Svarbiausi faktai, kuriuos turime žinoti apie kalifatą

Irako ir Levanto islamo valstybė ( ISIL), persivadino Islamo valstybe ir nurodė viso pasaulio musulmonams paklusti Abu Bakrui al Baghdadi, kuris dabar yra :„kalifas“ arba pranašo Mohammado pasekėjas.

Po pranašo Mohammado mirties 632 metais jo pasekėjai susitarė įkurti naują valdymo formą – kalifato (tęstinumo, paveldimumo) sistemą, ir kalifas buvo įvardijamas kaip tikinčiųjų emyras (valdovas).

Pagrindinė kalifo pareiga buvo laikytis musulmoniškų įstatymų Islamo žemėje ir skleisti juos po visą imperiją, kuri ilgainiui labai išsiplėtė iš dabartinės vakarinės Saudo Arabijos teritorijos dalies.

Pirmasis kalifas buvo paskirtas dviem etapais, per kuriuos musulmonų bendruomenių atstovai kalifu išrinko Abu Bakrą, o vėliau pateikė jo kandidatūrą tvirtinti visuomenei.

Tačiau nuo pirmos dienos musulmonai nesutarė dėl kalifato koncepcijos – iš esmės sunitiškos sistemos, kuriai nepritarė šiitai, tikintys, jog po pranašo Mohammado mirties teisė valdyti turėjo atitekti pranašo pusbroliui imamui Ali.

Kalifato valdymo struktūra keitėsi, plečiantis jo teritorijai. Kalifas turėjo savo ministrus ir skirdavo savo valdytojus į atskirus emyratus.

Uolūs musulmonai tiki, kad kalifatas tęsėsi iki pat jo panaikinimo po Osmanų imperijos žlugimo Pirmajame pasauliniame kare.

Tačiau paprastai laikoma, kad savo originalą formą ši valdymo sistema išlaikė vos tris dešimtmečius, kol valdžioje buvo pirmieji keturi vadovai, dar žinomi kaip Keturi tikrieji kalifai, tiesiogiai kilę iš pranašo.

Didelę kalifato teritoriją valdė ir dėl valdžios kovojo kelios dinastijos, įskaitant Omejadų dinastiją, valdžiusią iš Damasko 661 m. – 750 m., Bagdado Abasidų dinastiją (750 m. -1258 m. ) ir Turkijos Osmanų dinastiją (1453 m.-1924 m.).

Po keturių kalifų, valdžiusių po Muhammedo, kalifatas suklestėjo ir pasiekė savo aukso amžių Damasko Omajadų imperijoje (661–750 mūsų eros metais), valdant Bagdado Abasidų dinastijai (750–1258 metais) bei Osmanams (1453–1924 metais).

Pagal kalifato principą, jo valdovo, kuriam buvo suteikiamas kalifo titulas, sostas buvo paveldimas.

Kalifatą 1924 metų kovą panaikino, žlugus Osmanų imperijai, Mustafa Kemalis Ataturkas.

Žemės, kuriose klestėjo islamas niekada nebuvo ribojamos konstitucija; ekspansija skleidžiant šią religiją visuomet buvo laikoma kalifato vaidmens dalimi.

Savo klestėjimo viršūnėje Osmanų valdžia apėmė Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, taip pat Kaukazą ir dalį Rytų Europos.

Politinis islamas, apskritai, ragina laikytis šariato kaip gyvenimo sistemos, kuri apima ir politiką.

Egipte Musulmonų brolijos įkūrėjas Hasanas al-Banna laiko kalifatą islamo vienybės simboliu, ir vėl atkurti šią sistemą buvo vienas jo tikslų. Be kita ko, H.al-Banna tvirtino, kad prieš įkuriant kalifatą reikalingi bendradarbiavimo susitarimai tarp musulmoniškų valstybių, ir tai atvertų kelią galutinei sutartai, imamo vadovaujamai sąjungai.

Žinoma, kad „Hizb ut-Tahrir“, arba Išvadavimo partija, 1953 metais sudaryta panislamiška grupuotė siekia suvienyti musulmoniškas valstybes viename kalifate.

Islamo valstybė judėjimui „Al Qaeda“ yra „didžiausia svajonė“ nuo pat 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolio Jungtinėse Valstijos, nurodo Persų įlankos tyrimų centro ekspertas Mustafa al- Ani.

ILIV deklaracija tėra tik „kalifato užuomazga, kuri plėstųsi tik žlungant esamoms valstybėms“, – tvirtina jis.

1966 metais Talibanas Afganistane įsteigė islamo emyratą ir valdė jį kol ši džihadistų grupė buvo nuversta vadovaujant amerikiečiams 2001 metais. Tačiau Talibano lyderis neturėjo kalifo titulo, jis pasirinko sau rangą „Amir al-Muminin“, arba tikinčiųjų vado titulą; taip senovėje dar buvo vadinami kalifai.

Islamo Valstybė gali išlikti „dabartinėmis sąlygomis, kai vyriausybė Bagdade yra silpna ir nėra užsienio intervencijos“, mano M.al-Ani.

Tačiau džihadistai turėtų „likviduoti kitas islamistų grupuotes“, kurios nėra jiems lojalios, ir sutriuškinti bet kokį mėginimą maištauti jų kontroliuojamose teritorijose. Jie turėtų stiprinti savo gynybos pajėgas ir įvesti islamo teismų tvarką.