V.Putino doktrina pagrįsta naujos, galingos Rusijos įvaizdžiu, kurį padeda kurti pasididžiavimas valstybės karine galia, savita kultūra, jos sugebėjimu atsispirti politiniam Vakarų spaudimui ir net primesti savo žaidimo taisykles tarptautiniu lygiu, rašo „Lietuvos rytas".
Rusija intensyviai stiprino savo ekonominę įtaką Europos Sąjungoje, naudodamasi jos verslo ir politikos atstovų godumu, demonstruodama, jog Vakarų deklaruojamas vertybes galima lengvai peržengti pasiūlius protekcines sąlygas verslui ar palankesnes dujų, naftos kainas.
Tuo metu prorusiškoje informacinėje erdvėje aktyviai veikianti propagandos mašina nepraleidžia progos eiliniams rusams parodyti morališkai supuvusių, prie žlugimo ribos stovinčių Vakarų paveikslą.
Nenuostabu, jog ieškodamas pritarimo Vakarų šalyse V.Putinas dairosi į partijas, skelbiančias panašias euroskeptiškas senosios Europos byrėjimo idėjas.
Paradoksalu, kad kairiųjų prielankumą Sovietų Sąjungai dabar keičia kraštutinių dešiniųjų susižavėjimas tvirtos rankos politika Kremliuje. Kai kurių ekspertų ši politika įvardijama tiesiog pokomunistiniu neokonservatizmu.
Ruso V.Putino šešėlis Briuselyje
Apklausos rodo, kad artėjantys Europos Parlamento rinkimai sustiprins kraštutinių dešiniųjų pozicijas. Tai dar labiau verčia atkreipti dėmesį į jų užsienio politikos prioritetus.
Rusijos agresijos Ukrainoje fone ryškėja, jog radikalesni dešiniųjų atstovai išsako Kremliaus veiksmams palankią nuomonę.
Todėl atsitiktinumu negalima laikyti ir to fakto, kad kviestiniais Krymo referendumo stebėtojais iš Vakarų pasaulio tapo tik kraštutinės dešinės politikai, kurie suskubo užtikrinti jo teisėtumą.
Didelį palaikymą Prancūzijoje turinčio Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen jau antrą kartą šįmet apsilankė Maskvoje, kad išreikštų paramą Rusijos veiksmams Ukrainos krizės metu ir pasmerktų ES veiksmus.
M.Le Pen pareiškė, jog būtent Europa deda pastangas atnaujinti Šaltojo karo padėtį, trukdydama teisėtiems Rusijos veiksmams ginant rusakalbius gyventojus.
Be to, ji viešai parėmė ir Kremliaus siūlomą Ukrainos federalizacijos projektą.
Su Kremliumi siejamas Rusijos politikos apžvalgininkas Sergejus Markovas neslepia, kad Rusija tikisi daugiau palankių kraštutinės dešinės balsų po artėjančių Europos Parlamento (EP) rinkimų.
„Tikimės, kad artėjančių rinkimų rezultatai šiems žmonėms suteiks daugiau galios. Turime judėti į priekį bendradarbiaudami“, – sakė S.Markovas.
Jam pritaria ir Belgijos flamandų partijos vienas lyderių Vlaamsas Belangas, teigdamas, kad jo partija gali būti puiki pagalbininkė Rusijai Europoje.
„Rusija mus mato kaip potencialius partnerius“, – džiaugėsi V.Belangas.
Nors pastaruoju metu vis daugiau buvo kalbama apie Europos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių ar rusiško kapitalo, atrodo, kad Kremlius stengiasi žaisti žaidimus ne tik akcijų biržose, bet ir pačioje ES širdyje – Europos Parlamente.
Panslavizmo idėjos plėtra
Pirmasis taikinys, į kurį kreipia dėmesį Kremliaus užsienio politikos strategai, bandydami veikti ES politinį gyvenimą, – valstybės, kurias su Rusija sieja slaviška kultūra.
Bulgarijoje tokį vaidmenį atlieka 2005-aisiais įkurta ATAKA partija. Jos lyderis Volenas Siderovas agresyviai palaikė tiesioginės dujų linijos tarp Bulgarijos bei Rusijos tiesimą ir kėlė Rusijos bei ES suartėjimo idėją.
Nacionalistinių ir griežtai antieuropietiškų idėjų vedama partija per praėjusius EP rinkimus gavo dvi vietas, tačiau jos populiarumą smarkiai menkina vidaus politikos skandalai.
Slovakijoje Kremliaus politikos atstovu galima įvardyti Liaudies partijos „Mūsų Slovakija“ lyderį Marianą Kotlebą.
Užtikrintai Banska Bistricos regiono rinkimus laimėjęs M.Kotleba pasižymi griežta retorika, nukreipta prieš tautines mažumas, ypač romų bendruomenę.
Be to, M.Kotleba pagarsėjo vieša parama pabėgusiam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Atvirame laiške slovakas pasmerkė Maidano protestuotojus, kaip keliančius grėsmę Ukrainos nepriklausomybei ir jos ryšiams su Rusija.
Bet turbūt žymiausia Kremliaus draugė – Vengrijos „Jobbik“ partija. 2010-ųjų partijos rinkimų programa skelbė kuo glaudesnių santykių su „vis labiau įtakinga Rusija“ būtinybę.
V.Putinas netruko pastebėti „Jobbik“ pastangas kalbėti Kremliaus balsu Europoje. 2013-aisiais vienas „Jobbik“ lyderių Gaboras Vona buvo pakviestas skaityti paskaitos Maskvos M.Lomonosovo universitete. Čia jis pareiškė, kad būtent Rusija yra tikroji Europos paveldo gynėja, ir pasmerkė destruktyvią ES politiką.
Dar toliau nužengė „Jobbik“ atstovas Europos Parlamente ir vienas Rusijos ir Europos tarpparlamentinės darbo grupės narių Bela Kovacsas, Kaliningrade pasiteiraudamas Rusijos atstovo: „Kokios ateities galimybės dabartinei ES valstybei pradėti prisijungimo prie Eurazijos sąjungos derybas?“
Kuriami Trojos arkliai
Bet panslavizmo idėjos plėtra nėra riba Kremliaus bandymams plėsti įtaką Vakarų politikos gyvenimui.
Griežta V.Putino retorika, nacionalinio intereso iškėlimas virš laisvosios rinkos ar žodžio laisvės principų, ryžtinga ir antiamerikietiška užsienio politika randa vis daugiau pritariančių balsų ir senojoje Europoje.
Tai rodo ne tik retorika, bet ir tiesioginiai ryšiai tarp kraštutinių dešiniųjų partijų Vakaruose ir V.Putino politiką reprezentuojančios „Vieningosios Rusijos“.
2013-ųjų lapkritį Maskvoje įvyko suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Jungtinės Karalystės nacionalinės partijos vadovas Nickas Griffinas, Italijos kraštutinių dešiniųjų judėjimo „Naujoji jėga“ lyderis Roberto Fiore ir graikų „Auksinės aušros“ atstovas Ilias Kasidiaris.
Visos šios partijos tarėsi dėl bendradarbiavimo ir Kremliaus konstruojamo Europos modelio.
Labiausiai antisemitiniais ir rasistiniais pareiškimais pagarsėjusių „Jobbik“ ir „Auksinės aušros“ atstovai yra pakviesti dalyvauti šių metų spalį Sankt Peterburge rengiamame Rusijos nacionaliniame forume.
Jo tikslas – naujos nacionalinės doktrinos Rusijai ir Europai aptarimas ir nuolatinio koordinacinio komiteto įkūrimas.
Vienas pagrindinių rusiškojo Europos vaidmens kūrimo aspektų yra būtent tokių partijų kaip „Jobbik“ ar „Auksinė aušra“ aktyvus spaudimas likusioms Vakarų Europos politinėms jėgoms bei Kremliaus pozicijos, siūlomo modelio populiarinimas.
V.Putinas – Europos gynėjas?
Beveik visas kraštutinės dešinės politines jėgas, užmezgusias ryšius su Kremliumi, vienija įsivaizdavimas, kad atkurti tvarką Europoje įmanoma tik pasitelkus stiprų įsikišimą iš išorės.
V.Putinas, matydamas tokį radikalų prielankumą savajai doktrinai, geraširdiškai priima juos po savo sparnu ir aprūpina ne tik informacine erdve, bet ir konkrečia politine parama.
Štai Italijos dešiniųjų atstovas Europos Parlamente Lorenzo Fontana tiesiai šviesiai rėžia, kad Rusija yra geriausias pavyzdys Europai, kaip reikia stiprinti tautinį identitetą ar ginti šeimą bei tradicines vertybes.
Maskvos suvažiavime dalyvavęs „Naujosios jėgos“ lyderis R.Fiore netgi viešai pareiškė, kad „V.Putino Rusija yra pavyzdinė civilizacija, ginanti krikščioniškosios Europos identitetą nuo bankų savivalės ir imigrantų antplūdžio“.
Viena įtakingiausių kraštutinių dešiniųjų lyderių Europoje M.Le Pen 2011-ųjų prezidento rinkimų kampanijos metu bendrą Europos politiką apibrėžė tik kaip glaudų karinį ir energetinį bendradarbiavimą su Rusija.
Negana to, ji iškėlė pasiūlymą kurti naują galios ašį Paryžius–Berlynas–Maskva, kuri padėtų sukurti pamatus Paneuropinės sąjungos su Rusija, kaip tvirta nare. Britų nacionalinės partijos vadovas N.Griffinas išskyrė, pasak jo, kur kas teisingesnę Rusijos nei jo šalies rinkimų sistemą.
Žaidimas svetimoje aikštėje
Nors Kremlius vis dar dangstosi panslavizmo ar savosios demokratijos idėjos sklaida, tikrieji strateginiai tikslai tampa aiškesni.
Kraštutinės dešinės kilimas turėtų destabilizuoti ES ir sustabdyti jos plėtrą. Kartu tokių partijų kaip „Jobbik“ ar ATAKA populiarumas leidžia užsitikrinti sau palankius atstovus net Europos Parlamente ir žaisti žaidimus svetimoje aikštėje.
Silpnėjanti Europos Sąjungos pietinių šalių ekonomika, socialinės imigracijos ir multikultūralizmo keliamos problemos Vakarų šalyse padeda kraštutinių dešiniųjų atstovams tikėtis gerų rezultatų gegužės pabaigoje vyksiančiuose rinkimuose.
Prancūzijoje ir Nyderlanduose kraštutinės dešinės atstovams prognozuojama pergalė.
Spėjama, kad skeptiškai bendros Europos Sąjungos politikos atžvilgiu nusiteikusių partijų atstovai Europos Parlamente gali gauti net iki 20 procentų vietų.
Tai neabejotinai gali trukdyti ES ir JAV bendradarbiavimui bei susitarimams dėl bendrų sankcijų, gynybinių veiksmų ar ekonominių ryšių stiprinimo.
Akivaizdu, jog Kremlius skiria labai daug dėmesio ir jau šiuo metu turi satelitines ar tiesiog jo pozicijai pritariančias partijas penkiolikoje ES valstybių (tarp jų ir Lietuvoje).
Tačiau kol kas vis dar nekeliama klausimo, kiek siekia Rusijos įtaka augančiai kraštutinei dešinei ir kokiomis formomis parama pasiekia šias partijas.
Auganti Rusijos agresija ir vis įžūlesnis tonas ES atžvilgiu verčia susimąstyti, kiek toli V.Putino doktrinos idėjos prasiskverbė į Europos gilumą ir kiek jos prisideda prie neramumų kurstymo ir naujos tvarkos troškimo.
