Šie žmonės – tai Mianmaro (Birmos) pilietinio karo pabėgėliai. Dėl karinio konflikto šalyje jie prarado kone viską ir jau tris dešimtmečius glaudžiasi Tailande, devyniose išilgai Tailando ir Mianmaro sienos išsirikiavusiose laikinosiose stovyklose, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Tailandas nėra pasirašęs 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, tad stovyklas vengiama oficialiai vadinti pabėgėlių stovyklomis ir jos paradoksaliai vadinamos laikinosiomis. Nors laikinumas išties užsitęsė – seniausia stovykla Meloje (Mae La) įkurta 1984 metais.
Apie 120 tūkstančių pabėgėlių, šiuo metu gyvenančių Tailando ir Mianmaro pasienyje, nepasirinko tokio likimo laisva valia. Jie tapo aukomis karo, kuris prasidėjo iškart po to, kai 1948-aisiais Mianmaras paskelbė nepriklausomybę nuo britų. Šis konfliktas įvardijamas kaip ilgiausiai besitęsiantis pilietinis karas pasaulyje.
Vargas dėl šalies pavadinimo
Mianmaro etninės grupės (činai, kačinai, kajai, karenai, monai ir kitos) jau daugiau kaip šešis dešimtmečius kariauja pasipriešinimo karus su centrine valdžia.
Pastaroji nesutinka suteikti minėtoms etninėms grupėms regioninės autonomijos teisių. Birmiečių (kitaip – bamarų) etninė grupė, kuri sudaro apie du trečdalius visos populiacijos ir kuriai priklauso mažiau nei pusė šalies žemės, valdo visą valstybės socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą.
Etninių grupių ir centrinės valdžios nesutarimai bei atskirų etninių valstybių atsiskyrimo grėsmė 1962-aisiais šalį privedė prie karinio perversmo.
Būtent nuo tada Mianmarą valdo karinė chunta. Ji jėga bando užtikrinti centralizuotą valdžią ir ignoruoja didžiulius skirtumus tarp atskirų etninių grupių bei jų laisvo apsisprendimo teisę.
Mianmaras šiandien yra oficialus šalies pavadinimas, tačiau opozicija, kuri laiko šalies valdžią – uniformas nusivilkusius kariškius, neteisėta ir toliau vartoja Birmos pavadinimą.
Tokią poziciją yra pasirinkusios ir kai kurios pasaulio valstybės, tarp jų ir Jungtinė Karalystė bei JAV. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir ES, dažniausiai vartoja abu pavadinimus.
Susitikimas su pabėgėliais
Vis dėlto didesnė problema nei šalies pavadinimas – daugiau nei pusę amžiaus besitęsiantis karinis konfliktas, šimtus tūkstančių žmonių palikęs be namų Mianmare ir už jo sienų. Tačiau sausi skaičiai – viena.
Prieš keletą savaičių kartu su dviem nevyriausybinėmis organizacijomis „Minority Rights Group“ (MRG) ir „The Border Consort“ (TBC) turėjau galimybę susipažinti su žmonėmis, išgirsti jų istorijas ir žvilgtelėti į kasdienį jų gyvenimą.
Važiuodama susitikti su Mianmaro pabėgėliais ir buvusiais politiniais kaliniais sąmoningai stengiausi neturėti jokios išankstinės nuomonės. Vis dėlto buvau pasiruošusi pamatyti sugniuždytus ir pažemintus žmones, praradusius viltį ir abejingus dėl rytojaus.
Mano įsivaizdavimas nebuvo visiškai klaidingas. Šie žmonės, kurie šiandien glaudžiasi svetimos šalies pakraštyje ir gyvena itin kukliomis sąlygomis, – buvę gydytojai, mokytojai, studentai, kariai. Įprastas jų gyvenimas vieną dieną nutrūko, ir jie kone akimirksniu tapo žmonėmis, priklausomais nuo kitų malonės ir bejėgiais ką nors pakeisti.
Niūri patirtis kalėjime
Susitikime su buvusia Mianmaro politine kaline Zulu, kuri šiuo metu dirba organizacijoje, besirūpinančia politiniais kaliniais, negalėjau nepastebėti jos orios laikysenos kalbant apie skaudžią praeitį.
Man ir kitiems žurnalistams tapo aišku, jog šios moters patirtis jai pirmiausia buvo didžiulis pažeminimas. Tačiau ji pasakojo savo istoriją ramiai ir išdidžiai, tiksliai atsakydama į kiekvieną klausimą ir nepalikdama abejingų jos stiprybei.
Zulu 1988-aisiais studijavo fiziką Birmos sostinės Rangūno universitete. Kartu su kitais studentais sukilimo metu ji prisidėjo prie demonstracijų.
Zulu buvo suimta ir po dvi paras trukusio tardymo nuteista dešimčiai metų kalėjimo žiauriausiame Inseino kalėjime. Šis kalėjimas yra žinomas dėl jo nežmoniškų sąlygų, fizinių ir psichologinių kankinimų.
Jame keliskart kalėjo ir Aung San Suu Kyi – 1991 metų Nobelio taikos premijos laureatė, žmogaus teisių aktyvistė ir kovos su priespauda Mianmare simbolis.
Ta pati Aung San Suu Kyi dar 1990-aisiais sakė, jog „vienintelis tikras kalėjimas yra baimė, o vienintelė tikra laisvė yra būti laisvam nuo baimės“.
Tačiau būtent įbauginti politinius kalinius yra vienas pagrindinių tikslų šios šalies kalinimo įstaigose.
„Pirmus šešis mėnesius man nebuvo leidžiama susitikti su artimaisiais. Jie netgi nežinojo, kuriame kalėjime aš esu.
Gyvenau mažytėje vienutėje ir tik 15 minučių per dieną man buvo leidžiama pakvėpuoti grynu oru. Elektros lemputė degdavo dieną ir naktį – dėl to pritraukdavo daugybę uodų.
Maistas buvo labai prastas (ryžių sriuba triskart per dieną), pasiilgdavau artimųjų ir mano orumas buvo visiškai pamintas“, – pasakojo buvusi kalinė.
Nubaudė už tariamą laimę
Vienas žurnalistų išdrįso paklausti: „Ar per tuos ilgus metus kalėjime kada nors jautėtės laiminga?“ Zulu susimąstė, nusišypsojo ir pripažino – laimė kalėjime trapi ir neapibrėžta.
„Po kurio laiko mane perkėlė į kitą kalėjimą, jame gyvenau su maždaug dvidešimčia panašaus likimo moterų. Naktį dažnai susėsdavome ir dainuodavome.
Tačiau netrukus buvau grąžinta į griežtojo režimo kalėjimą, nes buvo manoma, kad esu per daug laiminga“, – pasakojo Zulu.
Beveik po šešerių metų, praleistų nelaisvėje, ji buvo paleista.
Tačiau laisvės Mianmare ji taip niekada ir neatgavo – buvo nuolat persekiojama, įtariama ir sykį vėl areštuota.
Bijodama dar kartą patekti į kalėjimą, Zulu nusprendė pabėgti iš šalies ir apsigyveno pabėgėlių stovykloje Tailande.
Šią pabėgėlių stovyklą lankėme ir mes per vizitą Tailande. O kaip ji jautėsi gyvendama pabėgėlių stovykloje, kurioje gyvenimo sąlygos prastos ir saviraiškos galimybės labai ribotos? Zulu trumpam susimąstė.
„Žinau, kiek valstybių teikia pagalbą, kad šios stovyklos apskritai egzistuotų, ir esu už tai labai dėkinga. Todėl nenorėčiau sakyti nieko blogo“, – galiausiai atsakė Zulu.
Kuklūs pabėgėlių norai
Per susitikimą su pabėgėliais Umpiem Majaus (Umpiem Mai) stovykloje visi susėdome ratu, prisistatėme ir paprašėme pabėgėlių trumpai papasakoti savo istorijas.
Nors tai buvo neoficialus susitikimas, kiekvienas iš pabėgėlių pagarbiai atsistojo, padėkojo už mūsų susidomėjimą ir prisistatė.
Mes, žurnalistai, nejučia susižvalgėme ir lyg susigėdome – ko gero, nesitikėjome, jog Mianmaro pabėgėliai bus tokie mandagūs ir santūrūs.
Tuo dar kartą įsitikinome, kai TBC atstovas Mike’as Bruce’as paklausė pabėgėlių, ar jiems užtenka maisto. Pabėgėliams skirtas nustatytas maisto davinys: ryžiai, žirniai, aliejus, druska, žuvų pasta ir miltai.
Kadangi tarptautinės organizacijos neseniai sumažino Mianmaro pabėgėliams teikiamą pagalbą (iš dalies dėl Sirijos krizės ir teikiamo prioriteto Sirijos pabėgėliams), atitinkamai buvo sumažintas ir maisto davinys.
Bet susitikimo metu kelis kartus perklausti pabėgėliai tik gūžčiojo pečiais: „Mums užtenka to, ką turime. Jeigu gausime mažiau maisto, stengsimės išnaudoti mažiau energijos, ir tiek.“
Griežta Tailando kontrolė
Nors pabėgėlių norai kuklūs, jie nesijaučia laimingi. Į klausimą, ko trūksta, kad taptų laimingesni, visi atsakė taip pat – laisvės.
Umpiem Majaus stovykloje 32 pabėgėliai per dieną gali trumpam išeiti iš teritorijos lydimi stovykloje dirbančio pareigūno.
Tačiau vieni pabėgėliai negali palikti stovyklos: Tailande jie būtų laikomi nelegaliais imigrantais ir jei Tailando pareigūnai juos sučiuptų, jie būtų grąžinti į stovyklą, o neregistruoti pabėgėliai – atgal į Mianmarą.
Tailando politikos nelegalių imigrantų atžvilgiu griežtumu įsitikinome ir mes. Dėl atšauktų vietinių skrydžių iki sostinės Bankoko teko važiuoti naktiniu autobusu (kelionė trunka apie dešimt valandų).
Aš ir mano kolegė žurnalistė iš Varšuvos buvome vienintelės europietės autobuse – likę keleiviai buvo tailandiečiai ir migrantai iš Mianmaro.
Mesoto (Mae Sot) apylinkėse Tailando migracijos policija stabdė autobusą tris kartus, patikrino keleivių dokumentus, kai kuriems liepė išlipti.
Supratome, kad Mianmaro pabėgėliams būtų itin sunku, galbūt ir neįmanoma išeiti iš stovyklų ir bandyti gyventi Tailande.
Nori į trečiąsias šalis
Tiesa, dauguma pabėgėlių nenorėtų gyventi Tailande ar grįžti į Mianmarą (pastarųjų buvo vienetai). Jie norėtų persikelti į trečiąsias šalis – JAV, Australiją, Skandinavijos valstybes ir kt.
Ir nors apie 80 tūkstančių pabėgėlių jau perkelti gyventi į kitas valstybes, procesas nėra toks paprastas, ypač tiems, kurie į stovyklas atvyko per pastaruosius aštuonerius metus.
Dauguma pabėgėlių, atvykusių po 2006 metų, yra neregistruoti (tokių yra beveik 50 tūkstančių), o neregistruoti pabėgėliai negali net tikėtis būti perkelti į trečiąsias šalis.
Tačiau ir senbuviams nelengva įgyvendinti savo troškimą gyventi kitoje valstybėje. Štai Tint Zaw Htoo stovykloje gyvena jau trylika metų.
Į susitikimą, kuriame dalyvavo keli žurnalistai, dešimt pabėgėlių ir vertėjas, jis atėjo su dviem mažomis dukrytėmis.
Iš pradžių Tint Zaw Htoo atrodė labai tylus, tepasakė, kad atliko privalomąją karinę tarnybą Mianmaro armijoje ir galiausiai nutarė pabėgti iš šalies.
Buvę kariai – nepageidaujami
Tačiau susitikimui pasibaigus jis priėjo prie manęs ir nedrąsiai paklausė, ar galėčiau išklausyti jo istoriją. Paėjėjome nuošaliau, ir jis pradėjo pasakoti.
Tint Zaw Htoo pagrindinis tikslas – kartu su dukrytėmis būti perkeltam gyventi į trečiąją šalį. Jo prašymas jau dukart buvo atmestas.
Priežastis ta, kad jis „sakė tiesą, o visi, kurie melavo, buvo sėkmingai perkelti į trečiąsias valstybes“.
Praėjus šiek tiek laiko išsiaiškinau, ką jis turi galvoje: dauguma valstybių nenori priimti buvusių karių, nes bijo, kad jie sunkiai integruosis į visuomenę, tad dažniausiai buvę kariai meluoja apie savo praeitį.
Vėliau paklausinėju kitų pabėgėlių – galbūt jie žino panašių istorijų, kai buvusius kareivius buvo atsisakyta perkelti į trečiąją šalį, ir ne vienas išties patvirtino, kad tokių istorijų teko girdėti.
Vis dėlto iš tolesnio Tint Zaw Htoo pasakojimo paaiškėjo, jog atsisakymo jį su dukrytėmis perkelti į trečiąją šalį priežastis galėjo būti ir kita. Su mergaičių motina Tint Zaw Htoo nebegyvena – ji toje pačioje stovykloje gyvena su kitu pabėgėliu.
Mergaitėmis rūpinasi Tint Zaw Htoo, tačiau į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (JTVPK) apskaitą jos įtrauktos kaip gyvenančios su motina. Žinoma, JTVPK neleistų Tint Zaw Htoo mergaičių atskirti nuo motinos ir išsivežti į svečią šalį.
Skausmą išliejo eilėmis
Sugrįžusi iš kelionės gavau elektroninį laišką iš Tint Zaw Htoo.
Prie jo prisegti du jo eilėraščiai apie gyvenimą ir kančias pabėgėlių stovykloje.
Eilės pesimistinės. Viename eilėraštyje Tint Zaw Htoo rašo, jog „tikisi greičiau ištverti šiuos karčius sunkumus ir pasitikti dangų kaip išsivadavimą“.
Jis nuolat mini savo dukrytes ir kalba apie žlugusias viltis bei liūdesį, kurį patiria suprasdamas, jog negali vaikams suteikti lengvesnio gyvenimo, tinkamo išsilavinimo, užtikrintos ateities.
Tint Zaw Htoo metaforiškai apibūdino savo bejėgiškumą ir skausmą kaip „ėjimą per gyvenimą sulaužytomis kojomis“.
Išties ką belieka daryti Tint Zaw Htoo ir jo dukrytėms? Ko gero, vienintelė išeitis – laukti, kol situacija Mianmare pasikeis.
Tačiau šiuo metu JTVPK, Mianmaro bei Tailando vyriausybės, TBC bei kitos nevyriausybinės organizacijos vienbalsiai sutaria, kad kol kas (ir artimoje ateityje) Mianmare nėra tinkamų sąlygų priimti pabėgėlius atgal.
Ypač kai konfliktas kai kuriose šalies dalyse vis dar tęsiasi ir visur pilna minų.
Pavyzdžiui, Mesoto medicinos klinikoje sužinojome, jog kasmet į ją atvyksta daugiau kaip du šimtai žmonių iš Mianmaro, netekusių vienos ar abiejų kojų būtent dėl sprogusių minų.
Padėti gali ir žinomumas
Tint Zaw Htoo stovykloje mūsų primygtinai klausė, kuo mes jam galėtume padėti. Bandėme paaiškinti, jog esame žurnalistai ir daugiausia, ką mes galime padaryti, tai papasakoti jų istorijas savo šalyse.
Jam tai nepasirodė daug, bet tikriausiai geriau negu nieko. Pavyzdžiui, yra vilčių, kad šių žmonių istorijos padės užmegzti tarptautinį bendradarbiavimą tarp Mianmare veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir mūsų valstybių.
Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje jau nuo 2005 m. veikia nevyriausybinė organizacija „Polish-Burma Solidarity“, kuri atstovauja Mianmaro žmonių interesams Lenkijoje ir skatina vyriausybę domėtis šios šalies politine situacija.
Lietuva diplomatinius santykius su Mianmaru užmezgė tik praėjusių metų rudenį.
Tačiau Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, yra įsipareigojusi kasmet teikti pagalbą besivystančioms šalims.
Per ES plėtros fondą dalis šios pagalbos atitenka ir Mianmarui bei kitoms Pietryčių Azijos valstybėms.
Visi žurnalistai, vykę į šią kelionę, – iš Vidurio bei Rytų Europos šalių. Jose į tokią paramą, teikiamą besivystančioms valstybėms, dažnai žiūrima skeptiškai – manoma, kad ir joms pačioms vis dar reikia pagalbos.
Bet per šią kelionę įsitikinome, jog pinigai nėra švaistomi veltui: prisidėdami prie paramos besivystančioms šalims pakeičiame daugybę likimų, ir tai sulaukia didžiulio dėkingumo iš žmonių, gyvenančių už tūkstančių kilometrų.
Faktai apie Mianmarą ir pabėgėlių stovyklas
Birma, arba Mianmaro Sąjungos Respublika, – didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje. Sausumoje ribojasi su Bangladešu, Indija, Kinija, Laosu ir Tailandu. Šalis turi apie 60,2 mln. gyventojų.
Dabartinis šalies pavadinimas kilo iš vietinio vardo Myanma Naingngandaw, tačiau oficialus šalies pavadinimas nepakito – Birma arba Bama ir dabar plačiai vartojama šnekamojoje kalboje.
Karinė chunta, 1962-aisiais perėmusi valdžią Birmoje, iškart pradėjo karinę kampaniją prieš etnines bendruomenes, pamažu perimdama teritoriją ir stumdama pasipriešinimo armijas šalies sienų link.
Nuo 1975-ųjų žmonės iš Birmos pradėjo bėgti į Tailandą. Iki 1985-ųjų pabėgusieji į Tailandą galėdavo grįžti į Birmą liūčių sezono metu, nes tuomet karo veiksmai dažniausiai nevykdavo.
Tačiau Birmos armijai užėmus vis daugiau teritorijos, pabėgėliai nustojo grįžti į gimtinę ir ėmė kurtis šalia sienos Tailando pusėje. Devintojo dešimtmečio viduryje pabėgėlių kaimeliai Birmos ir Tailando pasienyje virto devyniomis stovyklomis.
Pabėgėlių stovyklose skirtingos Birmos etninės grupės gyvena kartu. Daugiausia pabėgėlių yra atvykę iš karenų etninės srities, esančios pietrytinėje Birmos dalyje, o etninių birmiečių stovyklose yra vos keli procentai.
Didelių nesutarimų tarp etninių grupių stovyklose nepasitaiko, nors birmiečiai dažnai teigia esą diskriminuojami.
TBC duomenimis, 2013 metų pabaigoje devyniose Birmos pabėgėlių stovyklose Tailande gyveno 119 156 pabėgėliai.
Palyginti su metais prieš tai, pabėgėlių skaičius sumažėjo 7,1 proc. (dalis mirė, išvyko į trečiąsias šalis, grįžo į Birmą arba įsitvirtino imigrantų bendruomenėje Tailande).
Europos turizmo ir prekybos rūmai paskelbė Birmą patraukliausia turistinių kelionių vieta 2014 metais.
Tačiau tai sukėlė ir nemažai klausimų, mat turizmą skatinanti Birmos valdžia, nors oficialiai ir yra išrinkta demokratiniu būdu, realius galios svertus tebelaiko uniformas nusimetę kariškiai.
Birma neseniai pakeitė savo vėliavą, dabartinė itin panaši į Lietuvos, tik su balta žvaigžde viduryje (nuotr.).
