Dviejų gatvių sankryžoje įsikūręs KGB pastatas dar vadinamas „Kampiniu namu“. Net ir žlugus sovietinei imperijai žmonės instinktyviai pereidavo į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų eiti šalia šio niūraus ir tamsius prisiminimus keliančio statinio.
Tiesa, pastaraisiais metais aplenkti šį pastatą buvo ir kitų priežasčių – apleistas ir kurį laiką, regis, niekam nebereikalingas „Kampinis namas“ buvo vadinamas nesaugiu. Niekas nenorėjo būti sužalotas ar užmuštas atskilusio namo gabalo.
Juo labiau kad mirties dvelksmas iš šių niūrių rūmų taip ir neišsisklaidė – čia patekę sovietų okupacijos laikais buvo tardomi, kankinami. Laimingieji iškeliaudavo į Sibirą, nelaimingieji niekada iš čia neišeidavo.
Dabar buvę KGB rūmai vėl prikelti naujam gyvenimui – Rygai šiemet tapus Europos kultūros sostine „Kampinis pastatas“ atvėrė duris.
Kiek pavydžiai į Vilnių žiūrėję rygiečiai jau kurį laiką troško turėti savo KGB muziejų – taip populiariai užsienio turistai vadina Genocido aukų muziejų Vilniuje. Panašų, taip pat pavadintą muziejų latviai turi, bet ekspozicijos ir atmosferos nepalyginsi su ta, kuri buvo tikruose KGB rūmuose.
Tad buvę sovietų saugumo rūmai buvo natūralus pasirinkimas, kur latviai galėtų pristatyti savo tamsios istorijos puslapius.
Tiesa, kol kas laikinosios parodos organizatoriai, regis, neįvertino to fakto, kad iš pradžių muziejus taps įdomesnis net ne užsienio turistams, o patiems latviams, kurie pirmosiomis atidarymo savaitėmis plūdo miniomis, trokšdami išvysti tai, ko prieš kelis dešimtmečius būtų bijoję pamatyti.
Tvyro slogi atmosfera
Latvijos KGB pastate, kaip ir vilnietiškajame, pirmiausia apima slogi nuotaika. Čia daug patalpų ir užėjus į kone kiekvieną jų pasidaro nejauku – čia kalėjo nekalti žmonės arba priešinęsi okupacinei sovietų valdžiai.
Net oras čia, regis, kitoks. Keturių kvadratinių metrų kameros, kur buvo sugrūdama po devynis kalinius, tardytojų kambariai, kur žmonės buvo kankinami, – viskas persismelkę mirties ir skausmo dvelksmo.
Kambarėlyje, kur buvo šaudomi pasmerktieji, palikti ir išsaugoti nusikaltimų pėdsakai – ant sienų matyti kulkų paliktos žymės su prilipusiomis medžiagos skiautėmis.
Budelių egzekucijas primena ne tik kadaise krauju permirkusios sienos, bet ir grindyse palikta skylė, kur tekėdavo nušautųjų kraujas ir buvo suverčiami smegenų likučiai.
Bet dar daugiau emocijų lankytojus paprastai užplūsta ten, kur nėra į ką žiūrėti. Pačioje ekskursijos pabaigoje tenka pakilti laiptais iš rūsio į vidinį kiemelį.
Staiga išėjus iš niūrios tamsos tvieskia saulė, matyti debesys, į veidą pučia vėjas, o laisvė išeiti į gatvę kada tik nori priverčia stabtelėti. Itin dažnai išėję žmonės atrodo sutrikę, lyg iš naujo pajutę paprastų dalykų vertę – daug didesnę nei prieš nusileidžiant į KGB požemius.
Latvis sugrįžo į požemius
Juris Vinkelis yra vienas tų žmonių, kurie po nusileidimo į požemines KGB muziejaus patalpas kartu su grupe turistų „ištrūko į laisvę“ ir įkvėpė laisvės oro. Jam tai – neapsakoma patirtis, o į KGB pastato kameras jis leidosi jau du sykius. Abu kartai – sunkiai palyginami.
Pirmą kartą čia jis lankėsi daugiau nei prieš 24 metus ir įkalintas praleido devynis mėnesius. Jo nusikaltimas – sovietų režimą smerkiančių lankstinukų platinimas.
„Visiškas absurdas, – savo nusikaltimą šiandien vertina J.Vinkelis. – Man buvo vos 29-eri, buvau gydytojas, turėjau šeimą. Ir jie mane įkalino tik dėl kelių popiergalių. Tikra nesąmonė, kai pagalvoji šiandien. Būtent todėl ta šalis ir sugriuvo. Ne, tiksliau, sugriovė pati save tokiu absurdišku elgesiu.“
J.Vinkelis antrą kartą KGB rūmuose apsilankė ne vienas.
Čia jis atsivedė savo vaikus ir giminaičius parodyti vietos, kur kadaise kalėjo.
„Beveik niekas nepasikeitė, – įdėmiai nužvelgęs savo kamerą pareiškė J.Vinkelis. – čia stovėjo mano lova, ten, kitame kambaryje, vykdavo tardymai.“
Apie pastaruosius J.Vinkelis kalbėti nenori, o ir užsibūti tardymo kambaryje akivaizdžiai nelinkęs – prisiminimai pernelyg skaudūs ir kelia nemalonių emocijų. Už tai savotiškai galima padėkoti restauratoriams – pastatas unikalus tuo, kad beveik viskas čia išliko beveik taip pat, kaip ir sovietų laikais.
Keli vaizdo projektoriai, informacinės lentos apie pastato istoriją, išplautos ir išvalytos kameros, bet daugiau beveik jokių pokyčių. Pats pastatas – jau savaime muziejus.
Niekas nenori nuomoti
KGB rūmai buvo pastatyti visai ne saugumui. 1912 metais latvių architektas Aleksandras Vanagas suprojektavo šį pastatą kaip gyvenamąjį namą.
Tiesa, 1918 metais Latvijai paskelbus nepriklausomybę pastatas buvo nacionalizuotas ir vėliau iki pat okupacijos 1940-aisiais priklausė Latvijos vidaus reikalų ministerijai. Tam tikra prasme tai nulėmė šio statinio likimą – sovietų saugumas kūrėsi ten, kur paprastai jau būdavo įrengtos už saugumą atsakingų institucijų patalpos.
Tiesa, 1940 metais pastatą perėmę čekistai iš NKVD – KGB pirmtakės – iš pradžių čia ilgai neužsibuvo, bet per metus iki nacių atėjimo spėjo pagarsėti žiaurumu susidorojant su liaudies priešais.
Beje, įdomu tai, kad Latviją okupavę naciai buvusiame KGB pastate įkūrė nedidelį muziejų, kuriame „išvaduotiems Rygos gyventojams“ rodė sovietų nusikaltimų žiaurumus.
Tačiau, 1944 m. karo bangai atsiritus atgal ir sovietams sugrįžus, atgal atsikraustė ir NKVD. Čia saugumiečiai įsikūrė iki pat 1991-ųjų.
Kiek vėliau į pastatą trumpam buvo įsikraustę latvių pareigūnai. Dalis pastato buvo restauruota, o kai kuriuose aukštuose įstatyti plastikiniai langai, bet niūrūs rūsiai buvo nepaliesti.
Ten, anot prietaringų pareigūnų, tvyrojo tokia bloga aura, kad policininkai netgi bijodavo leistis žemyn. Galiausiai 2008 metais pareigūnai paliko šį pastatą ir išsikėlė į naują.
Nuo to laiko valstybė ieškojo, kam galėtų išnuomoti KGB rūmus. Norinčiųjų ilgą laiką neatsirado. Kol galiausiai norą pareiškė „Rygos – Europos kultūros sostinės“ organizatoriai.
Ką daryti su archyvais?
„Visuomenei atvertos šio pastato durys – ne vienkartinis renginys“, – tikino parodos KGB rūmuose kuratorius Gintas Grūbė.
Jo tikinimu, organizatoriai nori išprovokuoti diskusiją: ką toliau daryti su šia vieta? Kaip parodyti sovietmečio istoriją?
Mat KGB rūmai – tik simbolis tos praeities, kurios puslapiai iki šiol neatversti ir saugomi archyvuose. Buvusių Latvijos KGB darbuotojų ir jų informatorių sąrašai vis dar laikomi paslaptimi.
„Jau per vėlu tuos archyvus atverti“, – mano J.Vinkelis. Jo manymu, tai reikėjo padaryti 1991 metais.
„Būčiau už tai balsavęs rankomis ir kojomis. Bet šiandien nežinau, ar tai mums duotų naudos, ar priešingai – tik sukeltų blogų pasekmių?“ – svarstė buvęs disidentas.
Jo argumentai panašūs į visuomenėje jau ne vienus metus sklandančius teiginius, kad KGB archyvų atvėrimas sukeltų daugiau klausimų nei atsakymų.
Pirmiausia niekas negali tvirtai pasakyti, kad bus atverstos visos KGB bylos. Buvusių Latvijos KGB agentų skaičius įspūdingas – 25 tūkst., tačiau archyvuose saugoma mažiau nei penktadalis agentų bylų.
Likusias bylas arba sunaikino patys KGB darbuotojai, arba išsivežė į Maskvą griuvus Sovietų Sąjungai.
Be to, bet kuri KGB byla gali tapti staigmena – kai kurie žmonės nė nežinojo, kad laikomi užverbuotais agentais, tad tokia informacija sukeltų nebent nereikalingo triukšmo, o naudos iš to esą būtų mažai.
Tiesa, prieš kelis mėnesius Latvijos parlamentas vis dėlto priėmė sprendimą nuo 2018-ųjų atverti KGB archyvus mokslinių tyrimų tikslais.
Jei niekas nepasikeis ir paskutiniai archyvai tikrai bus atverti tik po 4 metų, ne tik kils klausimas, ką daryti su nauja informacija, bet ir teks atsakyti į klausimą, kas apskritai buvo KGB?
Užaugo nauja karta latvių, kuriems žodžiai „čekistas“ ar KGB jau nieko nereiškia. Kažkas prisimenama iš istorijos vadovėlių, o geriausiu atveju – iš tėvų ar senelių pasakojimų.
„Kas tai buvo?“ – tokio klausimo apie KGB Rihardo Petersono dažnai klausia jauni žmonės, atėję į muziejų. Oficialaus Latvijos okupacijos muziejaus istorikas ir parodos KGB rūmuose autorius kiekvieną sykį kantriai atsako į visus klausimus.
„Aš jiems atsakau: kiekviena šalis turi tam tikras institucijas, kurios rūpinasi šalies vidaus ir išorės saugumu.
Svarbiausias, ar šios institucijos gina demokratinės, ar diktatūrinės šalies interesus?
Sovietų Sąjunga buvo diktatūrinė valstybė. KGB, kaip ir nacių gestapas, buvo panašios struktūros, todėl vertos pasmerkimo.
Tuomet jie supranta“, – aiškino R.Petersonas. Jis pasiekė, kad paroda KGB rūmuose veiktų nuolat, o pastatas taptų žinomas KGB muziejaus pavadinimu.
