Dešimtys karių, vilkinčių kovines slepiamosios spalvos uniformas be jokių atpažinimo ženklų, budi prie pagrindinio oro uosto Kryme, didėjant įtampai dėl šio strategiškai svarbaus Ukrainos regiono, kurio daugelis gyventojų simpatizuoja Rusijai.
Tie kariai, dėvintys neperšaunamas liemenes ir šalmus, atsisakė kalbėtis su žurnalistais, ir kol kas neaišku, kurios šalies armijai arba sukarintai grupuotei jie priklauso. Kariai tiesiog patruliavo tylėdami ir atrodė visiškai nederantys prie ryškių spalvų drabužius vilkinčių keleivių, kurie rytą ruošėsi išskristi iš Simferopolio tarptautinio oro uosto.
Ukrainos naujoji vyriausybė tuos kovotojus sieja su Rusija, kaltindama Maskvą surengus „ginkluota invazija“ į Simferopolio oro uostą, taip pat į vieną karinį aerodromą pusiasalio pietvakariuose. Kryme, kuriame gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai, prorusiškos nuotaikos visuomet buvo labai stiprios.
Kalbėdami apie įvykius Kryme ukrainiečiai užsimena apie diversantus ir Maskvos atsiųstus specialiosios paskirties būrius. Kijevas užuodžia Rusijos karinės žvalgybos kvapą.
Dabar vadinama Rusijos Federacijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba anksčiau buvo geriau žinoma kaip GRU. Būtent sovietinės šios organizacijos veiklos metodus savo knygose atskleidė garsusis Viktoras Suvorovas (tikrasis vardas Vladimiras Rezunas), kuris karybos mokslus 1968 metais baigė būtent Kijeve, dalyvavo sovietų karių invazijoje į Čekoslovakiją, priklausė specnazo pajėgoms ir sėkmingai įsitraukė į GRU, kur pasiekė kapitono laipsnį. 1978 metais jam pasisekė pabėgti į Didžiąją Britaniją. Nors V.Suvorovo veikalai apie Sovietų Sąjungos istoriją vertinami prieštaringai, tačiau jo autobiografiniai pasakojimai apie sovietinę armiją, specnazą ir GRU kelia mažiau ginčų.
Knygose „Akvariumas“ ir „Specnazas: tikroji sovietinių specialiųjų pajėgų istorija“ V.Suvorovas atskleidžia kokiais principais vadovavosi Maskva kurdama savo ir stiprindama savo karinę galią. Autorius dalijosi patirtimi apie GRU veiklos metodus ir specnazo naudojamas taktikas, kurių nepamiršta ir GRU patirties paveldėtoja Rusijos Federacijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba.
Šiuo metu, kai pasaulio dėmesys nukrypęs į Rusijos vėliavomis apkaišytą Krymą, galima prisiminti diversantų vaidmenį ir karo profesionalus, kuriuos buvęs GRU kapitonas aprašė knygoje „Specnazas: tikroji sovietinių specialiųjų pajėgų istorija“.
Lrytas.lt pateikia knygos, kurią 2010 metais išleido leidykla „Mintis“, ištrauką.
***
Kiekvienoje sovietų ambasadoje esama dviejų slaptų organizacijų – KGB rezidentūros ir GRU rezidentūros. Ambasadą ir KGB rezidentūrą saugo KGB pasienio kariuomenės karininkai, bet ten, kur GRU rezidentūrą sudaro daugiau nei dešimt karininkų, ji turi nuosavą vidinę apsaugą, sudarytą iš specnazo kontingento. Prieš prasidedant karui, kai kuriais atvejais prieš keletą mėnesių iki jo, specnazo karininkų skaičius sovietinėje ambasadoje gali gerokai išaugti, ir praktiškai visas ambasados pagalbinio personalo – apsaugos, valytojų, radijo operatorių, virėjų ir mechanikų – funkcijas perims specnazo sportininkai.
Drauge su jais ambasadoje gali pasirodyti sportininkės, atliekančios jų „žmonų“ vaidmenis.
Panašių personalo pasikeitimų gali būti daugelyje sovietinių įstaigų: konsulatuose, prekybos atstovybėse, „Aerofloto“, „Inturisto“, TASS, „Novosti“ agentūrų atstovybėse ir taip toliau.
Tokio sprendimo privalumai akivaizdūs, bet esama ir pavojų.
Pagrindinis pavojus yra tas, kad šios naujos teroristinės grupės įsikuria tiesiog valstybės sostinės centre, labai nepatogiai arti vyriausybinių įstaigų ir specialiųjų tarnybų. Užtat likus vos kelioms dienoms, gal net valandoms iki karo pradžios grupės gali atsargiai susisiekti su specnazo agentūriniu tinklu ir pradėti tikrą karą pačiame centre, pasinaudojant jau parengtomis slėptuvėmis.
Iš dalies paspirtį suteiks kitos specnazo grupės, neseniai atvykusios į šalį kaip turistų grupės, sportinės komandos ir įvairios delegacijos. O pačią paskutinę akimirką didelės smogikų grupės gali netikėtai pasirodyti iš „Aerofloto“ lėktuvų, uostuose besišvartuojančių laivų, traukinių ir sovietinės tolimųjų reisų transporto organizacijos „Sovtransavto“. Tuo pačiu metu specnazo kariuomenė gali slapta netikėtai išsilaipinti iš tiek karinių, tiek ir prekybinių sovietinių povandeninių ir kitų laivų.
Nedideli žvejybiniai laivai puikiai tinka pervežti specnazui. Jie iš tiesų ilgą laiką sukinėjasi užsienio valstybių pakrantėse ir nesukelia įtarimų, todėl specnazo grupės gali ilgai plaukioti užsienyje ir lengvai sugrįžti namo, jei nebus gauta įsakymo išsilaipinti. Lemiamą momentą, vos gavę signalą, kariai gali išsilaipinti pakrantėje, pasinaudodami akvalangais ir nedidelėmis valtimis.
Grupės, atvykusios „Aerofloto“ lėktuvais, gali pasinaudoti labai panašia taktika. Įtampos laikotarpiu gali būti įvesta nuolatinio stebėjimo sistema. Tai reiškia, kad tarp kiekvieno lėktuvo keleivių sėdės grupė smogikų. Atvykę į paskirties oro uostą ir negavę signalo, jie gali likti lėktuve ir grįžti atgal kitu reisu (lėktuvas laikomas tos valstybės, kuriai jis priklauso, teritorijos dalimi, ir piloto kabina bei lėktuvo vidus negali būti tikrinami užsienio tarnybų). Kitą dieną keliaus kita grupė, ir taip toliau. Vieną tokią dieną bus gautas signalas, grupė apleis lėktuvą ir pradės kautynes tiesiog pagrindiniame šalies oro uoste.
Svarbiausia grupės užduotis – užimti oro uostą ir taip padėti naujai specnazo kariuomenės arba oro desantinių dalinių bangai.
Gerai žinoma, kad Čekoslovakijos „išvadavimas“ 1968 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjo nuo Prahos oro uoste nusileidusių sovietinių karinių transporto lėktuvų su oro desantininkų kariuomene.
Oro desantininkams neprireikė parašiutų: lėktuvai paprasčiausiai nusileido oro uoste. Prieš išsilaipinant kariuomenei buvo momentas, kai ir lėktuvas, ir jo keleiviai liko visiškai neapsaugoti.
Ar rizikavo sovietinė karinė vadovybė? Ne, nes tuo metu, kai lėktuvai leidosi, Prahos oro uostas jau buvo visiškai paralyžiuotas grupės „turistų“, atvykusių kiek anksčiau.
Specnazo grupės gali pasirodyti priešininko žemėje iš neutralių valstybių teritorijos. Prieš prasidedant karui arba karo metu specnazo grupės gali paslapčia prasiskverbti į tokias šalis ir laukti sutarto signalo arba iš anksto susitarto laiko. Vienas iš šio varianto privalumų – priešininkas savo pasienio su neutraliomis valstybėmis nesergsti taip įdėmiai, kaip sienų su komunistinėmis šalimis. Specnazo grupės atvykimas iš neutralios šalies gali likti nepastebėtas tiek priešininko, tiek ir pačios neutralios valstybės.
Tačiau kas atsitiks, jei grupė bus išaiškinta neutralioje teritorijoje?
Atsakymas paprastas: grupė ims veikti lygiai taip pat, kaip ir priešo teritorijoje – bėgs nuo persekiojimo, šalins visus liudininkus, panaudos jėgą ir klastą tam, kad būtų sustabdyti persekiotojai. Bus padaryta absoliučiai viskas, kad niekas iš grupės nepakliūtų į persekiotojų rankas ir nepaliktų jokių ženklų, jog grupė priklauso SSRS ginkluotosioms pajėgoms. Jei grupė įkliūna neutralios valstybės valdžiai, sovietinė diplomatija turi milžiniškos patirties ir tam tikrų neblogai nugludintų kontrpriemonių.
Ji gali pripažinti savo klaidą, oficialiai atsiprašyti ir pasiūlyti atlyginti už bet kokią patirtą žalą; ji gali pareikšti, kad ši grupė pasiklydo ir manė esanti priešo teritorijoje; arba galima apkaltinti neutralią valstybę apgalvotu sovietinių ginkluotųjų pajėgų narių grupės pagrobimu sovietų teritorijoje turint provokacinių kėslų, taip pat pareikalauti oficialiai pasiaiškinti, atsiprašyti ir atsilyginti už patirtą žalą, visa tai palydint atvirais grasinimais.
Patirtis rodo, kad šis būdas yra patikimiausias. Skaitytojui nederėtų lengvai numoti į tai ranka. 1939 metų gruodžio pradžioje sovietiniuose oficialiuose straipsniuose buvo skelbiama, kad karas su Suomija buvo pradėtas, siekiant ten įtvirtinti komunistinį režimą, ir jau buvo suformuota „Liaudies Suomijos“ komunistinė vyriausybė. Po trisdešimties metų sovietiniai generolai rašė, kad nieko panašaus: Sovietų Sąjunga tiesiog gynėsi. Karas prieš Suomiją,
nuo pirmosios iki paskutinės jo dienos vykęs Suomijos teritorijoje, jau apibūdinamas kaip „Suomijos agresijos atrėmimas“ (Maršalas K. A. Mereckovas „Na službe narodu“ (Tarnaujant liaudžiai), 1968), ir net kaip „mūsų sienų gynybos plano įgyvendinimas“ (Maršalas A. M. Vasilevskis „Delo vsej žizni“ (Viso gyvenimo reikalas), 1968).
Sovietų Sąjunga niekada nebūna kalta: ji tik atremia klastingus agresorius. Svetimoje teritorijoje.
***
Specnazo daliniai gali būti išmetami bet kuriuo dienos ar nakties metu. Kiekvienas laikas turi savo privalumų ir trūkumų.
Naktis – specnazo kario sąjungininkė, kai specnazo grupės pasirodymas priešo užnugaryje gali likti išvis nepastebėtas. Net jei priešininkas žino apie specnazo grupės pasirodymą, naktį visada nelengva surengti visavertę paiešką, ypač kai išsilaipinimo vieta nežinoma, o kartais ir nepasiekiama, jei esama miškų, kalvų arba kalnų, o kelių vingiuoja ne vienas, ir tame taške nėra kariuomenės.
Užtat per naktinius nusileidimus ne taip retai pasitaiko parašiutininkų žūčių. Be to, naktį ne tik persekiotojams, bet ir parašiutininkų grupei nėra lengva susirinkti į krūvą ir orientuotis vietovėje.
Suprantama, dieną pasitaiko mažiau nelaimingų atsitikimų nusileidžiant, bet nusileidimas bus pastebėtas. Gerai apgalvotu nusileidimu dieną retkarčiais gali būti pasinaudojama dėl tos paprastos priežasties, kad priešininkas nesitiki tokio akiplėšiškumo šiuo paros metu.
Dažniausiai grupė bus išmetama anksti rytą, kol dar žiba žvaigždės ir nepatekėjo saulė. Tai itin tinkamas laikas išlaipinti gausybę kareivių, kuriems reikės iškart stoti į mūšį ir vykdyti užduotį, pasinaudojus tikrai netikėta ataka. Šiuo atveju vadovybė padarys viską, kas įmanoma, užtikrinant, kad šioms grupėms netrūktų šviesos aktyviems veiksmams vykdyti pirmą, pačią svarbiausią misijos dieną.
Tačiau mėgstamiausias kiekvieno specnazo kario šuolio laikas – saulėlydis. Skrydis apskaičiuotas taip, kad parašiutininkai būtų išmetami paskutinėmis minutėmis prieš sutemstant. Leidžiamasi pradėjus temti, kai šviesos dar pakanka tam, kad nenusileistum ant bažnyčios špilio ar ant telegrafo stulpo. Po pusvalandžio sutirštėjusi tamsa paslėps žmones, ir jiems užteks laiko, kad per naktį spėtų pasitraukti iš nusileidimo vietos ir sumėtytų pėdsakus.
Savo teritorijoje specnazas turi standartinę karinę struktūrą: skyrius, būrys, kuopa, batalionas, brigada; arba skyrius, būrys, kuopa, pulkas. Tokia organizacija supaprastina specnazo kontrolę, valdymą ir kovinį parengimą. Tačiau ši struktūra negali būti naudojama priešininko teritorijoje.
Keblumų kyla dėl to, kad, pirma, kiekviena specnazo operacija yra individuali ir nepanaši į jokią kitą; kiekvienai operacijai kuriamas planas, ir jis nepanašus į visus kitus. Todėl kiekviena operacija reikalauja organizuoti kariuomenę ne pagal standartus, o būtent pagal duotąjį planą.
Antra, kai specnazo dalinys yra priešo teritorijoje, jis palaiko tiesioginį ryšį su pagrindiniu štabu, mažų mažiausia su visų kariuomenės rūšių arba tankų armijos štabu, o įsakymus daugeliu atvejų gauna tiesiai iš Generalinio štabo. Labai ilga vadovaujančiųjų grandinė tiesiog netikslinga. Operacijose naudojamasi paprasta ir lanksčia vadovavimo sistema. Kaip žinoma, organizaciniu specnazo vienetu priešininko teritorijoje oficialiai yra specnazo žvalgybos grupė (RGSN).
Grupė formuojama prieš operaciją, ir ją gali sudaryti nuo dviejų iki trisdešimties žmonių. Ji gali veikti nepriklausomai arba kaip žvalgybos būrio (ROSN), kurį sudaro nuo 30 iki 300 ir daugiau žmonių, dalis. Būryje yra skirtingų dydžių grupės, skirtos įvairiems tikslams. Pavadinimai „būrys“ ir „grupė“ vartojami sąmoningai, taip pabrėžiant darinių laikinumą. Vykdant operaciją grupės gali palikti būrį ir vėl prie jo prisijungti, o kiekviena grupė gali pasidalyti į keletą smulkesnių grupių arba vėl jungtis su kitomis į vieną didelę grupę. Keletas didelių grupių gali susijungti ir sudaryti būrį, kuris bet kurią akimirką gali vėl pasidalyti.
Visas šis procesas planuojamas iki operacijos pradžios. Pavyzdžiui: parašiutininkai gali būti išmesti mažomis grupėmis, tarkime, iš viso penkiolika grupių. Antrąją operacijos dieną (D+1) aštuonios grupės turi susijungti į būrį bendram antpuoliui, o kitos veikia nepriklausomai. Dieną D+2 dvi grupės apleidžia būrį, kad taptų naujo būrio branduoliu, o likusios šešios grupės susijungs su antruoju būriu. Dieną D+5 pirmasis būrys subyra į grupes ir dieną D+6 suskyla antroji grupė, ir taip toliau. Prieš prasidedant operacijai kiekviena grupė informuojama, kur ir kada turės susitikti su kitomis grupėmis ir ką reikės daryti, jei randevu neįvyktų.
