Petro Porošenka: oligarchų statytinis ar Ukrainos gelbėtojas?

Šią savaitę Normandijoje, pirmą kartą po įvykių Ukrainoje susitikus Vakarų valstybių ir Rusijos vadovams, ne JAV prezidentas Barackas Obama ir ne Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo pasaulio politikos ir žiniasklaidos centre, o būtent priesaikai ir kalbai Aukščiausioje Radoje besirengęs P.Porošenka.

Visi spėliojo tik apie tai, ar įvyks pokalbis tarp V.Putino ir P.Porošenkos, tegu ir kuluaruose, ar paduos jie vienas kitam ranką. Pokalbis trumpas įvyko ir daugelis nors trumpam lengviau atsiduso.

Karas Ukrainoje tapo pasaulinės politikos įvykiu. Minint šią vasarą šimtąsias Pirmojo pasaulinio karo metines ne vienas prisimena, kad šią katastrofą sukėlė galingiausiųjų pasaulio valstybių susidūrimas Rytų Europos šalyje toli nuo visų interesų sankirtos.

Kilus įvykiams Ukrainoje, pasigirdus griežtiems Maskvos pareiškimams ir „žaliems žmogeliukams“ su Rusijos vėliava pradėjus veiksmus prieš Ukrainos teritorinį vientisumą, imta karštligiškai ieškoti kelio, kad nebūtų pakartotos šimto metų senumo klaidos.

Minint svarbią Antrojo pasaulinio karo datą, Vakarų sąjungininkų atidarytą antrąjį frontą prieš nacių Vokietiją, kurią žymėjo jų išsilaipinimas Normandijoje, netrūko lyginančių šių dienos Kremliaus veiksmus su tada, Berlyno.

Todėl dabar į P.Porošenką yra žiūrima ne tik, kaip į eilinį Ukrainos šalies vadovą, bet, kaip ir į žmogų, nuo kurio veiksmų gali daug kas priklausyti pasaulio politikoje, visų pirma, sprendžiant Rytų Ukrainos problemą.

Kadangi visi supranta, kad šį konfliktą dviejose Rytų Ukrainos srityse - Donecko ir Luhansko - nulėmė ne tik centrinės Ukrainos valdžios politikos klaidos šių sričių atžvilgiu, bet ir Rusijos noras žarstyti ten žarijas vietos žmonių rankomis, žvilgsniai krypo ir į prezidentą V.Putiną. Vakarų valstybės tikisi iš P.Porošenkos ir V.Putino, kad jiedu taip pat bandys rasti būdų, kaip spręsti Krymo problemą. Šios teritorijos aneksijos nepripažįsta didžioji dalis viso pasaulio šalių.

P.Porošenka visada išsiskyrė iš kitų Ukrainos politikų ir oligarchų dideliu palankumu Europos Sąjungai. Todėl nenuostabu, kad Briuselis tikisi iš P.Porošenkos sulaukti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymo. Tos pačios sutarties, kurios pasirašymą sustabdė buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius, ir jam ištikimai tarnavęs premjeras Mykola Azarovas, sukėlę tokį milžinišką nepasitenkinimą šalyje.

Beje, įgyvendinus jos ekonominę jos dalį, gali ateiti nauji, sunkūs išbandymai Rytų Ukrainai, kur sukoncentruota pagrindinė šalies pramonė. O ten ir taip netrūksta įvairių įtampų. Todėl greitai buvo pasklidusi žinia, paleista į dienos šviesą leidinio „The Wall Street Journal“, kad P. Porošenka lyg ir prašo atidėti ekonominės sutarties dalies įgyvendinimą arba nukelti šiek tiek vėlesniam laikui jos pasirašymą.

Šiai žiniai pasklidus, P.Porošenka paneigė, kad toks prašymas buvo, o po priesaikos parlamente, kaip Ukrainos vadovas, pareiškė, kad nori ją kuo greičiau pasirašyti.

Aišku tik yra viena: P.Porošenka nedaro judesių į Kremliaus inicijuojamos Muitų Sąjungos ar Eurazijos ekonominės Sąjungos pusę, todėl mažai kas abejoja, kad išrinkus P.Porošenką šalies vadovu, geopolitinė Maidano revoliucija, posūkis į Vakarus, įvyko.

Iš kitos pusės, P.Porošenkos negalima laikyti priešišku Rusijai. Panašiai, kaip ir buvęs prezidentas V.Janukovyčius jis lanko ne Ukrainos stačiatikių, o Maskvos patriarchato cerkvę. Dar daugiau, Maskvos patriarchato vadovai rašė laiškus V.Putinui, užtardami P.Porošenką, kai Rusija norėjo neleisti jam lankytis savo šalyje.

P.Porošenka turi Rusijoje ir verslo įmonių, o beveik 40 procentų jo verslo yra priklausomi nuo ekonominių santykių su šia šalimi. Todėl kritikai sako, kad jis gali būti pažeidžiamas santykiuose su Maskva, o šalininkai tvirtina, kad tai rodo, jog jis gali susikalbėti su Rusija.

Iki šiol P. Porošenko verslo imperija, kurios turtą JAV žurnalas „Forbes“ 2011 metais vertino 1,3 mlrd. eurų, turėjo tik vieną įmonę Rusijoje - Lipecke. Tačiau aneksavus Krymą, ten liko ir P.Porošenkai priklausanti Sevastopolio jūros gamykla. Kai V.Putinas paskelbė, kad dalį produkcijos Rusijos laivams gamins ir kai kurios Sevastopolio įmonės, Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė svarstymų, ar tarp jų nebus ir P.Porošenkos įmonė, bet jis tai iš karto paneigė.

Dar Ukrainos žiniasklaidoje netrūksta užuominų, kad P.Porošenka gali valdyti didelį kiekį verslo įmonių Padniestrėje, kur jo tėvai gyveno ne vienerius metus iki karinio konflikto 1992 metais, bet P.Porošenka vėl paneigė bet kokias sąsajas su tuo verslu.

Santykiuose su verslo interesais P.Porošenka deklaruoja didelį skaidrumą. Jis tvirtina, kad dar tada, kai prezidentu buvo Viktoras Juščenka, jis atsisakė viso savo turto ir jo verslo imperijos „UkrProm Invest“ vadovu tapo jotėvas Aleksejus Porošenka.

Nepaisant to, ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų žiniasklaida vis primindavo, kad P.Porošenka ir toliau gali valdyti jam priklausiusį turtą. Dabar, išrinktas prezidentu, jis teigia, kad ieško investicinio fondo, kuris išpirks „UkrProm Invest“ akcijas, kad nekristų ant jo nė mažiausias šešėlis dėl galimų neskaidrių santykių su kokiu nors verslu.

P.Porošenka nesutinka atsisveikinti tik su populiariausiu televizijos žinių kanalu: 5 kanalu, kuris buvo vienu iš svarbiausių informacijos skleidėjas ir per Oranžinę revoliuciją, ir per nesenus įvykius Maidane. Nenuostabu: ši televizija padėjo P.Porošenkai sparčiai iškilti į Maidano lyderius. Dar vasario mėnesį jo populiarumas buvo 13 proc., kai tuo tarpu prezidento rikimuose jis surinko 54 proc. balsų.

P.Porošenka tvirtina, kad jis negali būti vadinamas oligarchu, nes oligarchija reiškia kokius nors neskaidrius sandėrius tarp verslo ir valdžios, o jo visas turtas uždirbtas buvo skaidriai. Yra su tuo ir nesutinkančių, tvirtinančių, kad P.Porošenka praeityje netrūko ir lobizmo savo verslo atžvilgiu, ypač tada, kai jis atsidūrė valdžioje: buvo Parlamento biudžeto komiteto pirmininkas ar Ekonomikos vystymo ministras, bet šiais kritikų žodžiais Ukrainos žmonės netikėjo ir gana masiškai atidavė jam savo balsus.

Už P.Porošenką balsavo ne tik Vakarų ir Centrinė Ukraina, bet ir Pietų bei Rytų Ukraina. Aišku, tuose regionuose, kur tik galėjo būti surengti prezidento rinkimai.

Pprivalumu yra laikoma tai, kad asmeniškai pats P.Porošenka neturi jokių sąsajų su dujų verslu, kuris buvo viena iš milžiniškos korupcijos priežasčių Ukrainoje, tačiau vėlgi tie, kurie stengiasi P.Porošenkai įgelti, primena, kad jis turi labai glaudžius santykius su dabar Austrijoje nuo teisingumo Ukrainoje ir JAV siekiančiu pasislėpti Dmitrijumi Firtašu, laikomu ir V.Putino ranka „Gazprom“ kompanijos politikoje Ukrainoje.

Aišku tik tai, kad jis nebuvo kitų dviejų įtakingiausių šalyje oligarchų draugu: dabartinio Dnepropetrovsko gubernatoriaus, „Privat bank group“ savininko Igorio Kolomoiskio, po įvykių Odesoje sugebėjusio paskirti ir ten savo žmogų, bei Rinato Achmetovo, patyrusio nesėkmę Donecke ir Luhanske po to, kai šias dvi sritis ėmė kontroliuoti vadinamų liaudies respublikų kūrėjai. Šie R.Achmetovo įmones pasiūlė nacionalizuoti ir jis užtarimo bei pagalbos ieško Kijeve. Taip pat ir pas P.Porošenka.

Manoma, kad matydamas galimą P.Porošenkos išrinkimą prezidentu, R.Achmetovas pasirūpino, kad Regionų partija remtų ne kokią ryškią figūrą, kaip buvusį vicepremjerą Sergejų Tyhipko, galėjusį su R.Achmetovo ir Regionų partijos parama užimti antrąją vietą rinkimuose, o gal net ir surinkti balsų, kad būtų antras rinkimų turas, o blankų ir be charizmos Charkovo vadovą Michailą Dobkiną.

Todėl, nors P.Porošenka ir neigia bet kokius ryšius su kitais Ukrainos oligarchais bei tvirtina, kad yra pasirengęs baigti su oligarchų valdymu šalyje, negalima nematyti, kad jis šiuose rinkimuose turėjo ne tik Maidano, bet ir verslo ryklių paramą.

Beje, su I.Kolomoiskiu, tradiciškai laikytu partijos „Batkivščina“ ir jos lyderės Julijos Tymošenko rėmėju, P.Porošenka susitiko prieš pat prezidento rinkimus. Išplatinta žinia, kad I.Kolomoiskis liks Dnepropetrovsko gubernatoriumi, jei P.Porošenka taps prezidentu.

Suvokiant šiuos labai supainiotus politikos ir verslo santykius ir oligarchinę Ukrainos valstybės sanklodą, neretai užgožusią valstybės interesus, jei jie susiduria su įtakingu verslu, kyla klausimas: ar P.Porošenka įgyvendins ir antikorupcinę, antioligarcinę revoliuciją.

Kol to tikrumo nėra, Maidanas nesiskirsto. Ukrainos politikoje netrūksta norinčiųjų įžiebti nepasitikėjimą tarp P.Porošenkos ir Maidano. Tai visų pirma, J.Tymošenko, kurios santykiai su P.Porošenka yra įtempti nuo Oranžinės revoliucijos.

Likimas su žmonių gyvenimo linija kartais iškrečia neįtikėtinų dalykų. Tai stipriai atsispindi naujojo Ukrainos prezidento P.Porošenkos politinėje biografijoje. Juk jis galėjo per Maidano įvykius atsidurti visai kitoje barikadų pusėje, nes dar 2012 m. buvo dabar visų kritikuojamo už korupciją premjero M.Azarovo Vyriausybės narys.

Neįtikėtinai atrodo ir tai, kad P.Porošenka buvo vienu iš Regionų partijos kūrėjų, kai nusprendė palikti Jungtinę socialdemokratų partiją, kuriai vadovauja oligarchas Viktoras Medvedčukas - vienas iš artimiausių V.Putinui žmonių Ukrainoje. Partija palaikė tuometinį šalies vadovą Leonidą Kučmą. Regionų partija tapo Viktoro Janukovyčiaus atrama.

2002 m. P.Porošenka nusprendė susieti savo veiklą su partija „Mūsų Ukraina“ ir jos lyderiu V.Juščenka. Dabar jau neslepiama, kas buvo žinoma daugeliui iš vidaus, jog P.Porošenka buvo vienu iš Oranžinės revoliucijos rėmėjų ir tikėjosi gauti premjero kėdę. Bet postą V.Juščenka jau buvo pažadėjęs J.Tymošenko, todėl P.Porošenka turėjo tenkintis Nacionalinio saugumo tarybos vadovo darbu. Kilo didelis konfliktas tarp P.Porošenkos ir J.Tymošenko, o, kai pastaroji ir jos šalininkai apkaltino P.Porošenką korupcija, V.Juščenka privertė abu politikus pasitraukti. Tai prisidėjo prie Oranžinės revoliucijos žlugimo.

V. Juščenka premjero kėdę turėjo pasiūlyti V.Janukovyčiui.

V.Juščenka buvo ir P. Porošenkos vaikų krikšto tėvas. Bet dabartinį šalies prezidentą artimi santykiai siejo ir su V.Janukovyčiumi. Šis prašė P.Porošenkos padėti išmokti anglų kalbą, o išgirdęs bėdas dėl diabeto, rekomendavo gerą gydytoją. Todėl nenuostabu, jog V.Janukovyčiui tapus šalies vadovu, jis pasiūlė P.Porošenkai darbą M.Azarovo ministrų kabinete. Prieš tai šis dar prie V.Juščenkos pabuvo ir užsienio reikalų ministru, ir Nacionalinio banko vadovu.

Taigi, P.Porošenkai yra labai būdingas sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių šalies vadovų ir nenoras būti opozicijoje.

Vis dėlto, parodęs ambicijas tapti Kijevo meru, jis turėjo palikti ministro postą M.Azarovo Vyriausybėje. O likus tik metams iki Maidano įvykių, vėl tapo Ukrainos parlamento nariu. Šį kartą nepriklausomu, tačiau vis labiau linko palaikyti opoziciją.

Kilus Maidano įvykiams, jis nebuvo tarp lyderių. Bet stichiškai pratrūkus protesto akcijoms reikėjo paramos: finansinės ir informacinės. P.Porošenka ištiesė ranką.

Tada apie opozicijos lyderius imta kalbėti: 3 + 1. Trys tai opozicinių partijų lyderiai: V.Klyčko, A.Jaceniukas ir O.Tiahnybokas. Plius vienas tai ir buvo P.Porošenka. Ir vėl jam likimas suteikė neįtikėtinai palankią progą iškilti: trys opozicijos lyderiai buvo priversti eiti į kontaktą su Maidane nekenčiamu V.Janukovyčiumi, sudaryti tam tikrus susitarimus, kuriuos žmonės Maidane sutiko priešiškai, todėl krito ir opozicijos lyderių populiarumas. Į šią netikėtai atsiradusią politinę nišą įsiveržė P.Porošenka.

Bet apie P.Porošenką, kaip galimą šių prezidento rinkimų laimėtoją prabilta tik tada, kai rinkimų kovoje nusprendė nedalyvauti pats populiariausias opozicijos politikas V.Klyčko. Yra teigiančių, kad tai atsitiko po jo ir P.Porošenkos susitikimo Vienoje su D.Firtašu. Tada paskelbta, kad V.Klyčko sieks tapti Kijevo meru, o prezidentu oligarchas nori matyti P.Porošenką.

V.Klyčko meru išrinktas panašia balsų dauguma, kaip ir P.Porošenka prezidentu. Pastarajam paramą pareiškė ir buvęs prezidento V.Janukovyčiaus administracijos vadovas Sergejus Liovočkinas, kaip ir D.Firtašas, laikomas artimu rusiškų dujų verslui.

Ukrainos prezidentu tapo žmogus, gerai žinantis Ukrainos verslo ir politikos kelius, įvairių partijų gyvenimą, turintis didžiulę Maidano paramą ir pasitikėjimo kreditą, rimtą palaikymą Vakaruose. Jo ištiestos rankos negali atmesti ir V.Putinas. Juo labiau, kad ji gali būti ištiesta kartu su Rusijai gerai pažįstamais dujų oligarchais ir Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchais, kuriems pagarbą taip rodo Kremlius.

P.Porošenkos inauguracinė kalba Parlamente, kaip ir tikėtasi, buvo kupina europinės tematikos, europinių vertybių, Ukrainos siekio tapti Europos Sąjungos nare.

Joje visa Ukraina ir pasaulis išgirdo taip pat siūlymą pradėti dialogą su Rytų Ukrainos žmonėms, bet ne banditais. Dialogas – tai neeiliniai vietos valdžios rinkimai, kad tie, kurie nori lemti savo gyvenamų žemių likimą tai darytų ne su automatais, o prie balsavimo urnų. Vieningoje, decentralizuotoje Ukrainoje, kur valstybinė kalba yra ukrainiečių, tačiau būtų gerbiamos ir kitos kalbos, kartu ir rusų, bei skirtingos kultūros. Jis dar kartą patvirtino: Krymas buvo, yra ir bus ne Rusijos, o Ukrainos dalis.

P.Porošenka viena iš didžiausių valstybės problemų išskyrė ir korupciją. Akivaizdu, kad nuo to, kaip jis pažabos šią visą valstybę iš vidaus ėdančią nelaimę, ne mažiau, nei sugebės panaikinti iš Rusijos ateinančias grėsmes šalies teritoriniam vientisumui, priklauso ne tik paties P. Porošenkos asmeninė ateitis (ir tai, kaip jis įeis į Ukrainos istoriją), bet ir Ukrainos valstybės likimas. Nuo jo veiksmų priklauso ir santykiai tarp Rusijos bei Vakarų. Tai yra didžiulė atsakomybė ir milžiniški iššūkiai. Tokių iššūkių ir atsakomybės ant savo pečių neturėjo nė vienas Ukrainos vadovas.

Inauguracinė kalba buvo įspūdinga. Sutikta ilgais kolegų plojimais. Žmonės Ukrainoje irgi išgyvena pakilimo nuotaikas, tiki, kad pagaliau jų ir jų valstybės vargai bus palikti už nugaros, o šalis, pažadinta Maidano, kelsis naujam gyvenimui. Bet, kad tai įvyktų, šis žmogus, oligarchas ir politikas, neturi paslysti, privalo atsispirti įvairiems norams grąžinti šalį į laikus, kai valdė oligarchų interesai, o valstybės gerovė liko antrame plane.

Jeigu jam tai pavyks ir, jeigu pavyks pasiekti taiką Ukrainoje, neprarandant valstybės teritorijos, bus galima sakyti, kad Ukrainos vadovu tapo būtent tas žmogus, kuris atspindi ir pačios Ukrainos patirtį ir jos lūkesčius. Tai yra to laikotarpio žmogus. Tačiau šiandien dar apie tai kalbėti anksti. Apie politikus geriau spręsti iš jų darbų nei kalbų.