Dar prieš keliolika metų Holivudo ar serialų scenaristams, pasiūliusiems įtempto siužeto trilerį su blogiukais rusais, greičiausiai būtų buvusios parodytos durys. Ačiū, nebereikia – kam ta „blogoji Rusija“ įdomi?
Šaltasis karas baigėsi, viskas, mums reikia naujų priešų. Taip kino ir televizijos ekranus užvaldė musulmonų teroristai, ateiviai ar, blogiausiu atveju, diktatoriai iš trečiojo pasaulio šalių.
Bet dabar viskas keičiasi. Šaltasis karas atsinaujino, o Rusija pramogų versle vėl tampa politine jėga, siekiančia pakenkti laisvajam pasauliui. Scenaristai trina rankomis – tiek senajai, tiek naujajai kartai galima parodyti arba priminti, kaip atrodė tas priešas.
Klasikinis piktadarys
Kiekvienas trileris turi turėti blogiuką. Kuo lengviau suprantamas, kuo labiau pažįstamas, tuo geriau. Tikra klasika.
Tad nenuostabu, kad už klasikinio rusų piktadario įvaizdžio sugrąžinimą Vakarų šalių televizijos labiausiai turėtų padėkoti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Būtent jis formavo rusiškumo stereotipus pastarąjį dešimtmetį. Buvęs KGB pareigūnas laisvalaikiu nardo, pusnuogis jodinėja po miškus, medžioja ir net savomis rankomis grumiasi su Sibiro lokiais.
Toks ekscentriškas elgesys nebūtų šitaip sureikšmintas, jeigu V.Putinas ir atlikdamas politinius sprendimus nesielgtų kaip stereotipinis diktatorius, kuris persekioja režimui priešiškus asmenis, įkalina priešus, priglaudžia demokratinių valstybių ieškomus asmenis ir nevengia viešai kritikuoti didžiausio savo priešo – Jungtinių Amerikos Valstijų.
V.Putino charakteris, žinoma, nėra palankus Ukrainai, Vakarams ar demokratijos siekiančiai Rusijos visuomenės daliai, tačiau jis suteikia daug galimybių amerikietiškai pramogų industrijai. Vlado Grobiko dėka Sočio olimpinių žaidynių metu Rusija tapo priešo įsikūnijimu, o šnipų ir slaptos informacijos perdavimo temos persikėlė į serialus.
Ekrane įvaizdis kinta
Chaotiškais Boriso Jelcino valdymo laikais rusai Vakaruose buvo vaizduojami kaip žiaurūs mafijos nariai arba emigravę mokslininkai, dirbantys su svarbiais moksliniais projektais. Neturtingi, geriantys, parduodantys branduolinių ginklų brėžinius už naują butą.
Moterims dažniausiai tekdavo prostitučių vaidmenys. Toks personažų pasirinkimas atspindėjo tiek vakarietišką B.Jelcino Rusijos supratimą, tiek pačių rusų kritišką požiūrį į socialines problemas.
Atėjus į valdžią V.Putinui viešoji nuomonė apie rusiškus stereotipus svyruodavo.
Nuo teigiamo požiūrio į Kremliaus suolelį šildžiusio Dmitrijaus Medvedevo bandymus megzti ryšius su Baracko Obamos administracija iki nepasitikėjimo užkulisiniais Rusijos užsienio politikos žaidimais.
Pastarųjų metų Rusijos lyderių pareiškimai suformavo valstybės su griežta ir negailestinga, viską stebinčia valdžia vaizdinį.
Būtent tokį drausmingą rusų šnipų stilių perteikė JAV populiarūs serialai „Ištikimybė“ („Allegiance“) ar „Amerikiečiai“ („The Americans“).
Pastarajame rodoma amerikiečiams lyg ir girdėta istorija – du sovietiniai agentai gyvena užsimaskavę kaip tipiška Jungtinių Valstijų šeima: sunkiai dirba, augina vaikus.
Apie tokią giliai šaknis įleidusią visuomenės „agentų nelegalų“ arba „agentų miegalių“ programą amerikiečiai išgirdo prieš kelerius metus, kai JAV pareigūnai suėmė 10 rusų šnipų.
Jie, kaip ir serialo herojai, gyveno turėdami išgalvotą tapatybę ir bandė vykdyti šnipinėjimo operacijas.
Galiausiai rusų šnipai, kurių garsiausia – Anna Chapman, buvo deportuoti ir iškeisti Vienoje į Rusijoje sulaikytus JAV šnipus. Tokia nors ir ne itin vykusi Rusijos agentų operacija parodė, kad dabar ekranuose rodomi sovietinių šnipų nuotykiai ir KGB veikimo metodai Rusijoje iki šiol realūs.
Tad nenuostabu, kad net ir rodydami anų laikų sovietinių šnipų gyvenimą kūrėjai akivaizdžiai semiasi idėjų iš senosios KGB mokyklos, kuriai atstovauja ir dabartinis Rusijos prezidentas.
Reali grėsmė ar ne?
Paradoksalu, tačiau amerikietiškos televizijos piktadariais vaizduojami rusai šiuo metu kelia kur kas mažiau nerimo JAV nei Artimųjų Rytų teroristai ar tokios atšiaurios valstybės kaip Šiaurės Korėja.
Nors Respublikonų partijos kandidatas 2012-ųjų prezidento rinkimuose Mittas Romney Rusiją ir įvardijo kaip geopolitinį priešą, daugelis amerikiečių mano, kad Rusija realios grėsmės jų saugumui nebekelia.
Šaltojo karo metu Sovietų Sąjunga kėlė realią grėsmę JAV saugumui, bet net ir Kubos krizės ar kosminių lenktynių akivaizdoje sovietų pareigūnai buvo dažnai šaržuojami ir pajuokiami.
Serialuose „Ieškokite Gudručio“ („Get Smart“) arba Rokio ir Bulvinklio nuotykiuose vaizduojami rusų šnipai neatitikdavo tikrosios tuometinės grėsmės rimtumo.
Akivaizdu, kad televizijos dažnai reaguoja į politinius įvykius, bet nesistengia perteikti situacijos tikroviškumo. Nors šiuo metu Rusijos grėsmė JAV nėra tokia didelė, naujosios rusiško autoritarizmo spalvos padeda kurti tikroviškus personažus.
Komišką komunistinių šnipų įvaizdį keičia naujas, intensyvus Rusijos slaptųjų tarnybų, bandančių išgauti reikalingą informaciją, vaizdinys.
Tiesa, kol personažų tonas kinta, grėsmingosios Rusijos vaizdinys išlieka toks pat.
Atrodo, kad V.Putinas JAV televizijų prodiuseriams ketina dar ilgai teikti kūrybinių idėjų. („The New Yor Times“, LR)
