Kalbėdami apie euro zonos problemas, neišvengsime esminio raktažodžio – Graikijos krizė. Prisiminkime, 2009-ųjų gruodį neseniai išrinktas ministras pirmininkas George Papandreou atskleidė, kad Graikijos skola pasiekė 113 proc. bendrojo vidaus produkto.
Atsigavęs po šokiruojančių naujienų Europos centrinis bankas ir aukščiausi ES pareigūnai ėmėsi gelbėti į bankrotą stačia galva lekiančių graikų.
2010-ųjų vasarį Graikija buvo priversta priimti daug skausmingų taupymo priemonių, kurios sulaukė audringos paprastų graikų reakcijos.
Nusivylę valdžios melu ir griežtomis sankcijomis, kurios smarkiai kirto per pažeidžiamiausių sluoksnių kišenę, graikai išėjo į gatves.
Pyktis, neviltis ir troškimas atkeršyti politiniam šalies elitui netruko pavirsti parama radikalias idėjas siūlantiems kairiųjų ir dešiniųjų atstovams. Tad pastarieji ketveri metai buvo tikras kraštutinių pažiūrų atgimimas, kuris reiškėsi ne tik gatvės kovose, bet ir nesutarimų skaldomame Graikijos parlamente.
Simpatijos nacių Vokietijai
Dar 1996 metų parlamento rinkimuose kraštutinės dešinės idėjas propaguojanti „Auksinė aušra“ surinko 0,007 proc. balsų. Nedaug.
Bet ekonominė krizė, sunkiai suvaldomas imigrantų antplūdis ir nusivylimas tradicinėmis partijomis per kelerius metus iš niekam nežinomos politinės nykštukės šią partiją pavertė solidžia frakcija parlamente.
18 Graikijos parlamento narių turinti „Auksinė aušra“ ne tik sėja neramumus gatvėse, bet ir plečia savo įtaką valdžioje.
Dėl jų posėdžiai dažnai paverčiami chaotiškais konfliktais, kurių metu nevengiama apstumdyti ar iškeikti politinių oponentų. O dalis neapykanta tradicinėms partijoms degančių graikų džiaugiasi matydami, kaip „Auksinė aušra“ baudžia nepaklusnius kolegas.
Nors šios partijos retorika išties pavojinga. Tik įkurta ir kelerius metus vėliau „Auksinė aušra“ savo leidiniuose atvirai šlovino Vokietijos nacių lyderį Adolfą Hitlerį ir jo režime gyvavusį karinės jėgos kultą.
Nenuostabu, kad tiek partijos simbolika, tiek susirinkimai neįtikėtinai primena nacių simbolius ir rengtus mitingus.
Viename senesnių partijos tekstų A.Hitleris vadinamas „naujosios Europos vizijos kūrėju“.
„Ištikimybė fiurerio žodžiams ir tikėjimas pergale auga mūsų širdyse. Kova tęsiasi – ateitis priklauso mums“, – sakoma propagandinėje „Auksinės aušros“ brošiūroje.
Ir šitaip kalba šalies, kurioje šiandienė Vokietija yra keiksnojama kaip kone visų dabartinių Graikijos problemų kaltininkė, žmonės.
Tiesa, ši retorika vėliau sušvelnėjo partijai rūpinantis, kad jos siekiai labiau atitiktų graikų rinkėjų rūpesčius dėl vyriausybės vykdomos griežtos taupymo politikos ir neteisėtos imigracijos problemų.
Nuvilnijo nusikaltimų banga
„Auksinės aušros“ lyderio Nikolao Michaloliako gyvenimo aprašymas labai iškalbingas. Pirmąsyk jis buvo areštuotas dar 16-os metų per protestą prie Jungtinės Karalystės ambasados, vėliau gana greitai tapo daugelio neramumų Graikijoje organizatoriumi.
Areštuotas ir pašalintas iš pareigų kariuomenėje dėl nelegalaus ginklų ir sprogmenų laikymo bei dalyvavimo kraštutinės dešinės ekstremistų judėjime N.Michaloliakos ilgai laukė savo sėkmės akimirkos.
Garsiausiai nuskambėjo susidorojimas su atvirai antifašistines pažiūras skelbusiu hiphopo atlikėju Pavlu Fyssu. Po muzikanto nužudymo įvyko atsakomasis reidas, kurio metu du vyrai buvo nušauti prie „Auksinės aušros“ būstinės.
Aukšti pareigūnai Graikijos teisėsaugos struktūrose jau senokai kalbėjo, kad „Auksinė aušra“ turi nemažai rėmėjų pareigūnų gretose.
Buvo kalbama net apie specialią infiltravimo sistemą, kai jaunesni partijos nariai skatinami tapti policininkais, kad vėliau galėtų pagelbėti ginti judėjimo interesus.
Tačiau P.Fysso nužudymas buvo per didelis smūgis viešojoje erdvėje, kad Graikijos teisėsaugos vadai prieš tai užsimerktų. 2013-ųjų rugsėjį N.Michaloliakos kartu su dar keliais „Auksinės aušros“ nariais buvo suimtas dėl įsitraukimo į kriminalinės organizacijos veiklą.
Graikijos radikalų sėkmė
Nepaisant tokių istorijų, per Europos Parlamento (EP) rinkimus „Auksinės aušros“ partija gavo 3 iš 21 Graikijai skirto mandato.
Net ir be areštuoto dvasinio lyderio ir oficialiai šiek tiek sušvelninusi savo ideologiją partija vis tiek nebandė slėpti kopijuojanti ne tik nacių simboliką, bet ir jų idėjas.
Balandžio mėnesį per EP rinkimų kampaniją partijos narys parlamente Ilias Panagiotaros viešai pareiškė, kad „A.Hitleris buvo puiki asmenybė, kaip ir J.Stalinas“, ir homoseksualumą pavadino sunkia liga.
Šokiruota viešų partijos lyderių pareiškimų Europa, matyt, jau buvo pamiršusi, kad dar prieš kelerius metus pats N.Michaloliakos drąsiai skelbė, jog dujų kameros ir deginimo krosnys koncentracijos stovyklose yra visiškas mitas.
Holokausto neigėjo reputacijos nesikratė ir viešai tuo apkaltintas vienas įtakingiausių partijos narių Ilias Kasidiaris, kuris dažnai mėgsta pademonstruoti ir ant rankos ištatuiruotą svastiką.
Meilūs žvilgsniai į Maskvą
Keista ar ne, bet nacių politikos gynyba ir neapykanta užsienio valstybių įtakai spindinti „Auksinė aušra“ nevengia flirto su dabartine Rusijos valdžia.
Per vizitą į Maskvą prieš rinkimus partijos lyderiai Artemios Mattheopoulos ir E.Zaroulia susitiko su Vladimiro Putino doktrinos kūrėju Aleksandru Duginu, iš kurio „sėmėsi politinės patirties“ bei „mezgė sėkmingo graikų ir rusų nacionalistų bendradarbiavimo ryšius“.
Riaušininkas tapo politiku
Vis dėlto labiau nei fašistuojanti ir pompastiškais mitingais išsiskirianti „Auksinė aušra“ Europos dėmesį patraukė Graikijoje didelį populiarumą pelniusi radikalios kairės partija „Syriza“.
Būtent šios partijos lyderis Alexis Tsipras buvo vienas kandidatų į EK prezidento postą. Jo asmenybė šiuo metu labiausiai vienija ekonominiais krizės padariniais nusivylusius graikus.
A.Tsipras politinę karjerą pradėjo dar penkiolikos metų, kai jį užverbavo tuo metu prosovietinė Graikijos komunistų partija.
Būsimoji naujosios radikalios Graikijos politikų kartos žvaigždė jau tada pasižymėjo kaip maištingas kovotojas, tapęs vienu lyderių riaušėse prieš konservatorių premjero Konstantino Mitsotakio švietimo reformą.
Ilgą laiką politinius raumenis auginęs A.Tsipras visuomenės dėmesį patraukė 2006 m. kandidatuodamas į Atėnų mero postą.
Jaunas, ryžtingas ir drąsiai viešas kalbas rėžti mėgstantis radikalios kairės lyderis netruko sulaukti rinkėjų palaikymo.
2012-ųjų rinkimuose jo vadovaujama „Syriza“ gavo daugiau nei penktadalį balsų, ir A.Tsipras tapo opozicijos lyderiu bei didžiausiu proeuropietiškos vyriausybės vairą bandančio išlaikyti Graikijos ministro pirmininko Antonio Samaro konkurentu.
Populiarūs kairiųjų siūlymai
Kas lėmė, kad „Syriza“ nustūmė į šalį ne tik tradicinę Komunistų partiją, bet ir susižėrė kairiųjų ir net centro kairės balsus?
„Syriza“ populiarumą ypač padidino tai, kad jos neomarksistinės idėjos priimtinos didelei daliai politiškai aktyvaus Graikijos jaunimo bei kraštutinės dešinės proveržio bijantiems imigrantams.
Progresyvus, priešiškai prieš tradicines partijas nusiteikęs ir revoliucijos trokštantis „Syriza“ rinkėjas gavo pažadą susidoroti su apkerpėjusia sistema, godžiais bankais, sukėlusiais krizę ir permetusiais finansinę atsakomybę ant paprastų žmonių pečių, korporacijomis ir korupcija visuose valdžios sluoksniuose.
Uždegančios ir socialinį teisingumą bei lygybę pabrėžiančios A.Tsipro kalbos patraukė labiausiai dėl valstybės taupymo ir privataus sektoriaus atsargumo nuskriaustų graikų dėmesį.
Anarchistiškai nusiteikęs jaunimas, vidurinės klasės darbininkai, pažangiau nusiteikę komunistai, imigrantai, net smulkiojo verslo atstovai lėmė „Syriza“ sėkmę, kurią A.Tsipras jau žada perkelti ir į Europą.
Aušra ar saulėlydis?
Nors A.Samarui ir jo technokratų kabinetui kol kas pavyksta suvaldyti kibirkščiuojančią Graikijos ekonomiką ir aistringai į reformas bei ES lyderių reikalavimus reaguojančius graikus, radikalių jėgų stiprėjimas darosi vis akivaizdesnis.
Premjero vadovaujama Naujosios demokratijos partija EP rinkimuose patyrė skaudų pralaimėjimą ir stebėjo „Syriza“ triumfą bei į ES siunčiamus fašistuojančius „Auksinės aušros“ narius.
Tai lėmė pokyčius koalicinėje vyriausybėje, kurioje finansų ministro portfelis atiteko šiek tiek didesnį visuomenės palaikymą turinčiam Gikui Charduveliui.
Vargu ar šie žingsniai sumažins graikų visuomenės bruzdėjimą, tačiau tai leis bent jau išlošti laiko ir persigrupuoti.
Akivaizdu, kad euro zonoje ir ES bandančioje išlikti Graikijoje vis labiau įsigali tos jėgos, kurios reikalauja radikalių pokyčių ir naujos politinės krypties.
Stebint augančius „Auksinės aušros“ ir „Syriza“ reitingus atrodo, kad dalis nuo politinio nestabilumo pavargusių graikų nemato perspektyvos griežtų reformų ir diržų veržimosi reikalaujančioje ES.
Iš bankroto ir visiško chaoso už plaukų save traukianti Graikija bando išvengti atsakomybės už praeities klaidas ir nusikratyti dabarties Europos nevykėlių etiketės, tačiau problemas ketina patikėti spręsti tiems, kurie dalija šviesiausius pažadus, bet veda tamsiausiu keliu.
Skolingi, pikti ir pagiežingi
Graikijos valstybės skola šiuo metu siekia 175 proc. BVP. Graikijoje nedarbo lygis stabilizuojasi, tačiau vis dar siekia 26,8 proc.
11 mln. gyventojų turinčioje Graikijoje gyvena apie 800 tūkst. teisėtų imigrantų, kurių daugelis yra atvykę iš Albanijos, taip pat apie 350 tūkst. nelegalių atvykėlių, tarp jų afganistaniečių, bangladešiečių ir pakistaniečių. Būtent ant imigrantų bei galingųjų šalių radikalieji graikai verčia kaltę dėl didžiausių savo problemų.
„Auksinės aušros“ rinkimų kampanijos klipuose buvo vaizduojamas JAV ir Izraelio vėliavų deginimas, simbolizuojantis antiamerikietišką ir antisionistinę politiką.
Tiek „Auksinė aušra“, tiek „Syriza“ palankiai atsiliepė apie Rusijos vykdomą politiką Ukrainos atžvilgiu.
