo valiai paliktas laivas pasviro ant dešinio šono ir tarsi išsekęs milžinas įsitaisė ant uolų prie Džiljo pakrantės.
Dėl bravūriško F.Schettino poelgio pusiau nugrimzdo vienas gražiausių kruizinių laivų, buvo padaryta bent penki milijardai eurų nuostolių bendrovei ir kilo ekologinė grėsmė Viduržemio jūros draustiniui.
Tragedija nusinešė 32 žmonių gyvybę, o likusiems 4197 keleiviams, tarp jų – dešimtims vaikų, visam gyvenimui įsirėžė į atmintį kaip baisiausias išgyvenimas.
Skaičiuojama, kad laivo išplukdymo darbai kainuos 1,1 mlrd. eurų. Kruizinio laivo padaryta ekonominė žala kompanijai skaičiuojama 5 mlrd. eurų.
Tačiau „Costa Crociere“ kišenė neištuštės, nes išlaidas padengs draudimo kompanijos. Laivą ant uolų užplukdęs ir palikęs kapitonas F.Schettino šiuo metu dar teisiamas, jam skirtas namų areštas.
Keturiems įgulos nariams ir laivo savininkės „Costa Crociere“ krizių centro vadovui dėl jų vaidmens katastrofoje skirtos trumpos laisvės atėmimo bausmės lygtinai.
