Be to, daugelis iraniečių pripažįsta, kad revoliucijos pažadai taip ir liko neištesėti, o gyvenimas šalyje tik blogėja.
Kaip iki to nusirito kadaise viena stipriausių Artimųjų Rytų valstybių vadinta turtinga šalis ir ką jai reiškia ši sukaktis?
Sužavėjo pažadais
Daugelis iraniečių žino, kad reikia minėti vasario 1-ąją.
Šią dieną 1979 metų vasarį specialiu „Air France“ reisu iš Prancūzijos į Teheraną grįžo ajatola Ruhollah Khomeini – ideologinis Irano islamo revoliucijos tėvas.
Iki grįžimo studentų protestuose paskendęs Iranas tiesiog sprogo ir kilo tikra revoliucija, nušlavusi tuometį režimą.
Bet ar kas nors prisimena, kokias permainas pažadėjo R.Khomeini?
Tremtyje ajatola praleido 14 metų, paskutinius gyveno Paryžiaus priemiestyje, iš kur aktyviai kurstė revoliucines nuotaikas savo šalyje.
Irane buvo platinamos kasetės su ajatolos Khomeini balso įrašais, kurie sklido iš mečečių garsiakalbių.
Ajatola ragino žmones sukilti ir nuversti Vakarams parsidavusį šachą Mohammadą Rezą Pahlavi. Žmonėms jis žadėjo iš britų rankų išplėšti naftą bei dujas ir visiems iraniečiams kas mėnesį išmokėti dalį pelno, gaunamo iš juodojo aukso pardavimo.
Ajatola Khomeini taip pat žadėjo socialinę lygybę, nemokamą elektrą ir grįžimą prie pamatinių islamo vertybių.
Naujasis Irano dvasinis vadovas kalbėjo apie islamo normomis grindžiamą demokratiją, taip į savo pusę palenkdamas studentus, vidurinę Irano klasę ir inteligentiją.
Abipusė priešprieša neslūgsta
1979-ųjų sausio mėnesį situacija šalyje tapo nevaldoma. Paskutinis Irano monarchas 1979 m. sausio 19 d. išvyko į JAV, atverdamas kelią taikiai Irano revoliucijai.
35 Irano Islamo Respublikos gyvavimo metai nuspalvinti neapykantos Vakarams, ypač JAV ir jos sąjungininkui Izraeliui.
Po įvykdytos revoliucijos Irano valdžia norėjo teisti šalį palikusį šachą M.Rezą Pahlavi, tačiau JAV atsisakė jį išduoti.
Keršydami už tokį sprendimą, Irano studentai įsiveržė į Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadą Teherane ir įkaitais paėmė 52 ambasados darbuotojus – juos nelaisvėje išlaikė 444 dienas.
Apžvalgininkai teigia, kad JAV iki šiol negali atsigauti po tokio tarptautinio pažeminimo.
Iš karto po šio įvykio JAV įšaldė Irano aktyvus užsienyje ir įvedė ekonomines sankcijas Iranui, prie kurių vėliau prisijungė Europos Sąjunga ir JT.
Iranas Vakarams negali atleisti už ilgus metus trukusią politiką, kuria siekta šalį paversti vakarietiška. Šacho valdymo laikais Irane vakarietiškas gyvenimo būdas jau, regis, buvo giliai įleidęs šaknis.
„Pamenu, kaip mano šeimos moterys į Paryžių skubėdavo įsigyti prabangių apdarų naujam koncertiniam sezonui“, – sakė Londone nuo 1988 metų gyvenanti iranietė Zohreh Smith. Vakarus iraniečiai taip pat kaltina ir dėl ilgus metus vykdytos politinės ir energetinės kontrolės.
Nacionalistus nuslopino
Jungtinė Karalystė naftą Irane pradėjo išgauti 1911 metais. Ir nuo tų metų, anot iraniečių, britai Iraną laikė savo kolonija.
Tačiau 1950 metais Irane kilo stiprus nacionalinis judėjimas, nukreiptas prieš užsienio jėgų dalyvavimą valstybės gyvenime.
Tais pačiais metais šalies parlamentas balsavo už energijos išteklių nacionalizavimą, po kurio Jungtinė Karalystė iš karto paskelbė visišką prekybos embargą Iranui.
1951 m. premjeru tapęs Irano nacionalinio judėjimo lyderis Mohammadas Mosaddeghas turėjo aiškią šalies išlaisvinimo iš Vakarų įtakos programą.
„Ištrūkti iš britų kontrolės tais metais Iranui nebuvo lemta. Šalyje buvo sukelta suirutė, žmonės protestavo prieš tariamą komunizmo baubą, o nacionalinis lyderis M.Mosaddeghas buvo apkaltintas tariamu kolaboravimu su sovietais“, – sakė istorikas Novruzas M.Abadi.
Nacionalinis judėjimas buvo nuslopintas, o į sostą sugrąžintas šachas dar labiau centralizavo valdžią.
Opozicijos aktyvistai buvo suimami, tardomi ir kankinami.
„Nuo šacho vidaus tvarkos palaikymo būrių SAVAK rankos žuvo tūkstančiai iraniečių.
Natūralu, kad žmonės norėjo išsivaduoti iš monarchijos gniaužtų ir sukurti savo šalyje demokratiją“, – sakė Londone gyvenanti ir gydytoja dirbanti iranietė Zohreh Nazila.
Revoliucijos veidas
Įvykiai po 1979 m. revoliucijos daugeliui iraniečių sukėlė šoką. Valdžią į savo rankas perėmė dvasininkai.
Ajatola Khomeini paskelbė populiarų šūkį: „Iranas – nei su Rytais, nei su Vakarais“ ir patarė geriau nevartoti žodžio „demokratija“.
„Tai Vakarų stilius“, – tvirtino R.Khomeini. Jis taip pat pareiškė, kad naujoji Irano Islamo Respublika bus 100 proc. grįsta islamu. Kovojant su Vakarų kultūros įtaka netgi buvo uždaromi kino teatrai.
Naujoji Irano valdžia šacho armijos pavadinimą iš SAVAK pakeitė į SAVAMA, tačiau metodai liko tie patys.
Manoma, kad vien 1981–1985 metais ši Irano Islamo Respublikos žvalgybos ir saugumo ministerijai priklausiusi armija nužudė 7900 žmonių, nepritarusių revoliucijai. Šimtai tūkstančių iraniečių pasitraukė į Vakarus ir į tuo metu SSRS priklausiusį Azerbaidžaną.
„Po revoliucijos Irane labiausiai pasikeitė moterų gyvenimas. Jos privalėjo paisyti islamiško aprangos kodo ir pratintis prie naujos vietos visuomenėje.
Šacho laikais moterys aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – jų buvo Irano diplomatiniame korpuse, teisėsaugos ir net jėgos struktūrose. Moterys buvo laisvos ir išsilavinusios.
Ir jos netgi aktyviai dalyvavo 1979 m. revoliucijoje.
Paradoksalu, kad daugelis demonstracijose dalyvavusių moterų, norėdamos parodyti savo paramą ajatolai, dėvėjo čadras, kurių vėliau, nors ir kaip kratėsi, atsisakyti nebegalėjo“, – pasakojo Z.Nazila.
Valdžia kišosi į žmonių asmeninį gyvenimą, specialiai įkurta religinė policija akylai stebėjo Irano žmonių aprangą, net kontroliavo jų žiūrimas televizijos programas.
„Ilgai negalėjome susitaikyti su aukštyn kojomis apvirtusiu gyvenimu. Laisvės kas dieną buvo vis mažiau.
Religinė policija be jokios priežasties galėjo įsiveržti į namus ir už mažiausią prasižengimą įkišti į kalėjimą“, – teigė Z.Nazila.
Pamažu iraniečiai išmoko prisitaikyti prie nepamatuotų mulų valdžios reikalavimų.
„Iraniečiai tapo traumuoti, nes išmoko meluoti ir prisitaikyti. Visi Irane turi keletą veidų“, – tvirtino Z.Nazila.
Iraniečiai tikisi permainų
Bet gal jau greitai bus galima sulaukti vilčių dėl permainų?
Su 2013 metais išrinktu prezidentu Hassanu Rouhani iraniečiai išties sieja geresnio gyvenimo viltis.
Puikaus derybininko ir nuosaikesnės politikos šalininko kandidatūra buvo priimtina ir religiniams šalies lyderiams, susirūpinusiems augančiu nedarbu, kylančiomis kainomis ir žmonių priešiškumu ajatolų režimui.
Žemiau skurdo ribos gyvena 15 mln. iš 80 mln. šalies gyventojų, jie kas mėnesį iš valdžios gauna būtiniausių produktų krepšį.
Irano centrinio banko duomenimis, infliacija šalyje 2014 m. sausį siekė 38,4 proc., o vidutinis iraniečių atlyginimas sudarė 480 litų.
Dėl ekonominių sankcijų Iranas kasmet išgauna vis mažiau naftos, o didžiausia importuotoja Kinija už ją atsiskaito buldozeriais ir kita statybine technika.
„Vakarų taikomos sankcijos suluošino Irano ekonomiką, tačiau iraniečiai rado daug būdų apeiti draudimus.
Netgi su Teherano turgaus prekeiviais galima atsiskaityti „American Express“ ar „Visa“ kortelėmis. Transakcijos vykdomos per terminalus Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Didžiausia Irano ekonomikos problema – šalyje klestinti korupcija graužia visus visuomenės sluoksnius“, – atvirauja verslininkas Aminas Hamidi iš Širazo.
Be to, išmokęs pamoką iš kinų, Iranas sparčiai ginkluojasi – nepaisant sankcijų, šalyje gaminama vis daugiau modernesnės ginkluotės, kuri dažniausiai kopijuojama nuo senesnių vakarietiškų arba naujų kiniškų pavyzdžių.
Bet vien tai, kad Iranas sugeba nukopijuoti sudėtingas technologijas, rodo, jog ši šalis nėra bejėgė.
H.Rouhani kandidatūrai, kurį remia dauguma Irano žmonių, pritaria ir įtakingi šalies dvasininkai, vadinamieji ajatolos.
Ir tai esą parodė, kad religingi tikrieji šalies lyderiai nėra tokie bebaimiai ir leido žmonėms turėti šiuolaikiškesnį prezidentą. Privertė aplinkybės.
Vakarai pagaliau turi su kuo derėtis – net devynerius metus prezidento poste išbuvęs Mahmoudas Ahmadinejadas savo retorika ir atvirai demonstruojamu priešiškumu JAV ir Izraeliui Iraną tik tolino nuo Vakarų.
Dabar padvelkė pirmieji permainų vėjai. 2013 m. lapkričio mėnesį iraniečiai džiaugsmingai sutiko Irano ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių Ženevoje pasirašytą susitarimą dėl Irano branduolinės programos įšaldymo šešiems mėnesiams.
Už tokią „dovaną“ Vakarai mainais žada panaikinti kai kurias ekonomines sankcijas šaliai ir leis Iranui pasinaudoti 7 mlrd. JAV dolerių injekcija į šalies ekonomiką (iš Iranui užsienio bankuose priklausančių įšaldytų aktyvų).
Branduolinio Irano dilema
Būtent branduolinė programa jau kurį laiką yra vienas pagrindinių nesutarimo šaltinių tarp Irano ir Vakarų. Iranas atominę programą pradėjo dar 1950 m. valdant šachui, remiant ir palaikant JAV.
Tačiau po Islamo Revoliucijos branduolinė programa atsirado ajatolų, žadančių mirtį JAV ir Izraeliui, rankose.
Tad nenuostabu, kad priešiškų musulmoniškų valstybių apsuptyje esantis ir nesyk dėl išlikimo kariavęs Izraelis aršiai priešinasi Irano branduolinei programai.
Juk jei Iranas ne vienus metus kone atvirai tiekė ginkluotę Izraelio priešams, kodėl negalėtų duoti milžinišką galią turinčio branduolinio ginklo?
Į netoliese esančių musulmoniškų šalių branduolines ambicijas Izraelis ne tiktai žiūri kreivai, bet ir iš anksto imasi veiksmų – 1981 metais Izraelis sunaikino Irako, o 2007 m. – Sirijos branduolinius objektus.
JAV palaikoma žydų valstybė nesyk leido suprasti, kad netoleruos branduolinio Irano, o Irako ir Sirijos pavyzdžiai leidžia nesunkiai suprasti, ką reiškia „netoleruos“.
Vis dėlto Iranas pasiruošęs įtikinti Vakarus, kad niekada nesiruošė sodrinti urano atominiam ginklui gaminti, ir tikisi ateityje pasiekti galutinį susitarimą dėl Irano branduolinės programos, kuris atvertų visus vartus verslui ir prekybai su Vakarais.
Tiesa, nors dauguma Vakarų valstybių sveikino šį susitarimą, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jį pavadino „istorine klaida“.
Lenktynės jau prasidėjo
Nors Vakarai neskuba Iranui švelninti ekonominių sankcijų, iš karto po istorinio susitarimo pasirašymo į Iraną ėmė plūsti Vakarų kompanijų atstovai, tikėdamiesi užsiimti savo vietą eilėje prie būsimųjų sutarčių.
Iranas, kurio naftos rezervai yra ketvirti pagal dydį pasaulyje, o dujų atsargomis šalį lenkia tik Rusija, su 80 mln. gyventojų rinka užsienio investuotojus traukia lyg magnetas.
JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry aštriai kritikavo Prancūzijos verslo konfederacijos MEDEF atstovus, kurie 2014 metų sausio 2–5 d. su verslo misija lankėsi Teherane ir susitiko su Irano ministerijų, pramonės ir prekybos rūmų vadovais. Tarp 140 verslininkų buvo ir energetikos giganto TOTAL atstovai.
Nors į naujojo Irano prezidento H.Rouhani inauguraciją Teherane neatvyko nė vienas ES vadovas, jau kitą dieną Italija neoficialiai atsiuntė aukšto rango pasiuntinį pasveikinti prezidento.
Sankcijos tebegalioja, tačiau jau dabar lėktuvuose, skrendančiuose į Teheraną, pilna italų verslininkų, o jiems ant kulnų lipa prancūzai, vokiečiai ir net amerikiečiai.
Vakarai džiaugtis neskuba
Vis dėlto nors su naujuoju prezidentu Irano žmonės sieja didžiules viltis, Vakarai į pasikeitusią situaciją žiūri atsargiai.
Pusei metų sustabdyta branduolinė programa Vakarų ir Izraelio strategams reiškia nebent trumpą atokvėpį, juo labiau kad Iranas toliau plėtoja savo balistinių raketų technologijas ir kuria raketas, kurios galėtų pasiekti kitame žemyne esančias valstybes.
Vakarų valstybės ir Izraelis žino, kad tarpžemyninės raketos ir branduolinis ginklas yra geriausios atgrasymo priemonės.
Be to, dvasininkas H.Rouhani iš karto po rinkimų parodė, kad iraniečiai ateityje gali tikėtis sotesnio gyvenimo, bet ne visuomeninio gyvenimo reformų.
Pavyzdžiui, religijos policijos veikla į valdžią atėjus H.Rouhani tik sugriežtėjo. Kaip teigia Vakarų politologai, Iranas nesiruošia iš esmės keisti savo tarptautinės politikos. Jis ir toliau labiausiai rūpinsis savo globaliais interesais.
Tačiau iraniečiai diplomatine pergale vadina vien jau vykstančias derybas.
Prie derybų stalo sėdusios Vakarų šalys pripažino Irano teisę vykdyti branduolinę programą taikiais tikslais.
Iranas jaučiasi pralaužęs tarptautinės izoliacijos ledus ir tikisi ateityje būti pakviestas prie derybų stalo sprendžiant Sirijos, Kalnų Karabacho ir kitus svarbius regioninius klausimus.
Švęsdamas Islamo Revoliucijos 35-metį Iranas džiūgauja, nes pasirašytas istorinis susitarimas reiškia Irano Islamo Respublikos tarptautinį pripažinimą.
Tik kaip regiono klausimus ims spręsti Iranas ir ar laikysis pažadų, dar neaišku.
