1999 metų rugpjūčio 16-ąją Rusijos Valstybės Dūmos nariai susitiko, kad patvirtintų premjero kandidatūrą. Jie išklausė kandidato kalbos, uždavė jam kelis klausimus ir uoliai patvirtino naująsias jo pareigas.
Jis buvo jau penktasis prezidento Boriso Jelcino premjeras per 16 mėnesių. Nenuostabu, kad vienas parlamentaras sumaišė jo pavardę – jis pareiškė, kad parems Sergejaus Stepašino kandidatūrą, nors pastarasis buvo ką tik atleistas.
Į V.Putino kalbą nekreipė dėmesio
Jei naujojo premjero pavardės negalėjo prisiminti net Dūmos nariai, ką jau kalbėti apie likusį pasaulį. Juk greičiausiai poste jis būtų išsilaikęs vos kelis mėnesius, tad kam stengtis?
Bet tas premjeras buvo buvęs KGB pareigūnas Vladimiras Putinas – nuo tos dienos jis tiek prezidento, tiek premjero postuose iki šiol vadovauja didžiausiai pasaulio valstybei.
1999-aisiais į V.Putino kalbą daug kas nekreipė dėmesio, bet joje jis nusakė beveik viską, ką vėliau iš tikrųjų ir darė – pertvarkė valstybę, kuri buvo ant žlugimo ribos.
Juk dar prieš 364 dienas, 1998 metų rugpjūčio 17-ąją, prasidėjo Rusijos ekonominė krizė. Maskva nebegalėjo grąžinti skolų, algos ir pensijas vėlavo ištisus mėnesius.
Kadaise galinga Rusijos armija buvo pralaimėjusi karą Čečėnijoje – teritorijoje, kurioje gyvena mažiau žmonių nei iš viso yra rusų kariškių. Trys buvusio Varšuvos sutarties narės – Lenkija, Vengrija ir Čekija įstojo į NATO.
O Rusiją toliau valdė B.Jelcinas – trapios sveikatos girtuoklis. Situacija buvo nepavydėtina. Bet V.Putinas turėjo planą.
„Negaliu vienoje kalboje apžvelgti visų užduočių valdžiai. Bet žinau, kad nė viena iš šių užduočių nebus įvykdyta, jei šalyje neįvesime tvarkos ir disciplinos bei nesustiprinsime valdžios vertikalės“, – pareiškė V.Putinas parlamentarams.
Nostalgija sovietinei galybei
V.Putinas gimė Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) 1952 metais – Sovietų Sąjungai auksiniais laikais, netrukus po to, kai Raudonoji Armija triumfavo Antrajame pasauliniame kare.
Sovietų galybės liudininkai: „Sputnik“, vandenilio bomba, šuo Laika, Jurijus Gagarinas. Maskva be skrupulų sutriuškino vengrus 1956-aisiais ir Prahą 1968-aisiais.
Bet kai V.Putinas 1999 metais kreipėsi į Valstybės Dūmą, jo tėvynė buvo pasikeitusi, mažiau gerbiama. Todėl jis ir kalbėjo nostalgiškai nusiteikusio žmogaus kalba.
Tiesiogiai NATO jis nepaminėjo, bet V.Putinui akivaizdžiai skaudėjo dėl Maskvos nesugebėjimo sustabdyti Aljanso kampanijos Jugoslavijoje – Rusijos sąjungininkėje – 1999 metais.
„Rusija per amžius buvo ir lieka didi jėga. Rusija visada turėjo ir turi intereso zonų. Turime neleisti, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu būtų ignoruojama“, – kalbėjo V.Putinas.
Jo vidaus politikos tikslas buvo atkurti stabilumą – užbaigti, jo manymu, „revoliucijas“, kurios parklupdė Rusiją. Užsienio politikoje V.Putinas siekė sugrąžinti Rusiją į vietą tarp galingųjų.
Šie du tikslai yra pagrindinis V.Putiną vedantis variklis, paaiškinantys viską, ką jis iki šiol nuveikė. Jei pasaulis 1999 metais būtų klausęsis, Kremliaus caro veiksmai dabar nieko nestebintų.
Mat V.Putinas jau beveik 15 metų naudojasi kiekviena proga – nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų iki 2013-2014 metų revoliucijos Ukrainoje, kad pasiektų sau išsikeltas užduotis.
Sutriuškino ir oligarchus, ir čečėnus
Logiška vieta startui buvo Čečėnija, Rusijos nesėmių simbolis. Čečėnai lengvai atsispyrė B.Jelcino bandymams sutriuškinti jų vienašališkai paskelbtą nepriklausomybę – tiesa, karas sutraiškė respublikos ekonomiką ir infrastruktūrą.
Čia klestėjo smurtas, žmonių grobimai, o niekas nieko nedarė – iki V.Putino atėjimo į valdžią.
Ilgai kentėję Rusijos patriotai prieš save pagaliau išvydo lyderį, kuris buvo pasiruošęs ne tik sumokėti pensijas, bet ir apginti tėvynę. V.Putino reitingai iškart šovė į viršų – iki 70 proc., ir iki šiol žemiau beveik nenusileidžia.
Žmogaus teisių gynėjai V.Putiną dar kaltino tarptautinės teisės pažeidimais – Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad Rusijos kariai Čečėnijoje įvykdė 232 žmogžudystes. Bet naujojo lyderio populiarumas laikėsi viršūnėje.
Galiausiai, kai po šimtų karių ir tūkstančių civilių žūties Čečėnijoje Rusijos teritorinis vientisumas buvo apgintas,V.Putinas ėmėsi antrosios užduoties – atkurti Rusijos prestižą.
Po Rugsėjo 11-osios atakų V.Putinas kampaniją Čečėniją ėmė vadinti pasaulinės kovos su terorizmu dalimi, tad tarptautinės bendruomenės kritika dėl Rusijos karių nusikaltimų iškart pritilo.
Jis netgi suartėjo su tuomečiu JAV prezidentu George'u W.Bushu, kuris net teigė pažvelgęs V.Putinui į sielą. Žinoma, tik iki tol, kol paaiškėjo, kad JAV planuoja invaziją į Iraką.
Irako karo atveju V.Putinas jau ėmė pamokslauti apie tarptautinę teisę, apie Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatą bet kokiai karinei kampanijai.
Tuo metu namuose jis ėmė triuškinti galingiausius oligarchus. Visų pirma – tuos, kurie kontroliavo Rusijos žiniasklaidą. 2003 metais buvo suimtas turtingiausias Rusijos žmogus Michailas Chodorkovskis.
Jo bendrovė „Jukos“ buvo išgrobstyta, o pats M.Chodorkovskis – įkalintas. Teismo procesas buvo toks apgailėtinas, kad organizacija „Amnesty International“ paskelbė jį „sąžinės kaliniu“.
Siaura pasaulėžiūra ar nacionalizmas?
„Kai M.Chodorkovskis buvo suimtas, galutinai paaiškėjo, kad V.Putinas kovoti su oligarchais pradėjo ne kurdamas demokratinę pilietinę visuomenę, o tvirtindamas autoritarinio režimo pamatus“, – teigia kanadietė Chrystia Freeland, ilgą laiką dirbusi dienraščio „Financial Times“ korespondente Maskvoje.
Antai 2003 metais V.Putinas pasistengė, kad po parlamento rinkimų jo sąjungininkai užimtų du trečdalius vietų Valstybės Dūmoje.
Rusijos prezidentus šlovino rinkimų demokratiškumą, nors Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija balsavimą pavadino „visiškai nelaisvu“.
Tad vos per ketverius metus V.Putinas sutriuškino Čečėniją, prispaudė oligarchus ir žiniasklaidą, aplink save subūrė marionetinį parlamentą ir parodė, kad Rusija turi stiprų balsą tarptautiniuose reikaluose.
„Jis sako, ką galvoja ir daro, ką sako – labiau nei bet kuris kitas šiuolaikinis politikas. Vakarų analitikai visada bado atrasti jo pareiškimuose kokios nors klastos, kai jos nėra“, – aiškina radijo „Voice of Russia“ biuro Londone vadovas Dmitrijus Linikas.
„V.Putinas yra nacionalistas, Rusijos Federacijos, ne etninės Rusijos prasme. Tik tai jį varo į priekį, ne galios alkis ir asmeninės ambicijos“, – priduria rusas.
Bet Ch.Freeland nesutinka: „Manau, kad jis priėmė eilę sprendimų remdamasis savo siaura asmenine pasaulėžiūra“.
Rusija – ne tiltas, o centras
Iki jo vaikystės pasaulio sugrįžimo V.Putino trūko tik vieno: ideologijos. Tad buvo grąžintas senasis Sovietų Sąjungos himnas (tiesa, pakeisti bent žodžiai), o prezidentas ėmė itin dažnai liaupsinti pergalę Antrajame pasauliniame kare.
Tiesa, V.Putinas grįžo ir prie ikisovietinių simbolių – pavyzdžiui, jis susidraugavo su Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Tai nulėmė unikalią rusiško konservatyvizmo formą, ypač po to, kai protestai Maskvoje 2011-2012 metais atitolino V.Putiną nuo liberalų. Vienas prezidento mėgstamiausių ideologų – Vladimiras Jakuninas, aktyvus stačiatikis, vadovaujantis Rusijos geležinkeliams.
„Rusija nėra tarp Europos ir Azijos. Europa ir Azija yra Rusijos kairėje ir dešinėje. Mes – ne tiltas, o atskira civilizacinė erdvė, kurioje Rusija sujungia Rytų ir Vakarų bendruomenes“, – neseniai „Itar-Tass“ pareiškė V.Jakuninas.
Praėjusią savaitę jis buvo įtrauktas į JAV paskelbtą Rusijos pareigūnų, kuriems dėl Krymo aneksijos taikomos sankcijos, sąrašą.
Mintis, kad Rusija – kitokia nei Vakarai, bet jiems lygiavertė, patogi, kadangi ji Kremliui leidžia nereaguoti į Vakarų kritiką dėl nelaisvų rinkimų, sufabrikuotų teismo procesų, agresyvios, šališkos ir smulkmeniškos užsienio politikos.
Tiesa, daugelis V.Putino draugų, kurie viešai atmeta vakarietišką ekonomiką, politiką ir apskritai vertybes, mėgaujasi Vakarų patogumais. Abu V.Jakunino sūnus gyvena Europoje: vienas – Londone, kitas – Šveicarijoje.
Pasak vieno opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno, V.Jakuninas sau rūmus prie Maskvos pasistatė naudodamas vokiškas statybines medžiagas. Toks žmogaus, neva kuriančio nuo Vakarų nepriklausomą Rusijos ekonomiką, žingsnis keistas.
Svarbiausia – suvilioti biurokratus
V.Putinas irgi pamiršta principus, kai jam jie nepatogūs. 2003 metais, prieš Irako karą, jis aršiai gynė tarptautinės teisės principus, bet 2008-aisiais, rusams vykdant karo veiksmus Gruzijoje, Maskva net neimitavo konsultacijų su JT Saugumo Taryba.
Antai pernai Rusija prieštaravo net kalboms apie intervenciją pilietinio karo siaubiamoje Sirijoje. Bet šiemet intervencija Ukrainoje jau kažkodėl pateisinama ir neabejotinai teisėta.
Žinoma, greičiausiai rakas į V.Putino elgesį – ne principai. Jis visada siekia išplėsti Rusijos galias ir priešinasi Vakarų bandymams Rusiją apraminti.
Nenuostabu, kad ir jo kalba Krymo prisijungimo prie Rusijos proga buvo beveik lygiai tokia pati kaip ir 1999 metais – tik papildyta 15 metų kauptomis nuoskaudomis..
Aišku, pertvarkyti didžiulę šalį nebuvo lengva. Tačiau V.Putinui užteko suvilioti vieną visuomenės grupę – jis suvaržė nepriklausomus žurnalistus, verslininkus ir politikus, bet atsigręžė į valstybės tarnautojus.
Pastariesiems buvo smarkiai pakelti atlyginimai, taip užtikrintant paramą bet kokiems valdžios veiksmams. Žinoma, jie ir toliau ima kyšius – suskaičiuota, kad 2013 metais vidutinis kyšio dydis Rusijoje siekė 4 tūkst. dolerių.
Vis dėlto britas Benas Judah, pernai išleidęs knygą „Trapi imperija“ („Fragile Empire“), teigia: „V.Putinas įstūmė save į kampą. Jis gali remtis tik biurokratija ir turi vis gausiau ją remti taip užsitikrindamas paramą.
Bet pinigai kažkada baigsis, ir jo padėtis bus tokia kaip Sovietų Sąjungos lyderių 1985-1991 metais kurie ir kovojo su ekonomine krize, ir stengėsi, kad imperija nesugriūtų. Dabar V.Putinas atrodo stiprus, bet jo Kremlius pastatytas ant naftos kainų, kurių Rusija nekontroliuoja“.
Laukia antra „geopolitinė katastrofa“?
Taip, V.Putinas pastatė mažesnę Sovietų Sąjungos versiją – tokią, kuri gali veikti nepriklausomai, kuri neleidžia reikštis opozicijai. Bet šis kalavijas dviašmenis – Sovietų Sąjunga sugriuvo, nes tam buvo priežasčių. Pagal jos modelį pastatytai Rusijai gresia panašus likimas.
Kaip teigia disidentas Vladimirras Bukovskis, 1976 metais pabėgęs į Vakarus, V.Putinas tiki savimi, kai sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“.
„Jis nesupranta, kad SSRS žlugimas buvo užprogramuotas, todėl mano, kad jo misija – grąžinti sovietinę sistemą. Taip greitai, kaip įmanoma, – teigia V.Bukovskis. – Jis buvo tik vidutinio rango KGB pareigūnas.
Įtakingesnieji puikiai suvokė, kad Sovietų Sąjunga neatlaikė pačios sistemos neefektyvumo svorio, kad Vakarų sąmokslai čia niekuo dėti.
Tad V.Putinas kartoja tas pačias klaidas. Jis nori, kad visą šalį valdytų vienintelis žmogus Kremliuje. O tai nulems dar vieną katastrofą“.
Ir sprendimas įsiveržti į Krymą buvo priimtas greitai ir, panašu, spontaniškai. Be V.Putino apie tokį planą žinojo tik nedidelė grupelė asmeninių jo favoritų. O tai reiškia, kad V.Putino dėl ilgalaikių jo veiksmų pasekmių niekas neįspės.
Parengė Gintaras Radauskas
