„Imigrantai iš Ispanijos valdys Prancūziją“, – taip Ispanijos spauda interpretavo andalūzietės Anne Hidalgo pergalę rinkimuose į Paryžiaus mero postą bei katalonų kilmės Manuelio Vallso paskyrimą premjeru.
Tokia žinia patraukė Ispanijos ir tarptautinės spaudos dėmesį.
„Tai itin aiškus ženklas Jeanui Marie Le Penui – Prancūzijos lopšyje užaugę imigrantų vaikai dabar kopia vietinės politikos karjeros laiptais. Imigrantų bijoti nereikia!“ – taip ispanų imigrantų šlovę Prancūzijoje interpretavo Katalonijos dienraštis „Ara“.
Šeimų likimai panašūs
Naujosios Paryžiaus merės 54 metų A.Hidalgo bei naujojo ministro pirmininko 51-erių M.Vallso gyvenimo trajektorija iš pažiūros atrodo labai panaši – abu jie socialistai, abu kilę iš Ispanijos, abiejų šeimos pabėgo į Prancūziją nuo Francisco Franko diktatūros.
Tačiau A.Hidalgo šeima iš Pietų Ispanijos Andalūzijos regiono bėgo ne tik nuo politinių F.Franko represijų, bet ir nuo skurdo – dabartinės Paryžiaus merės tėvas Kadiso uoste sunkiai dirbo laivų statykloje.
O M.Vallso šeima priklausė katalonų buržuazijai, jo tėvas Xavieras Vallsas buvo žymus dailininkas, išvykęs į Paryžių todėl, kad F.Franko laikais Katalonijoje moderniems menininkams nebuvo vietos.
Negimė su sidabriniu šaukštu
„Rinkimai Paryžiuje: kova tarp durininkės dukros ir žvaigždės“, – tokį komentarą apie rinkimų kovą tarp A.Hidalgo ir jos varžovės Nathalie Kosciuzko-Morizet „El Pais“ dienraštyje perskaitė ispanės tėvas Antonio Hidalgo.
Kai iš savo namų Kadise jis paskambino jaunėlei dukrai pakomentuoti tokio palyginimo, A.Hidalgo prašė tėvo nesijaudinti.
„Kuo daugiau jie šitaip kalbės, tuo lengviau bus mums laimėti“, – sakė iš kuklios šeimos kilusi ispanė.
Ir ji buvo teisi. Praėjusio savaitgalio rinkimuose į Paryžiaus mero postą ji nugalėjo dešiniųjų pažiūrų savo varžovę, buvusią aplinkosaugos ministrę ir lietuviško kraujo turinčią N.Kosciuzko-Morizet.
„Negimiau su sidabriniu šaukštu burnoje, tačiau mano tėvai mane išmokė vertybių. Man jos ir yra svarbiausios“, – apie savo gyvenimą pasakojo A.Hidalgo.
Paryžiaus merės šeimos istoriją žymi atkakli kova su F.Franko diktatūra.
Jos senelis, kovojęs respublikonų pusėje pilietiniame Ispanijos kare, buvo pabėgęs į Prancūziją ir ten pateko į ispanų respublikonų pabėgėlių stovyklą.
Grįžęs į Ispaniją, jis F.Franko diktatūros buvo nubaustas mirties bausme, tačiau to kalėjime išvengė.
A.Hidalgo tėvas, taip pat respublikonas, nuo persekiojimo slėpėsi dirbdamas laivų statykloje, tačiau kai dabartinei Paryžiaus merei buvo treji metai, išvyko į Liono darbininkų priemiestį ieškoti laimės.
„Tuomet prancūzai turėjo labai daug prietarų apie ispanus, italus ir portugalus.
Pamenu, jog mama mums duodavo saldainių, kad pavaišintume vaikus mokykloje. Integravomės labai greitai – nors namuose kalbėjome ispaniškai, su seserimi netrukus pradėjome kalbėtis prancūziškai.
O mama išmoko prancūziškai ruošdama su mumis pamokas.
Kai man buvo dvylika, aš ir mano šeima įgijome Prancūzijos pilietybę“, – apie nelengvą imigrantės vaikystę pasakojo dabar Prancūzijos politinę viršūnę pasiekusi moteris.
Pilietybė – nuo 17 metų
M.Vallso istorija ne tokia panaši į pasaką, kaip Pelenė virto princese. Kilęs iš pasiturinčios katalonų dailininko X.Vallso ir Šveicarijos italės Luisangelos Galfetti šeimos, M.Vallsas visas vaikystės vasaras praleisdavo prabangiame šeimos name Barselonoje, Hortos rajone.
Dabar Hortos kvartalo gyventojai didžiuojasi mažuoju Manueliu. „Žinome, žinome, kad jis paskirtas premjeru“, – gausiai susirinkusiems žurnalistams iš Prancūzijos kartojo Hortos kvartalo gyventojai.
Beje, M.Vallsas gimė ne Prancūzijoje, o Katalonijoje tik dėl atsitiktinumo.
Rugpjūčio mėnesį, kai pasaulį išvydo mažasis Manuelis, šeima visada praleisdavo Barselonoje.
Hortos Šv.Jono bažnyčioje jis buvo ir pakrikštytas. Būdamas 17 metų M.Vallsas įgijo Prancūzijos pilietybę ir įstojo į Socialistų partijos gretas.
Kalba ir kataloniškai
M.Vallso kataloniškumas dabar – po trimis didinamaisiais stiklais: Prancūzijos, Ispanijos ir Katalonijos.
Katalonams dabar itin svarbus jų nacionalinis identitetas – lapkričio mėnesį numatytas referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės.
Tad kataloniškos M.Vallso šaknys vietiniams kelia didžiulį entuziazmą.
„Naujasis Prancūzijos ministras pirmininkas laisvai šneka kataloniškai“ – tokios antraštės šią savaitę mirgėjo Katalonijos spaudoje. Ir tai dar ne viskas. Barselonoje gyvenanti M.Vallso sesuo Giovanna Valls spaudai prisipažįsta, kad namuose jie nuolat kalbėdavo kataloniškai, ir dėl to tarpusavyje su broliu ji ligi šiol šneka šia kalba.
Ispanams toks dabartinio Prancūzijos ministro pirmininko sesers tvirtinimas akivaizdžiai nepatiko.
„Bet kalbatės ir ispaniškai?“ – primygtinio klausimo M.Vallso sesuo ne sykį sulaukė iš Ispanijos žurnalistų.
Ištikimas „Barcelona“ gerbėjas
Pats M.Vallsas ne sykį yra prisipažinęs, kad yra aistringas „Barcelona“ futbolo klubo sirgalius. Buvęs vidaus reikalų ministras kartą net labai papiktino prancūzus pasakęs, kad rungtynėse tarp „Barcelona“ ir Paryžiaus „Saint Germain“ klubų jis sirgtų už katalonus.
„Barcelona“ klubas man kelia labai stiprius jausmus, svarbesnius už patį futbolą“, – ne sykį yra prisipažinęs dabartinis Prancūzijos ministras pirmininkas.
Taip drąsiai, kaip apie futbolą, M.Vallsas apie politiką kalbėti nedrįsta, nors Katalonijos žurnalistai ir remia jį prie sienos.
Pernai, užimdamas Prancūzijos vidaus reikalų ministro postą, jis lankėsi Barselonoje surengtoje savo tėvo X.Vallso tapybos parodoje.
Katalonijos radijo rytinės programos vedėja Monica Terribas tuomet norėjo pasinaudoti proga ir iškamantinėti M.Vallsą Katalonijos nepriklausomybės klausimu. Tačiau M.Vallsas prisipažino, kad negali atvirai pareikšti savo nuomonės.
„Aš atstovauju Prancūzijos vyriausybei, o Prancūzijos ir Ispanijos santykiai yra puikūs. Negaliu skelbti savo asmeninės nuomonės, nes bet koks mano pareiškimas bus laikomas politiniu aktu.
Noriu tik pasakyti, kad Ispanijos regionų skirtingumas turėtų būti jos stiprybė, o ne bėda.
Ir dar noriu priminti, kad mano tėvas, katalonų dailininkas, pirmiau nei Barselonoje buvo pripažintas Madride“, – diplomatiškai išsisuko M.Vallsas.
Imigrantas peikia savus
Vis dėlto kai kurie katalonai jį kritikuoja todėl, kad per vieną savo vizitą Pietų Prancūzijoje, katalonų vadinamoje Catalunya Nord (Šiaurės Katalonija), kur kalbama kataloniškai, jis dvejojo, ar į kataloniškai kalbančios žurnalistės klausimą atsakyti kataloniškai.
„Ar dvejotų M.Vallsas į angliškai užduotą klausimą atsakyti angliškai?“ – piktinosi katalonų žurnalistai.
Beje, ironiška, kad, pats būdamas imigrantas, M.Vallsas sulaukė daug kritikos dėl savo negailestingos politikos imigrantų, konkrečiai romų tautybės žmonių, atžvilgiu.
M.Vallsui būnant vidaus reikalų ministru Prancūzijoje prasidėjo karšta diskusija dėl čigonų deportacijos į Rumuniją ir Bulgariją.
Pasak M.Vallso, šios etninės grupės atstovai Prancūzijoje užsiima tik išmaldos prašymu ir nusikalstamais veiksmais.
Ne be reikalo Katalonijos dienraštyje „Ara“ šios savaitės pradžioje pasirodė socialisto M.Vallso karikatūra, kurioje jis sako: „Jei norite griežtos politikos, aš jums galiu įrodyti, kad mes, socialistai, galime būti tokie pat dešinieji kaip ir kiti.“
O toks M.Vallso požiūris, anot ekspertų, rodo ką kita – savo principinga retorika jis primena buvusį Jungtinės Karalystės premjerą Tony Blairą, kuris iš pradžių įtiko net dešiniųjų pažiūrų rinkėjams.
O kai kurie prancūzai M.Vallsą lygina su Nicolas Sarkozy – pastarasis irgi žaibiškai išpopuliarėjo kaip vidaus reikalų ministras, o vėliau buvo išrinktas Prancūzijos prezidentu.
Neatmestina, kad populiariausiais kairiųjų politikais vadinami A.Hidalgo ir M.Vallsas turi ir didesnių ambicijų – galbūt netgi susigrumti dėl šiuo metu krizę išgyvenančios partijos lyderio vairo, o vėliau ir taikytis į Eliziejaus rūmus.
Kairiųjų nesėkmė
Praėjusį sekmadienį Prancūzijos valdančioji Socialistų partija patyrė skaudžių praradimų vietos valdžios rinkimuose. Užtat kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis frontas (FN) džiaugiasi dėl proveržio.
Juodąjį sekmadienį, kaip rinkimų dieną pavadino vienas socialistų parlamentaras, FN užsitikrino mažiausiai 11 miestų, turinčių daugiau kaip 9 tūkst. gyventojų, kontrolę ir tikriausiai turės mažiausiai 1,2 tūkst. vietų municipalitetuose visoje šalyje. Tai geriausias kraštutinių dešiniųjų rezultatas Prancūzijos politikos vietos valdžios lygiu. Sekmadienis taip pat buvo sėkmingas pagrindinei opozicinei centro dešiniųjų Sąjungai už liaudies judėjimą (UMP).
Buvusio prezidento N.Sarkozy partija gerai pasirodė visoje šalyje ir perėmė virtinės miestų, tarp jų – laikytų kairiųjų bastionais, kontrolę. Pavyzdžiui, Limožas, kurį kairieji valdė 102 metus, dabar atiteko UMP, kaip ir Tulūza, Šampanės sostinė Reimsas ir Sent Etjenas.
Savo ruožtu Marine Le Pen vadovaujamo FN remiami kandidatai laimėjo varžybas dėl merų postų vidutinio dydžio pietuose esančiuose miestuose Bezjė ir Frežiuse, taip pat dar šešiuose mažesniuose miestuose.
Už tokį pralaimėjimą kairieji gali dėkoti ir Prancūzijos prezidentui F.Hollande’ui. Jis pasiekė dar vieną nepopuliarumo rekordą. Dabartinio valstybės vadovo politika nepatenkintų prancūzų skaičius vasarį pasiekė 79 proc.
Vasario mėnesį prezidentą palaikė tik 21 procentas šalies gyventojų. Iš jų tik 2 proc. „labai patenkinti“ jo darbu.
