42 tūkst. JAV dolerių (106,5 tūkst. litų) – tiek už vienus mokslo metus kloja turtingi ir garsūs Scientologijos bažnyčios nariai, norintys, kad jų atžalos būtų ugdomos Oregono valstijoje, šalia Šeridano miesto stovinčioje pilaitėje.
Šiemet čia, ko gero, būtų pradėjusi mokytis ir garsiausio pasaulio scientologo Tomo Cruise’o dukra Suri, bet jai motinos Katie Holmes dėka pavyko išsilaisvinti iš sekta vadinamos organizacijos gniaužtų.
Internatinėje mokykloje vaikai apgyvendinami nuo 8 metų – būtent kiek Suri sueis kitą mėnesį.
„Jeigu Tomas vis dar būtų su Katie, Suri, be jokių abejonių, būtų nusiųsta ten. Jeigu esi turtingas ir atsidavęs scientologas, norėsi sakyti, kad tavo vaikas lankė „Delphian“. Tai prestižo reikalas“, – tvirtina scientologija besidomintis amerikietis žurnalistas Tony Ortega.
Kodėl gi ne? „Delphian“ reklamuojančiame vaizdo klipe paaugliai su plačiomis šypsenomis pasakoja, kokia puiki jų mokykla. Tačiau taip mano ne visi.
Ekspertai tvirtina, kad „Delphian“ moksleiviai verbuojami stoti į skandalingai pagarsėjusią Jūros organizaciją („Sea Org“), dar vadinamą scientologų religiniu ordinu, su kuriuo jo nariai pasirašo milijardo metų sutartį.
O tie, kurie pasimokę „Delphian“ nepasuko scientologijos keliu, pasakoja apie kalėjimą primenančią mokyklos tvarką.
Dėmesys charakterio ugdymui
Apie savo patirtį 1976 metais įkurtoje privačioje internatinėje mokykloje britų leidiniui „The Daily Mail“ papasakojo Paulas Csige’as.
32 metų vyras augo ne scientologų šeimoje, tačiau į privačią ugdymo įstaigą buvo išsiųstas, nes jam nesisekė bendrojo lavinimo mokyklose. Faktas, kad vaikas – ne iš scientologų šeimos, neprieštarauja „Delphian“ nuostatoms.
Daugiau kaip 3 kvadratinių kilometrų plote išsidėsčiusi įstaiga kviečia mokytis įvairių religijų ir įsitikinimų vaikus nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Čia esą laukiami ir krikščionys, ir budistai, ir sikhai, ir musulmonai.
P.Csige’as į „Delphian“ atvyko 1996-aisiais, nes jo tėvai manė, kad sunkiai besimokantį sūnų scientologų taikoma mokymosi technika, kai vaikas turi kartoti tekstą tol, kol jį įsisąmonina, privers persilaužti.
Tačiau šioje mokykloje daug dėmesio buvo skiriama ne tik matematikai, anglų kalbai ir kitoms disciplinoms, bet ir moralės, sąžinės, charakterio ugdymui.
Mokykla skelbia, kad vien informacija nepadės žmogui susikurti sėkmingo gyvenimo – reikia gebėti sieti priežastis ir pasekmes, skirti gėrį nuo blogio.
Suprantamas ir sveikintinas požiūris. Tačiau P.Csige’ui tai nepadėjo tapti geresniam.
Mažasis moralės kambarys
„Mokyklos pristatymas man skambėjo labai gražiai. Sakė, kad galėsiu mokytis sau patogiu tempu, mokytojai bus tik konsultantai, rodysiantys kryptį. Jie ne mokys, o tik atsakys į iškilusius klausimus“, – pažadus prisimena P.Csige’as, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Oregono valstijos Dalaso mieste.
Tačiau mokymosi procesas vyko kitaip, nei jis įsivaizdavo. Jis Paului pasirodė keistas ir nepriimtinas.
„Nesvarbu, matematika, anglų kalba arba biologija, turėdavome atmintinai išmokti kiekvieną žodį. Pirmą mėnesį sekėsi labai sunkiai, nes netikėjau tokio mokymosi sėkme. Tad mane siųsdavo į moralės kambarį. Tai mažas kambarėlis antrajame aukšte, kuris yra direktoriaus kabineto atitikmuo, tik be langų.
Jame būdavo moralės mokytoja, bauginanti moteris. Ten reikėdavo sėdėti 30 minučių ir nieko nekalbėti. Nors ir toliau netikėjau mokymu, alternatyvos nebuvo. Galiausiai turėjau apsimesti, kad tikiu“, – pasakojo amerikietis.
Anot P.Csige’o, į moralės kambarį moksleiviai būdavo siunčiami už įvairius prasižengimus, įskaitant paprasčiausius kivirčus tarp bendraamžių ar netinkamai paruoštas pamokas. Už netinkamą elgesį moksleiviai būdavo baudžiami ir buities darbais.
„Ten nebuvo jokių tvarkytojų. Viską darėme patys – ir valėme, ir gaminome valgį, ir prižiūrėjome visą mokyklą.
Kartą praleidau vieną knygos skyrių, ir tai buvo didelis nusižengimas, nes praleisti nevalia. Tada turėjau šluoti ir tvarkyti kiemą penkias dienas iš eilės“, – kalbėjo Paulas.
Izoliuoti nuo pasaulio
Pasak vyro, mokyklos auklėtiniai labai bijodavo bausmių. O jų sulaukdavo neretai, nes įstaigoje buvo skatinama skundimo kultūra.
„Jeigu padarei ką nors bloga, tie, kurie paskundė, būdavo giriami. Viskas buvo pagrįsta baime. Principas buvo toks: „Nieko niekam nesakyk.“
Atsimenu, kartą vienas vaikis iš interneto parsisiuntė pornografijos ir apie tai papasakojo visai klasei, bet niekas jo neišdavė. Dėl to kilo didžiulis skandalas.
Visa klasė buvo išsiųsta į moralės kambarį už tai, kad nepranešė apie prasižengimą“, – pasakojo P.Csige’as.
Jis stebėjosi, kaip bendramoksliui pavyko parsisiųsti draudžiamos medžiagos, nes „Delphian“ auklėtiniai būdavo izoliuoti nuo viso pasaulio.
„Visi gyvenome mokyklos miestelyje bendrabučiuose. Kambariuose – po du ar tris. Viena pusė berniukams, kita – mergaitėms.
Visiems mokyklos berniukams buvo skirta tik viena dušinė. Joje – keturi dušai ir tik vienas su karštu vandeniu.
Mes niekada nesusitikdavome su vietos gyventojais, beveik nematydavome kitų mokyklų moksleivių. Mums buvo draudžiama išeiti. Nebuvo jokio bendravimo su išoriniu pasauliu. Turėjome tik vidinį elektroninį paštą. Buvome bauginančioje pilyje izoliuota bendruomenė“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Beje, kitų mokyklų moksleiviai, regis, netroško susitikti bendraamžių iš „Delphian“.
Vienos netoliese esančios mokyklos mokytojas „The Daily Mail“ aiškino, kad jo auklėtiniai „Delphian“ moksleivius vadindavo satanistais ir sprukdavo, jei pamatydavo juos gatvėje.
Numetė 11 kilogramų
Anot P.Csige’o, tvarka mokykloje buvo geležinė. Kiekvieną rytą po skambučio mokiniai turėdavo išeiti iš savo kambarių: būdavo tikrinama, ar visi yra.
„Režimas buvo labai griežtas. Turėdavome tik vieną laisvą valandą per dieną. Ryte – pamokos, tada priešpiečiai, popietinės pamokos, vakarienė, vėliau – darbai. Visi turėjome darbą. Aš dirbau virtuvėje. Tik vakare galėdavome valandai nueiti į poilsio kambarį, kur būdavo leidžiama už kišenpinigius nusipirkti gazuoto vandens ar traškučių.
Maistas ten buvo gana prastas. Per pirmuosius tris mėnesius numečiau 11 kilogramų.
Mitau beveik vien duona, nes dirbamas virtuvėje mačiau, kaip ruošiami valgiai. Niekas nebūdavo išmetama. Maisto likučiai būdavo pergaminami, kol likdavo sultinys“, – sakė P.Csige’as.
Tačiau bene labiausiai vyrą sukrėtė elgesys su peršalusiais mokiniais.
Jie būdavo apgyvendinami izoliatoriuje rūsyje, kur nebuvo langų ir kuris priminė kalėjimą.
„Scientologai sako, kad netiki medicina, esą kūnas turi pats save išgydyti, todėl vaikus siųsdavo į izoliatorių.
Tai buvo siaubinga. Jie taip pat nepripažįsta tokio dalyko kaip depresija, kitų dvasinių negalavimų“, – pasakojo Paulas.
P.Csige’ui mokantis „Delphian“ tik vienas mokinys bandė pabėgti, ir jo daugiau niekas niekada nematė.
Pats Paulas po „Delphian“ praleistų metų maldavo tėvų, kad jie daugiau jo ten nesiųstų.
Vaikai verbuojami?
Tiesa, ne visiems moksleiviams „Delphian“ palieka tokį slogų įspūdį. Savo įvaizdžiu kruopščiai besirūpinantys scientologai platina vaizdo įrašus iš „Delphian“ mokyklos, o prieš kamerą mokiniai žarsto liaupses „kitokiai mokslo įstaigai“. Pavyzdžiui, vaikinas, vardu Jacobas, apie įstaigą atsiliepia labai palankiai.
„Nuo tada, kai čia atvykau, mano moralės suvokimas pasikeitė. Per pamokas supratau, kad žmogus yra iš prigimties geras ir bando susilaikyti nuo blogio.
Dabar jau negaliu praeiti pro koridoriuje gulinčią šiukšlę jos nepakėlęs. Štai tokią atsakomybę jaučiu šiai vietai. Šito nebūčiau išmokęs viešojoje mokykloje“, – sakė Jacobas.
„Delphian“ tokį požiūrį palaiko. Esą mokykla – tai gyvenimo būdas, vieta, kur formuojamas bręstančių žmonių charakteris.
Tačiau interneto svetainėje „The Underground Bunker“ tamsiąją scientologijos pusę nagrinėjantis T.Ortega įsitikinęs, kad pagrindinis „Delphian“ tikslas – išugdyti naują scientologų kartą.
„Tie moksleiviai tikrai jaučia didelį spaudimą stoti į Jūros organizaciją. Tai neabejotinai yra verbavimo vieta. Tie vaikai yra antroji Scientologų bažnyčiai gimusi karta.
„Delphian“ – tai keista ir neįtikėtinai brangi įstaiga. Kas leistų tiek pinigų mokyklai, kuri netgi nėra viena geriausių šalyje?
Žmonės, kurie ten siunčia savo vaikus, labiau domisi scientologija, o ne universitetais. Ten besimokantys talentingi ir protingi vaikai gali išvengti skaudžių pasekmių, bet silpnesni gali būti sugniuždyti.
Jie bando sakyti, kad ten gali mokytis visi, kurie nori, bet iš tikrųjų tai yra scientologų mokykla, jokių abejonių“, – neabejojo T.Ortega, apie scientologiją rašantis nuo 1995-ųjų. („The Daily Mail“, LR)
Parduoda viltį
Scientologiją vieni vadina religija, kiti mokslu, o kritikai – pavojingu sektantų dariniu. JAV, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, Meksikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Taivane scientologija pripažinta religine bendruomene arba veikia kaip visuomeninė organizacija.
Vokietijoje scientologija laikoma komercine organizacija. Scientologai Lietuvoje veikia nuo 9-ojo dešimtmečio.
1995 m. Vilniaus savivaldybėje kaip visuomeninė švietėjiška organizacija įregistruotas Scientologijos bažnyčios padalinys Vilniaus dianetikos centras. Tačiau pati bažnyčia Lietuvoje kaip religinė bendruomenė ar bendrija įsiregistruoti nebandė.
Ši religija, kaip ir dauguma, pardavinėja viltį – pirmiausia viltį susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir įveikti psichologines problemas.
Skirtingais duomenimis, scientologija turi nuo 8 mln. iki 50 mln. sekėjų visame pasaulyje. Tarp jų – tokios garsenybės kaip Holivudo aktorius T.Cruise’as (nuotr.).
Scientologijos judėjimas atsirado 1952 m. JAV fantastikos rašytojo Lafayette’o Ronaldo Hubbardo sukurto mokymo, pavadinto dianetika, pagrindu. Iš pradžių tai laikyta ne religija, o psichoterapijos alternatyva. Pats kūrėjas scientologiją vadino „taikomąja religine filosofija“. Scientologų deklaruojamas tikslas – išlaisvinti ir reabilituoti žmogaus vidinį „aš“, vadinamą tetanu.
Scientologiją sukūręs L.R.Hubbardas tvirtina, kad jo mokymas apima viso pasaulio išmintį. Tiesa, kritikai pabrėžia, kad scientologija, be kita ko, tėra tipiška milžiniškus pinigus iš naivuolių išviliojanti sekta.
