V.Pozneris pasaulyje tapo žinomas Sovietų Sąjungoje praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje prasidėjus vadinamajai pertvarkai. Tada jam teko savotiško tarpininko tarp tuometės sovietinės visuomenės ir Vakarų kultūros vaidmuo.
Šiandien šis žurnalistas, kuriam netrukus sukaks 80 metų, nevengia kritikuoti Kremliaus, bet, kaip pastebi apžvalgininkai, ta kritika atidžiai pamatuota.
V.Poznerio vedamą programą transliuoja Pirmasis Baltijos kanalas – agresyvios Maskvos propagandos platintojas.
Lietuvoje viešėjusį V.Poznerį kalbino sociologas Žydrūnas Gaudiešius.
– Pastarajame interviu, kai prieš ketverius metus lankėtės Vilniuje, sakėte, kad dabartiniai Rusijos ir Lietuvos santykiai geresni nei buvo anksčiau, bet daug blogesni nei bus ateityje.
Buvote didelis optimistas. Ką dabar galite pasakyti?
– Kai žmogus kalba apie ateitį, vargu ar jis turi omenyje ketverius metus. Aš irgi turėjau galvoje kitokius terminus.
Nemėgstu sakyti konkretaus laiko, bet manau, turėtų pasikeisti dvi trys kartos.
Kai primiršime savo istoriją, pamažu pasitaisys ir normalūs žmonių santykiai. Nekalbu apie ypatingą meilę, tiesiog apie normalius santykius.
Šiandien tam dar ne tas laikas. Kad ir kas būtų, net nekalbant apie Ukrainą, Lietuvos požiūris į Rusiją yra neigiamas.
Rusija kelia neigiamas emocijas visose Baltijos šalyse, o ypač Lietuvoje. Tam yra visiškai man aiškios istorinės priežastys. Vis dėlto tai praeis. Kaip jau sakiau, negreitai, bet praeis. Esu tuo įsitikinęs.
– Tarp mūsų konfliktinė situacija dėl Lietuvos aneksijos trunka daug metų. Kodėl manote, kad dabar tai kažkaip išspręsime?
– Kažkada Lietuva ir pati buvo didžiulė valstybė, kuri nebūtų buvusi prieš ką nors aneksuoti. Tokių faktų tikrai galima rasti ir tuomet pamatysime, kad yra priežasčių nepasitikėti, bijoti.
Ypač turint galvoje, kad galiausiai Lietuva virto nedidele ir gana pažeidžiama šalimi. O Rusija tebelieka didžiausia pasaulio šalis.
Aišku, tokia didžiulė kaimynė, kuri yra šalia ir dar sukelia nemalonių prisiminimų, kelia nerimą.
Ypač kalbant apie slapto Molotovo-Ribbentropo protokolo pasirašymą, po jo buvusį Lietuvos teritorijų užėmimą, net pavadinsiu tai Baltijos šalių okupacija, apie tai, kas vyko Michailo Gorbačiovo laikais 1991-ųjų sausį prie televizijos bokšto, – visa tai dar gyva žmonių prisiminimuose.
Tai buvo agresija iš Rusijos, o ne iš Lietuvos pusės. Lietuva – mažytė, kokią agresiją ji galėjo pradėti? Jokios. Visa tai yra.
Bet aš manau, kad šalių santykiai normalizuosis lygiai taip pat, kaip jie normalizavosi, pavyzdžiui, tarp Prancūzijos ir Vokietijos.
O juk ten buvo įvairių priežasčių labai nemėgti vieniems kitų. Tačiau galiausiai ten viskas susitvarkė.
Taip, prancūzas, išgirdęs žodį „vokietis“, gali susiraukti, bet jų santykiai vis dėlto geri.
Nors nemažai prancūzų buvo nusiteikę prieš Vokietijos susivienijimą, nes bijojo, kad Vokietija vėl taps galinga šalimi, kuri ne kartą grasino kitoms Europos valstybėms.
Todėl aš šiuo atveju esu nusiteikęs kur kas optimistiškiau.
Laikas parodys. Bet nei jūs, nei aš to nepamatysime.
– Matome, kad Rusija įvedė kariuomenę į Ukrainą, o mums meluojama, jog taip nėra.
Kaip jūs tai vertinate?
– Baltijos šalys yra Europos Sąjungos narės. Ir joms niekas negresia.
– Bet mums baisu.
– Ir be reikalo bijote. Tie, kurie dabar bando lyginti Gruziją su Krymu ir su Baltijos šalimis, sąmoningai ar tiesiog dėl kvailumo, mano galva, tiesiog įaudrina visuomenę.
Geriau pripažinkime štai ką. Patinka mums ar ne, dauguma Krymo gyventojų norėtų būti Rusijos dalimi.
Didžioji dalis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje gyvenančių rusų nenori būti Rusijos dalimi. Tai visiškai kitokia situacija.
Lygiai taip pat jaučiasi rusai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, – jie irgi to nenori.
Todėl istorinės paralelės čia visiškai netinka.
– Jūs sakėte, kad procesai Kryme buvo neišvengiami ir kad Krymas norės tapti Rusijos Federacijos dalimi. Bet minėjote, kad to Rusijai vis tiek nereikėjo daryti. Kodėl?
– Aš suprantu Krymo gyventojus. Suprantu, kad jie nori būti su Rusija vien dėl istorinių priežasčių. Bet, mano manymu, kaina, kurią reikės už tai sumokėti, labai didelė. Čia vėl turiu omenyje Rusiją.
Juk apskritai požiūris į Rusiją iki šių įvykių nebuvo jau toks prastas, o po Sočio olimpinių žaidynių jis dar šiek tiek pagerėjo.
Daug kas iš pradžių sakė – kokios baisios žaidynės ir nereikia ten važiuoti. Bet po to įvyko toks posūkis.
Žinoma, tai, kas dabar įvyko, nustūmė Rusijos įvaizdį pasaulyje vos ne iki Ronaldo Reagano laikų, iki blogio imperijos ir panašiai. Mane tai labai liūdina.
– Rusijos ambicijos – imperinės: dabar Krymas, kas toliau? Kada sustos?
– Rusijos imperija nustojo gyvuoti ne taip jau ir seniai.
Be to, skirtingai nei daugelis kitų imperijų, ji buvo vientisa. Ji neturėjo užjūrio žemių – visos jos valdos geografiškai buvo šalia. Todėl, žinoma, adaptacija iki šiol vyksta labai sunkiai.
Nepamirškime, kaip tai vyko. 25 milijonai rusų akimirksniu atsidūrė užsienyje. O tai buvo nelengva. 25 milijonai. Tad klausimas ne tiek apie Rusijos imperines ambicijas.
Juk galiausiai Rusijos valdžia, konkrečiai prezidentas Vladimiras Putinas, supranta, kad imperijos neatgaivinsi, jokios naujos Rusijos imperijos nebus.
Tačiau norą išsaugoti bent tam tikrą rusišką pasaulį ir tam tikrą įtakos zoną Rusija turi. Kaip ir bet kuri kita buvusi imperija.
Viena, kai įtakos zona yra toli, pavyzdžiui, kaip arabų pasaulis, kur Rusija turėjo nemažai įtakos, nors vėliau ją prarado, o dabar vėl bando atkurti.
Bet įtakos zona pašonėje, šalia – visai kas kita.
Tačiau jei kalbama apie buvusios Rusijos ar sovietų imperijos narių, pavyzdžiui, Baltijos šalių, nuogąstavimus, galiu guldyti galvą, kurią šiaip labai branginu, kad bijoti tikrai nėra ko.
