Tai, kas Ukrainoje vyko prieš dešimt metų, dabar nublanksta prieš pastarųjų mėnesių įvykius Kijeve, Kryme ir Rytų Ukrainoje. Tačiau Oranžinės revoliucijos herojai nepamiršti ir vis primena esantys.
Antai po Oranžinės revoliucijos į valdžią atėjęs Viktoras Juščenka – itin prieštaringai vertinama figūra.
Sovietinis ekonomistas, ukrainiečių bankininkas, valdytojas, politikas, opozicionierius, demokratas – jis tebelieka mįslingiausiu Ukrainos prezidentu.
Nepalankiai V.Juščenkos atžvilgiu nusiteikę žmonės, nusivylę piliečiai jį tiesiog ignoruoja, o daugelis pasistengė užmiršti. Bet dabar vėl atsirado galimybė prisiminti ir pamėginti suprasti trečiąjį Ukrainos prezidentą.
Vasario 23-iąją atšventęs 60metį šios sukakties proga V.Juščenka išleido solidžią prisiminimų knygą „Nevalstybinės paslaptys“.
Pateikiamuose fragmentuose yra daug naujos, dar neviešintos informacijos: žmogiška apnuodijimo, daugelį mėnesių kamavusių skausmų istorija. Taip pat pateikiama nedidelė daugelį metų trukusios V.Juščenkos ir Julijos Tymošenko tragiško nesutarimo istorijos dalis.
Paso istorija
Grįžkime į 2004-uosius. Į Volodymyro Saciuko (buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovo pavaduotojas. – Red.) vilą atvažiavome jau vakare, 23 val.
Susitikimas prasidėjo netikėtai: Ukrainos saugumo tarnybos vadovas (Ihoris Smeška. – Red.) davė man kažkokį paketą. Jį atplėšiu, o ten guli Katios (Kateryna – V.Juščenkos žmona. – Red.) amerikietiškas pasas.
1993-iaisiais, likus keletui savaičių iki mano pažinties su Kateryna, ji su savo bičiule (Myroslavos Gongadzės advokate Valentyna Telyčenko. – Red.) nuėjo pavakarieniauti arba, kaip ji sako, „puodelio arbatos“. Ir tuomet iš jos pavogė rankinę, kurioje gulėjo kažkokie dokumentai ir pasas. Rankinėje buvęs aplankas rastas po kelių dienų tuščias – be jokių dokumentų. Bent taip tvirtino milicija.
I.Smeška reikšmingai mįslingu veidu grąžino man tą pasą. Tai buvo aiškus ženklas: įsidėmėk, ji pametė, o mes radome.
Gal kokia nors speciali operacija buvo vykdoma 1993 metais? O gal specialiosios tarnybos ketino juo kada nors pasinaudoti saviems tikslams, kokiam nors kompromatui, jeigu jis Ukrainos saugumo tarnyboje gulėjo vienuolika metų?
Lemtinga porcija plovo
Pokalbis su I.Smeška ir V.Saciuku buvo gana ilgas: kalbėjomės apie rinkimų kampaniją, aplinkybes, apie lygias galimybes visiems kandidatams ir rinkimų kampanijos diskreditavimą.
Šeimininkai vaišino. Ant stalo stovėjo kažkokios salotos. Nedidelis staliukas buvo nukrautas dubenėliais ir lėkštėmis.
Paskui atnešė karštąjį patiekalą – tą nelemtą plovą. Regis, tai buvo vienintelis valgis, patiektas porcijomis.
Gali būti, kad užnuodytas buvo būtent plovas. Bet tos vakarienės metu nepajutau specifinio ar kokio nors neįprasto pašalinio skonio.
Sėdėjome vasarnamio terasoje, gryname ore. Ruduo priminė save šalta naktimi. Pradžioje iš namo atnešė kažkokias striukeles, po to V.Saciukas pakvietė į vidų. Ten ant mažo staliuko padėjo arbūzą ir melioną. Būtent tuomet man pradėjo skaudėti galvą. Nuo galvos skausmo buvo galima išeiti iš proto.
Matyt, paskui – skausmo sukeltas šokas. Pabundu ir jaučiu, kad kažkas ne taip mano veidui.
Mimikos nėra, pusės veido raumenys sustingę – paralyžius. Injekcijų nepakako. Tuomet medikai tiesiai į stuburą bedė adatas, per kurias švirkštė nuskausminamuosius vaistus.
Tai buvo nuolatinė procedūra, kuri padėjo man likti gyvam. Paskui po mentikauliu buvo įbestas kateteris, prie jo po marškiniais prijungtas plonas vamzdelis. Tai buvo mažas lagaminėlis, kurį teko nuolat ir ilgai nešioti rankoje.
Mane išgelbėjo intensyvi terapija: gydytojai prijungė lašelinę, liepė laikytis bado dietos.
Visą savaitę gėriau tik vandenį, nedavė nieko valgyti. Tai ir suvaidino lemiamą vaidmenį: dioksinas mėgsta riebalus ir nepakenčia vandens.
Liko gyvas, nors turėjo mirti
Nustačius reagentą paaiškėjo, kad jo dozė buvo tūkstančius kartų didesnė nei mirtina. Tokio kiekio ir arklys neatlaikytų. Net po metų, Generalinės prokuratūros pavedimu trijose pasaulio laboratorijose atlikus tam tikrus tyrimus, nuodų koncentraciją specialistai įvertino kaip itin didelę.
Kaip atsitiko, kad manęs nuodai nenužudė? To niekas negalėjo paaiškinti. Mano nuomone, išgelbėtas buvau visiškai atsitiktinai.
99 proc. – Dievo pagalba ir dar 1 proc. – neištirtos žmogaus organizmo galimybės.
Šiaip ar taip, nieko nevalgiau apskritai ir nežinojau, kad tai gali tapti vienu gelbėjimo ratų. Tuomet atrodė: viskas, neišsikapstysiu. Per pusantros savaitės netekau apie 12 kilogramų.
Ir kai pirmą kartą davė obuolių tyrelės, pagalvojau: „Na, bent jau medikai patikėjo, kad aš vis dar šio pasaulio gyventojas.“
Iki tol nepaleido jausmas, jog būdamas tokios būsenos aš niekam nereikalingas.
Spėjimas dėl dioksino atsirado keliomis dienomis vėliau, nei gydytojai pradėjo intensyviąją terapiją.
Bet reagento niekas neaptiko: tiesiog niekas nebūtų jo ieškojęs. Dioksinu paprastai nevalgydinama, jo tiesiog nėra gamtoje tokia forma, kad jį būtų galima atsitiktinai suvalgyti ir apsinuodyti.
Panašios kaip maniškė ligos istorijos medicinos pasaulis nežino. Nė viena laboratorija nebūtų susipratusi atlikti dioksino analizės.
Praėjus kelioms savaitėms po apsinuodijimo visą mano odą nusėjo pūliuojančios cistos.
Dioksinas pateko į poodinį riebalų sluoksnį ir sukėlė šį procesą. Jo padarinius ant veido galėjo matyti visi aplinkiniai.
Panašūs procesai apėmė visą kūną. Šias cistas reikėjo nuolat valyti: kiekvieną prapjauti, pašalinti pūlius, stabdyti kraują. Tokios operacijos pradžioje man buvo daromos beveik kas savaitę.
Niekuomet nesu apie tai viešai kalbėjęs. Tuo metu nusprendėme neinformuoti apie šias smulkmenas visuomenės. Per kelerius metus atlaikiau, regis, 26 operacijas su vietine nejautra.
V.Putinas tapo ramsčiu
Kartais organizmas elgėsi kaip jam šaudavo į galvą, ir žaizdos atsiverdavo netinkamiausiu metu. Net ir po kiek laiko nebuvo galima atmesti tokios situacijos.
Kartą man teko atsiremti į Vladimirą Putiną, kad dėl išsekimo neparkrisčiau.
Tai įvyko tuomet, kai svarstėme Ukrainos ir NATO bendradarbiavimo perspektyvas.
Beje, tuomet V.Putinas pasakė kažkokią absurdišką mintį: neva mes neleisime, kad mūsų raketos būtų nukreiptos į Ukrainą!
Baigiantis spaudos konferencijai pajutau, kad galiu prarasti sąmonę. Sakau: „Vladimirai Vladimirovičiau, man reikia atsiremti.“ Ir taip jis atvedė mane iki durų, o ten jau pasiėmė apsauga.
Būdavo atvejų, kai netikėtai pradėdavo kraujuoti kojos. Kai kraujavo kūnas, marškinius teko keisti keliskart per dieną. Mane visą laiką pykino. Tas šleikštulys buvo reakcija į nuodus ir tai truko beveik nuolat dvejus metus.
Žino nuodytojo pavardę
Dabar tyrėjai žino įtariamųjų dėl apnuodijimo pavardes. Bet tai – vykdytojai. Ir visi jie dabar – už Ukrainos jurisdikcijos ribų. Tyrimas vyksta keičiantis politiniam klimatui.
Suprantu, kad šis atvejis ir dabar neatsiejamas nuo sudedamosios politinės dalies.
Politiniai interesai nesibaigia Michailivsko kaimu. Būtent dėl to tyrimas įgauna tam tikro pikantiškumo. Tyrimui sunku prasibrauti pro politinį sluoksnį.
Jau keletą kartų žurnalistai manęs klausė: ar žinau, kas mane apnuodijo. Taip, aš žinau. Ir jis žino, kad aš žinau.
Bet svarbu ne tai, kad aš žinau, o atsakymas, suformuluotas teisiškai atitinkamo teismo sprendimu. Bet vienpusiško sprendimo šiuo atveju negali būti.
Todėl tyrimo ir teismo procesas labai svarbu: tautai reikia pateikti ne gandus ir versijas, o teismo sprendimus.
Du įtakingi veikėjai
Tai šioje byloje ne taip jau paprasta: čia pradėjo veikti didžiausio kalibro politiniai žaidėjai – Viktoras Janukovyčius ir Julija Tymošenko.
Jie abu bijojo atvirų rinkimų, per kuriuos prezidentą renka visa tauta.
V.Janukovyčius dėl įvairių priežasčių nebuvo įsitikinęs dėl savo rezultato. J.Tymošenko reitingai krito dėl ekonominės krizės, bet ji jau ėjo pareigas, kurios pagal galiojantį konstitucijos modelį suteikė daugiau galimybių nei prezidento.
Ir ji norėjo išsaugoti šias pareigas kaip galima ilgiau.
Taip kilo idėja papirkti V.Janukovyčių, išrinkus jį parlamente prezidentu: jis – 10 metų prezidentas, o ji – premjerė.
Būtent dėl to reikėjo sukurti bendrą dviejų didžiųjų partijų koaliciją, bet ši tarpusavio susitarimais grindžiama konstrukcija nebūtų funkcionavusi nesuderinus vienu metu ir parlamento, ir prezidento rinkimų.
Scenarijus buvo paprastas: parlamentas sukuria koaliciją iš Regionų partijos ir J.Tymošenko bloko „Tėvynė“, balsuoja už premjerę J.Tymošenko, paskui – už prezidentą V.Janukovyčių. Ir taip trunka 10 metų.
Be dvejų rinkimų kalendorių suderinimo šis scenarijus nebūtų pavykęs. Todėl kilo idėja pratęsti šio parlamento darbą dar dvejiems metams – nuo 2012 iki 2014 metų.
Bet jei koks nors renkamas organas pats sau pratęsia įgaliojimų laiką be rinkimų, tai vadinama valdžios uzurpacija.
Taigi šį scenarijų buvo galima įgyvendinti tiksliai laikantis kalendorinio plano: visos procedūros dėl konstitucijos pataisų turėjo būti užbaigtos iki eilinės prezidento kampanijos pradžios.
Scenarijų sužlugdė įtarumas
J.Tymošenko, kaip šio scenarijaus autorė, ir jos konsultantas, patikėtinis Viktoras Medvedčukas skubėjo kaip galima greičiau padaryti konstitucijos pataisas.
Jų sąjunga buvo pragaištinga mano šaliai.
Labai sena Kremliaus svajonė: padaryti taip, kad Ukraina niekada nebūtų sėkmės lydima šalis. Tuo tikslu reikėjo ją atplėšti nuo Europos, demokratijos.
Šis scenarijus visiškai atitiko tikslą: Europa nebūtų susitaikiusi tiek su formalumais, pavyzdžiui, parlamento įgaliojimų pratęsimu be rinkimų, tiek ir su idėja šalį dešimčiai metų padalyti tarp dviejų partijų.
Pirmasis žingsnis tokiam autoritariniam modeliui patvirtinti – tai atsisakyti demokratijos, laisvės, atiduoti valdžią tiems, kurie myli ją taip neapsakomai, kad pasirengę pajungti sau teismo ir teisėsaugos sistemas.
Bet laiko pakeitimams buvo labai mažai. J.Tymošenko bei jos „aktyvistai“ labai skubėjo.
Kita vertus, kaip man pranešdavo, V.Janukovyčius dvejojo.
Akivaizdu, kad jo neapsisprendimą nulėmė abejonės, ar jis gaus visaverčius įgaliojimus, jeigu priims J.Tymošenko pasiūlymą.
Man atrodė, kad jis tikrai neturėjo didžiulio noro dalyvauti rinkimuose, kai prezidentą renka visa tauta.
Bet jis buvo stumiamas plačios koalicijos link siūlant gana rimtus įgaliojimus prezidentui, renkamam parlamente.
Nepaisant visų šių judesių, buvo aiškiai matoma, koks didelis tarpusavio nepasitikėjimas tarp V.Janukovyčiaus ir J.Tymošenko. Jų tarpusavio nepasitikėjimas ir tapo raktu, sustabdžiusiu šį scenarijų.
Pasiūlymai pašiurpino
Aš, kiek galėjau, priešinausi šiam procesui. Juk, mano nuomone, konstitucijos pakeitimų ir „plačios koalicijos“ įgyvendinimo scenarijus reiškė gana greitą slydimą į autokratiją.
Kai yla išlindo iš maišo, surengiau keletą susitikimų su abiem pusėmis. Tai buvo neviešos derybos, apie jas žiniasklaidai nebuvo pranešama.
Kai pirmosiomis birželio dienomis kelis sykius pažadėjau atsistatydinti ir pradėti pirmalaikių rinkimų procedūrą, su pranešimu atėjo premjerė.
Tai buvo ciniškas poelgis: ateiti ir suteikti informaciją apie konstitucijos pataisų ir papildymų rengimo procesą. Man nelengva išreikšti, kaip jaučiausi dėl jos pasiūlymų: kad aš slapta paremčiau užkulisiuose parengtą konstitucijos projektą ir jį pateikčiau parlamentui!
Sėdėjome dviese mano kabinete, o virš mūsų kabėjo T.Ševčenkos portretas. Tai buvo labai ilgas pokalbis.
Premjerės balsas skambėjo maloniai, švelniai – Julijai Volodymyrivnai tai būdinga maniera.
Tam tikra prasme J.Tymošenko vizitas buvo demonstratyvus: sprendimas, kurį priims prezidentas, nesvarbu. Jai buvo svarbu, ar valstybės vadovą nustebins šie pasiūlymai, bus kokia nors parama ar ne – tai buvo tik informavimas, ir ne daugiau.
Dvi politinės jėgos, kurias iki susijungimo skyrė kone minutė, turėjo konstitucinę daugumą. Tokiomis aplinkybėmis prezidento pozicija neturėjo reikšmės.
J.Tymošenko savo idėjas motyvavo tuo, kad valdžios padalijimas tarp dviejų didžiųjų partijų 10 metų į priekį reikalingas šaliai. Jaučiausi taip, lyg ant manęs maža srovele būtų pilamas verdantis vanduo!
Matyt, nei J.Tymošenko, nei V.Janukovyčius negalėjo ryžtis pateikti šias įstatymų iniciatyvas parlamentui. Pakartosiu: šie susitarimai buvo panašesni į valstybinį perversmą, valdžios uzurpavimą nei į kilnią politinę iniciatyvą demokratizacijos dvasia.
Kita vertus, ir J.Tymošenko blokas „Tėvynė“ buvo atsidūręs ant skilimo ribos. J.Tymošenko nuomone, esant tokiai padėčiai būtent prezidentas turi pateikti parlamentui konstitucijos pataisų paketą.
Aš premjerei paaiškinau, jog mane žeidžia vien jau pats faktas, kad procesas daugelį mėnesių vyko man už nugaros.
Ji atsinešė konstitucijos pataisų įstatymo projekto egzempliorių. Turiu pripažinti, kad buvau labai susierzinęs ir padėjau jį į rašomojo stalo stalčių. J.Tymošenko perspėjau, kad niekada neprisidėsiu prie jos ir V.Medvedčuko užkulisinių intrigų.
Visa ši istorija kėlė abejonių jau dėl paslaptingumo, neviešumo: kaipgi taip – priimti konstitucijos pataisas be jokio viešo svarstymo?
Negalėjau suprasti: kur, kokioje šalyje pagrindinio šalies įstatymo pataisų rengimo procesas galėjo vykti taip, lyg tai būtų šnipinėjimo operacija? Kodėl J.Tymošenko taip bijojo autorystės? Kodėl reikėjo ateiti pas mane ir prašyti, kad prezidentas pateiktų parlamentui šias pataisas su savo parašu? Visi žinojo, kad už šio projekto slypi J.Tymošenko.
Suprato, kad neperrinks
Nebuvo tokio išskirtinio momento, kai galėjau pasakyti, jog būtent šią minutę supratau, kad antrosios prezidento kadencijos nebus. Bet pradedant bent 2008 metų rugsėju ši perspektyva darėsi vis akivaizdesnė.
Tai supratau iš atskirų detalių ir aplinkybių: kai kurios susiklostė anksčiau, pradedant 2005-aisiais, kai kurios – tais mėnesiais, kai pradėjo klostytis eilinė politinė krizė pasaulio recesijos kontekste.
Tuo pat laiku pradėjo dėliotis įvairūs epizodai. Tapo aišku, jog J.Tymošenko žengia į politinę areną su savo politiniu projektu ir demokratinių politinių jėgų vienybės ji nelaiko vertybe.
Kai visos didžiausios politinės ir ekonominės problemos jau buvo iškilusios.
Kai atėjo suvokimas, jog pagrindinė grėsmė – tai manipuliacijos prieš mano politinį kursą, prieš kurį įsuktas populizmo smagratis. Kai pasirodai esąs silpnas ir negali aplošti demagogijos, nes tai ne tavo stilius, ne tavo metodas.
2009 metų gegužę–birželio pradžioje prasidėjo epopėja dėl plačios koalicijos. Šiomis aplinkybėmis grėsmė iškilo teisiniam valstybės stuburui – nacionalinei konstitucijai.
Ši situacija išryškino pusių motyvus, nesuvokiamą gobšumą ir neteisėtą veržimąsi į valdžią. Aš buvau labai nusivylęs: ukrainiečių politika pasirodė net purvinesnė, nei buvo galima įsivaizduoti.
Politika pagal savo esmę nėra purvina, bet šių politinių procesų dalyviai, pažeisti moralinio cinizmo ir melo, kažin kur į labai tolimą planą nustumia nacionalinio atgimimo kursą, nacionalinę vienybę, pasitikėjimu grįstos visuomenės ugdymą. Nacionalinį tikslą esant tokiai situacijai nusvėrė privatūs ar korporatyviniai interesai. 2009-aisiais įvyko kartelinis sąmokslas.
Apie prezidento misiją
Bet prezidentas neteisia ir nesodina. Prezidentas formuoja politinį kursą ir valdžios sistemą pagal konstituciją ir įstatymus.
Jei mes sakome, kad „banditai turi sėdėti kalėjime“, tai reiškia, jog prezidentas įgyvendina tokį politinį kursą, kuris atskleidžia ministrų, specialiųjų tarnybų pirmininkų pareigybinį piktnaudžiavimą, bet į teismo, prokuratūros, milicijos veiklą nesikiša.
Kodėl dabar, praėjus trejiems metams po pasibaigusių mano įgaliojimų, mūsų šalyje vėl kyla masinis socialinis protestas? Todėl, kad nesilaikoma įstatymų, o prokuratūra, saugumo tarnyba, milicija kartu su teismais savavaliauja ir asmeniškai susidoroja su kitaminčiais.
2004 metų Maidanas sukūrė naują realybę ir naujų galimybių. Nereikėjo gręžiotis atgal ir pradėti persekiojimo.
Aš viską prisiminiau ir prisimenu, bet nenoriu persekiojimų paversti tikslu.
Pripažįstu: be vyriausybės paramos ir daugumos parlamente esant gana kukliems įgaliojimams pagal konstituciją daug ko iš Oranžinės revoliucijos dienotvarkės nepavyko įgyvendinti.
Bet ar ukrainiečiai paklausė savęs, kodėl jie penkerius metus gyveno stabiliai?
Kodėl per tuos penkerius metus, išskyrus paskutinius mano kadencijos metus, 2009-aisiais, likusį laiką Ukrainos istorijoje turėjome aukščiausius ekonominius rodiklius?
Ukrainiečiai labai skirtingi.
Mes skiriamės religinėmis pažiūromis, skirtinga kalba, skirtinga istorinė atmintis, o tam tikru lygmeniu skirtinga ir kultūra.
Bet mes skirtingi dėl to, kad 350 metų buvome laikomi tokiomis sąlygomis, kad neturėjome valstybingumo ir su mumis buvo daromi įvairūs eksperimentai. Dabar, kai mes kartu, nesame priešingybės, ne, bet mes skirtingi.
Kaip įveikti tą skirtumą, kad išaugtų vienybė? Pirmiausia pradėti kalbėti, jog esame viena šeima, nors ir turime skirtumų, kuriuos sugebėsime įveikti.
Tik tam mums reikia laiko ir dialogo. Kada nors šį dialogą reikėjo pradėti. Todėl Regionų partija, socialistai, komunistai vieni kitiems nėra priešai, jie – tik tavo oponentai.
Vienybės nesukursi nei per metus, nei per penkerius, nei per 15 metų.
Vienybės nebuvimas – tai tas, kas atima mūsų energiją, neleidžia sukurti tinkamo, sėkmingo visos tautos gyvenimo.
Kai matau kaip parlamente įsiplieskia muštynės, man liūdna, nes ten pešasi ukrainiečiai. Tokios muštynės žemina mus.
Bet, pavyzdžiui, kad per protesto akcijas gatvėse Kijeve nuo postamento nuvertė V.Leniną, mano siela džiaugiasi – netekome simbolio, kuris dešimtis metų nuodijo ukrainiečių organizmą.
Gabus finansininkas, bet prastas lyderis
V.Juščenka gimė 1954-ųjų vasario 23 d. Choruživkos kaime, Sumų srityje, mokytojų šeimoje. Baigė Ternopilio finansų ekonomikos institutą. Po instituto metus tarnavo sovietų kariuomenėje Armėnijoje prie sienos su Turkija.
Nuo 1976-ųjų gruodžio dirbo Valstybinio banko filiale Ulianivkos miestelyje Sumų srityje. 1977-aisiais, būdamas 23 metų, įstojo į komunistų partiją.
Nuo 1992-ųjų – „Ukrainos“ komercinio banko pirmasis vadovo pavaduotojas. Nuo 1993-iųjų – šio banko vadovas. Jam vadovaujant Ukrainoje buvo įvykdyta finansinė reforma, 1998-aisiais pažabota finansų krizė. Pagal 1997-ųjų žurnalo „Global Finance“ reitingus V.Juščenka buvo tarp 6 geriausių pasaulyje bankininkų.
Nuo 1999-ųjų gruodžio 22-osios iki 2001-ųjų gegužės – Ukrainos premjeras. Jam pirmininkaujant pirmą kartą šalyje per nepriklausomybės metus pradėjo augti BVP. Atleistas pagal Ukrainos Aukščiausiosios Rados nurodymą „Dėl nepasitikėjimo ministrų kabinetu“.
Nuo 2002-ųjų opozicinio bloko „Mūsų Ukraina“ įkūrėjas ir pirmininkas. 2004-ųjų prezidento rinkimuose buvo pasikėsinta į jo gyvybę – tuomet išvaizdų V.Juščenką (nuotr.) bandyta nunuodyti.
Tačiau po masinių protestų ir po pakartotinio antrojo turo išrinktas trečiuoju Ukrainos prezidentu.
Oficialiai šias pareigas pradėjo eiti po 2005-ųjų sausio 20-ąją paskelbto Ukrainos aukščiausiojo teismo sprendimo. Tiesa, jo kadencija nebuvo sėkminga, o populiarumas smarkiai krito dėl nuolatinių rietenų su valdančiaisiais.
2010 m. Ukrainos prezidento rinkimuose užėmė 5-ąją vietą tesurinkęs 5,45 proc. balsų.
2006-aisiais apdovanotas Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordinu už nuopelnus. Turi penkis vaikus: sūnus Andrijų ir Tarasą, dukras Vitaliną, Sofiją, Chrystyną ir du anūkus Jarynką ir Viktorą.
