Rytų Londone esančiame „ExCel“ parodų centre vykusio istorinio sambūrio tikslas išties ambicingas – su šaknimis išrauti šlykštų fenomeną, per šimtmečius išsikerojusį karinių konfliktų zonose. Ir klestintį iki mūsų dienų.
Tai – lytinė prievarta. Ištisos armijos ar ginkluotos grupuotės tikslingai ir nuolat ją naudoja prieš savo priešininkus civilius – moteris, mergaites, berniukus ir vyrus.
Liūdna prievartos istorija
Išprievartavimai per karą – anaiptol nenaujas reiškinys. Šis gėdingas kariavimo būdas turi tūkstantmetę istoriją.
Gilioje senovėje savo penius, kaip brutalų „ginklą“, gniuždantį priešo populiaciją psichologiškai ir fiziškai, naudojo graikų ir romėnų kariai. Viduramžiais lytine prievarta prieš užgrobtų žemių moteris ypač pasižymėjo vikingų, arabų, taip pat Čingischano mongolų armijos.
XIX ir XX amžių sandūroje Europos kolonistų ir kariškių būriai Afrikoje ir Azijoje masiškai organizuodavo prievartavimus.
Ypač liūdnai pagarsėjo vokiečių armijos siautėjimas prieš hererų genties moteris dabartinėje Namibijoje. Pasižymėjo ir britų, austrų, rusų kariai, prievartaudami kines Pekine per „Boksininkų sukilimą“.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo išsilaipinimo Normandijoje iki pat nacių režimo kapituliavimo amerikiečių kariai lytinę prievartą panaudojo prieš maždaug 3,5 tūkst. prancūzių ir vokiečių.
Tačiau pavieniai JAV kareivių nusikaltimai nublanksta prieš bene masiškiausią prievartos bangą per pasaulio karybos istoriją – sovietinės Raudonosios armijos kariai išprievartavo iki 2 milijonų nugalėtosios Vokietijos moterų ir mergaičių.
Berlyne sovietai organizuotai prievartavo net tris paras. Manoma, kad 1946-aisiais apie 4 procentus naujagimių visoje Vokietijoje gimė dėl Raudonosios armijos prievartos.
Rezoliucija – tik popierius
Neteisinga būtų teigti, kad iki šios savaitės Londono susitikimo tarptautinė bendruomenė absoliučiai nieko nedarė.
2008-aisiais JT Saugumo Taryba vieningai priėmė Rezoliuciją Nr.1820. Joje smerkiama bet kokia lytinė prievarta per karą.
Išprievartavimas prilygintas karo nusikaltimui, o masinis moterų išniekinimas – nusikaltimui prieš žmoniją. Abu nusižengimai neturi senaties termino.
Deja, realaus poveikio ši skambi JT rezoliucija neturėjo. Per beveik 6 metus nuo jos priėmimo tarptautiniuose teismuose buvo svarstytos vos dvi kriminalinės bylos prieš kareivius prievartautojus. Ir abi baigėsi visišku fiasko: procesai sužlugo, nes prievartautojų advokatai sugebėjo įrodyti, kad jokių tvirtų įkalčių prieš įtariamuosius nebuvo.
Jau įvyko du lūžiai
Londono susitikimo įkvėpėjai – Holivudo žvaigždė ir JT geros valios ambasadorė Angelina Jolie bei Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as tvirtai įsitikinę, kad per 4 dienas jiems pavyko pasiekti lūžį. Arba net du.
Pirmasis lūžis – pasaulio visuomenių sąmonėje, politinių ar karinių lyderių ir, žinoma, eilinių piliečių protuose.
„Per ilgai ši tema buvo tabu.
Karo zonų prievarta klesti ten, kur tylima ir neigiama.
Šis blogis ir toliau griaus milijonams žmonių gyvenimą, jeigu mes šio susitikimo nepaversime nauju atskaitos tašku“, – ugningai kalbėjo A.Jolie.
Būtent A.Jolie ir W.Hague’o susitikimas Sarajeve su „užmirštomis“ prievartos aukomis dar 2012-aisiais paskatino šiuos du labai skirtingus asmenis suvienyti jėgas.
„Mes privalome pasiųsti pasauliui žinią – nėra jokios nešlovės būti lytinę prievartą patyrusiu asmeniu. Gėdą turi jausti agresorius“, – teigė A.Jolie.
Antrasis lūžis Londone – įsigalėjusios ciniškos aksiomos, kuria iki šiol vadovavosi visi kareiviai prievartautojai ir jų vadai, suknežinimas: „Už karo prievartą niekas ir niekada nenubaudžia.“
„Kaip mus, britus, ar bet kokią kitą tautą apibūdintų tai, kad žinodami apie tokią bjaurastį mes nieko nepadarėme?
XVIII amžiaus anglų politikas Williamas Wilberforce’as, kovojęs su vergove, yra pasakęs: „Dabar, kai žinome faktus, neturime teisės nusukti akių šalin“, – tvirtino W.Hague’as.
Aukos galės siekti teisybės
Praktinis diskusijų Londone rezultatas – naujas Tarptautinis protokolas prieš karo prievartavimus.
Šiuo teisiniu „kūju“ bus galima suknežinti bent kelis iki šiol buvusius barjerus, neleidusius nuteisti kaltinamųjų netolimoje praeityje. Protokolas gerokai palengvins gyvenimą aukoms, pasiryžusioms per teismus siekti teisingumo.
Be to, teisininkai, kariškiai ir ekspertai turės aiškesnius incidentų dokumentavimo standartus. Antrasis teisinis Londono dokumentas – politinė Pasiryžimo nutraukti lytinę prievartą konfliktuose deklaracija. Ją parėmė beveik 150 pasaulio šalių.
„Norime atkreipti dėmesį į iki šiol šešėlyje buvusias prievartos aukas: daugelis jų iki šiol nedrįsta prabilti ir kenčia tyloje. Tarp jų – vyrai ir berniukai.
Norime, kad žmonės visame pasaulyje suvoktų šios problemos mastą. Vyriausybės vienos nepajėgs pasiekti pokyčių, jeigu joms nepadės milijonai žmonių“, – prisipažino britų diplomatinės tarnybos vadas, kreipdamasis į paprastus piliečius visuose pasaulio kampeliuose.
Žmonos per prievartą
Nuo pat pradžių A.Jolie planas buvo surengti „kitokią“ tarptautinę konferenciją. Ir jai pavyko – keturios dienos buvo unikalios savo atvirumu tiek realioje, tiek ir virtualiojoje erdvėje.
Daugiau nei 140 renginių, tarp jų ir susitikimai su aukšto rango politikais, buvo visiškai atviri. Nereikėjo jokių leidimų.
Ypač daug dėmesio skirta drąsiausiems konferencijos svečiams: moterims, merginoms ir vyrams, išdrįsusiems viešai papasakoti apie siaubus, kuriuos jiems teko patirti karo zonose.
Ugandos pilietei Angelai Atim buvo vos 14-a, kai ją ir dar 137 mergaites 1996-aisiais pagrobė automatais ginkluoti Josepho Kony kareiviai iš liūdnai pagarsėjusios „Lord’s Resistance Army“ (LRA). 6 metus mergina buvo vieno iš LRA narių „žmona per prievartą“ Pietų Sudane.
Patyčias ir lytinį išnaudojimą ji kentė beveik kasdien.
Karas niekada nesibaigia
69-erių chirurgas Jo Lusi turi 155 lovų ligoninę Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Kasdien „Heal Africa“ klinikos priimamajame jo laukia keliasdešimt išprievartautų moterų ir net vaikų. LRA kareiviai tiki, kad prievarta prieš nekaltą vaiką juos išgydo nuo AIDS.
„Prievarta prieš tave naudojama kaip ginklas, įrodantis, kad tu esi niekas. Moterys prievartaujamos savo vyrų akyse. Po to vyrai nužudomi. Arba kartais prievartą stebi moters sūnus.
Jei išprievartauja tavo motiną, kaip gali jaustis? Kyla noras keršyti: nužudyti tą karį ar išprievartauti jo paties motiną.
Ar nuostabu, kad karas niekada nesibaigia?“ – konferencijos dalyvių klausė J.Lusi.
Ir Europos problema
Lytinė prievarta karo zonoje tikrai nėra vien tik Afrikos ar Azijos problema.
Apie tai papasakojo Londone gyvenanti 21-erių Lejla Damon. Ji – karo vaikas.
Biologinis Lejlos tėvas – vienas iš serbų karių, prievartavusių jos motiną – bosnių musulmonę koncentracijos stovykloje.
Vos gimus mergaitei Sarajevo ligoninėje, motina medikams pasakė: „Neduokite man to kūdikio į rankas, aš jį užsmaugsiu.“ Mergaitei buvo vos dvi savaitės, kai ją įsivaikino ir į Angliją išsivežė britų žurnalistų šeima.
„Mano tikroji motina man jautė absoliučią neapykantą. Ji greičiausiai manė, kad aš – blogio vaisius, kad užaugsiu tokia pat kaip tie vyrai, kurie ją prievartavo. Man pasisekė, bet daugelis kitų karo vaikų niekada nepritampa savo šalių visuomenėse“, – sakė L.Damon.
