Rusijoje gimęs žydų verslininkas davė intriguojamą interviu 9-ajam Izraelio televizijos kanalui.
L.Nevzlinas neabejoja: Kremliaus bei jam ištikimų oligarchų pagrobtus „Jukos“ turtus pavyks atgauti. Tiktai kaip? Pateikiame sutrumpintą šio pokalbio įrašą.
Susitiko kaip draugai
– Ką tik išlydėjote iš Izraelio Michailą Chodorkovskį, kuris pas jus buvo atskridęs porai dienų. Koks buvo jo kelionės tikslas?
– Manau, kad M.Chodorkovskis atiduoda skolas tiems žmonėmis, kuriems jaučia dėkingumą už paramą, kai jis kalėjo. Jei aš pats būčiau galėjęs atskristi į Berlyną, ten būčiau atsidūręs kitą ar tą dieną, kai jis atvyko. Bet nei aš, nei kiti jo buvę verslo partneriai, deja, negalime atvykti į Berlyną, nes visi puikiai suvokia, kuo tai mums baigtųsi.
Dar noriu įvardyti svarbią aplinkybę – šiuo metu Izraelyje dar gyvena nemažai žmonių, nukentėjusių nuo Rusijos prezidento režimo „Jukos“ byloje.
Nenorėčiau jų įvardyti, nes jie, ačiū Dievui, laiku išvyko ir nepatyrė baudžiamojo persekiojimo, bet ten grįžti irgi negali. M.Chodorkovskis norėjo pasimatyti su šiais žmonėmis, jų šeimomis. Tai jis ir padarė.
– M.Chodorkovskis buvo su šeima?
– Jis atskrido su sūnumi Pavelu ir žmona Anastasija.
Kiek pažįstu M.Chodorkovskį, o pažįstu visą gyvenimą, nes ilgai su juo dirbau ir draugavau, visuomet sveikindavomės ištiesdami vienas kitam ranką.
Šį sykį pirmą kartą gyvenime man norėjosi M.Chodorkovskį apkabinti, bet jis aplenkė mane – apkabino pirmas.
– Manau, kad tai instinktyvus emocinis proveržis. Juk tiek metų nesimatėte.
– Taip, daug išgyventa, iškentėta...
Lemtingas sprendimas grįžti
– Apie ką kalbėjotės?
– Visi labai taktiškai elgėmės su žmogumi, kuris net dešimt metų praleido kalėjime. Puikiai suprantame, kad tai paliko pėdsaką net tokio stipraus žmogaus sieloje. Ir visi sutarėme, kad neapsunkinsime jo pertekline informacija, nepulsime dalytis idėjomis, projektais.
Daugiausia kalba sukosi apie šeimas, vaikus, jų mokslą, sveikatą. Šios temos dominavo per visus mūsų pokalbius ir susitikimus – tiek prie bendro stalo, tiek kalbantis asmeniškai.
– Ar tiesa, kad M.Chodorkovskis dar iki suėmimo Novosibirske 2003 metų spalio 25-ąją buvo atvykęs pas jus į Izraelį, o jūs primygtinai siūlėte jam negrįžti į Rusiją?
– Taip.
– Ir ką tuomet jis atsakė?
– Nebeprisimenu viso pokalbio. Man į atmintį įstrigo tik viena M.Chodorkovskio frazė: kiekvienas žmogus – savo likimo šeimininkas.
– Ar tikite oficialia versija, kad Rusijos prezidentas išleido M.Chodorkovskį, nes jam esą pagailo jo sergančios motinos?
– Tikiu, nors manęs tikrai negalima įtarti tuo, kad esu didelis Vladimiro Putino gerbėjas.
Kai vyko tam tikros derybos, kad M.Chodorkovskio motina taip sunkiai serga ir kad sūnus nori pasimatyti su ja, o ji – su sūnumi, manau, jog V.Putinas, kaip tikintis žmogus, nenorėjo prisiimti nuodėmės.
– Bet esama ir kitokios versijos. Teigiama, jog M.Chodorkovskio paleidimas pirma laiko – tai dalis sandėrio, kad neteisiniu būdu būtų patenkintos pretenzijos: „Jukos“ akcininkai per Hagos teismą reikalauja iš Rusijos didžiulės sumos – 100 milijardų dolerių. Gal galima manyti, jog M.Chodorkovskis buvo išleistas mainais į šį ieškinį?
– Ši versija neverta dėmesio.
– Tai sakote rimtai ir atsakingai?
– Visiškai atsakingai kaip žmogus, turintis visą informaciją, – juk M.Chodorkovskio dėka esu didžiausias „Jukos“ interesų gynėjas.
Todėl atsakingai pareiškiu, jog jokių derybų ir svarstymų dėl tokio ar panašaus sandėrio su Rusijos valdžia nevyko ir nevyksta.
Laukia teisminės kovos
– Dauguma rusų įsitikinę, kad nuo to laiko, kai buvo pasodintas M.Chodorkovskis, o aukcione išparduotas „Jukos“ turtas, šis koncernas nebeegzistuoja. Bet juk yra vadybininkai, užsienio akcininkai, veikia bendrovės, fondai. Kas dabar yra „Jukos?“
– Mes nepripažįstame „Jukos“ bankroto, jo procedūros teisėtumo. Tokios teisinės pozicijos laikomės ir toliau.
Kai sakau „mes“, tai reiškia ne tik mano, bet ir nuomonę akcininkų, vadybininkų, daugelio kitų žmonių, kurie nepripažįsta Rusijoje įvykusios „Jukos“ bankroto procedūros teisėtumo.
– Kiek tokių žmonių yra iš viso?
– Dešimtys tūkstančių. Tokiu būdu tos struktūros, kurios buvo antrinės „Jukos“ struktūros, dabar išblaškytos.
Nepaisant tokios padėties, jos priklauso fondui Nyderlanduose, kuris atstovauja visiems „Jukos“ akcininkams.
Ir šis fondas – potencialus naudos gavėjas iš viso to, ką buvusi didžiosios „Jukos“, o dabar „Yukos Finance“, „Yukos Capital“ valdyba grąžins bendrovei.
Apie skaičius galiu pasakyti tik tiek, kad apie du milijardus dolerių yra Nyderlandų sąskaitose, bet dėl ieškinių „Rosneft“ ir kitų teisinių niuansų šių pinigų kol kas negalima liesti – teismo procesai dar nesibaigę.
– Ar M.Chodorkovskis tebevaldo akcijas?
– Ne, jis neturi akcijų. Viskas, kas priklausė M.Chodorkovskiui ar buvo jo valdoma, dabar priklauso man.
O „Jukos“ ateitis bus sprendžiama aukščiausiame Hagos arbitraže, kuris turi įvykti iki birželio 30-osios. Tikiuosi, jis bus mums palankus.
Nauda R.Abramovičiui?
– Ar jūs turite duomenų, kad tarp M.Chodorkovskio ir V.Putino yra kokių nors susitarimų, išskyrus tai, kad išėjęs į laisvę jis sakė neužsiimsiąs verslu ir politika – bent jau Rusijoje. Ar dar kas nors žinoma?
– Man atrodo, kad jis pasakė „verslu apskritai“, o ne tik Rusijoje.
– Rusijoje liko jūsų draugai, faktiškai dabartinės rusų valdžios įkaitai, nes Kremlius, V.Putinas jau seniai įprato prie tam tikrų prekybinių-piniginių santykių.
– Ir čia slypi „Jukos“ bylos skirtumas. Mes niekada neturėjome prekybinių-piniginių santykių su Kremliumi. Mums niekada nieko nesiūlė, mūsų nieko neprašė mainais už tai, kad nebūtų iškelta byla prieš „Jukos“.
– Viename seniai duotų interviu jūs išsakėte labai rimtą kaltinimą, kad prie „Jukos“ sužlugdymo tiesiogiai prisidėjo Romanas Abramovičius, šiuo metu gyvenantis Londone. Apie tai M.Chodorkovskis, kaip supratau, išgirdo neseniai. Jis pasakė, jog tuo pasidomės. Ar pasidomėjo?
– Visą šią istoriją ir argumentus detaliai išdėsčiau M.Chodorkovskiui, nes tokia informacija jokiu būdu negalėjome pasidalyti tuomet, kai jis sėdėjo kalėjime. Jis savo nuomonę išsakys gavęs tolesnę informaciją, nes vieno ar dviejų pokalbių nepakanka, tai pernelyg rimta.
– Ar galite pasakyti, kodėl būtent R.Abramovičių laikote kaltu dėl „Jukos“ sužlugdymo?
– Artimesnio V.Putinui žmogaus tuo metu nebuvo.
R.Abramovičius atvedė M.Chodorkovskį pokalbio pas V.Putiną dėl „Jukos“ susiliejimo su kitomis bendrovėmis, akcijų įsigijimo ar mainų su stambia amerikiečių bendrove.
– Ar R.Abramovičius norėjo pašalinti konkurentą?
– Esu visiškai įsitikinęs – iš tolesnių R.Abramovičiaus veiksmų aiškėja, kad jis norėjo užgrobti „Jukos“.
Bet vis dėlto jis pralaimėjo: „Jukos“ atiteko artimam V.Putino bendražygiui Igoriui Sečinui.
Bet man atrodo, kad R.Abramovičius neliko nuskriaustas – jam dosniai atsilyginta kitokiu būdu.
