Kada geriausia įvykdyti tobulą apiplėšimą? Žinoma, tada, kai niekas nemato. Būtent taip pasielgė keli vagišiai prieš 43 metus.
Tada, 1971 metų kovo 8-osios naktį, Niujorke vyko 15 raundų kova tarp Muhammado Ali ir Joe Fraziero dėl pasaulio bokso čempiono titulo.
Visa Amerika buvo prilipusi prie televizorių ekranų, ne išimtis ir Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai.
O kol šie kartu su milijonais žiūrovų stebėjo amžiaus dvikova vadinamą bokso šventę, vagys su laužtuvu ir kitais įrankiais įsilaužė į FTB biurą Filadelfijos priemiestyje.
Tai buvo nepaprastas biuras, mat čia buvo saugomi slapčiausi šalies dokumentai. Tarp jų – ir ataskaitos apie slaptas FTB sekimo operacijas, kurių atskleidimas tapo pirmuoju žvalgybiniu skandalu, primenančiu dabartinį Nacionalinės žvalgybos agentūros (NSA) darbuotojo E.Snowdeno pernai sukeltą triukšmą dėl galimai nelegalaus sekimo.
Vagišių taip ir nesugavo
Vagys taip ir nebuvo pagauti, o dokumentai atiteko žiniasklaidai. Iki šiol vagys buvo pažadėję tylėti apie tai, kaip jie įvykdė savo garsiausią nusikaltimą. Jiems užteko, kad jų veiksmai – tai pirmas reikšmingas smūgis institucijai, kuri pasižymėjo didele jėga ir prestižu valdant autoritariniu stiliumi garsėjusiam FTB vadovui Johnui Edgarui Hooveriui.
„Kai tu kalbi su žmonėmis apie tai, ką daro FTB už savo veiklos ribų, niekas nenori tikėti“, – dabar sako savo tapatybę paviešinęs vienas vagių Keithas Forsythas.
Jo nuomone, tai buvo vienintelis kelias įtikinti žmones, kad nelegalus sekimas išties vykdomas.
Nusprendė nebetylėti
K.Forsythui dabar 63 metai, taigi jis, taip pat kaip ir kiti grupės nariai, jau nebegali būti teisiamas už tai, ką padarė tą 1971-ųjų kovo naktį.
Betty Medsger, buvusi Vašingtono spaudos reporterė, praleido septynerius metus analizuodama FTB stambaus masto bylas ir įtikino penkis iš aštuonių vyrų ir moterų daugiau nebetylėti.
Kitaip nei E.Snowdenas, kuris atsisiuntė šimtus iš tūkstančių NSA dokumentų į kompiuterio standžiuosius diskus, žiniasklaidos plėšikai padarė tai XX amžiaus būdu: jie mūvėjo pirštines ir krovė šūsnis dokumentų į lagaminus, o šiuos – į atskirus automobilius.
Kai operacija baigėsi, jie išsiskirstė. Kai kurie apiplėšimo šalininkai manė, kad tikslas buvo protestas prieš tuomet vykusį Vietnamo karą, o kai kurie, tokie kaip Johnas ir Bonnie Rainesai, nutarė, kad plėšikų tikslas – užkirsti kelią nelegaliems FTB veiksmams ateityje.
„Mums nereikia dėmesio, mes tiesiog padarėme tai, ką reikėjo padaryti“, – sako 80-metis J.Rainesas.
Jis su savo žmona iš karto po nusikaltimo atidavė jųdviejų tris vaikus auginti giminėms, jeigu FTB atskleistų nusikaltimą ir juos suimtų. Bet niekas jų taip ir nerado, o dabar Rainesai gali ramiai gyventi.
Kruopštus apiplėšimo planas
Apiplėšimo idėja kilo Williamui C.Davidonui, Haverfordo koledžo fizikos profesoriui, rengusiam prieškarinius protestus Filadelfijoje, kuri 1970 metais buvo tapusi taikos judėjimo centru.
W.C.Davidonas jautė nepasitenkinimą dėl menko demonstracijų poveikio. 1970 metų vasarą, keletas mėnesių po prezidento Richardo Nixono paskelbtos JAV invazijos į Kambodžą, W.C.Davidonas pradėjo rinkti grupę aktyvistų, kurių pareigingumu ir patikimumu jis tikėjo.
Iš pradžių grupę sudarė 9 nariai, tačiau vienas išėjo pareiškęs, kad per daug rizikinga įsilaužti į Filadelfijos miesto centre esantį FTB biurą, kur esą yra griežta apsauga.
Likę apiplėšimo dalyviai įsikūrė priešais FTB biurą esančiame pastate.
Sprendimas buvo rizikingas – niekas negalėjo būti tikras, ar būsimų vagišių pačių nešnipinėja FTB – juk jie buvo žinomi kaip karo priešininkai. O tokius visada, kai tik galėjo, sekė FTB.
Grupė praleido mėnesių mėnesius tyrinėdama FTB pastatą, pravažiuodama pro jį naktį ir sekdama darbuotojų įpročius bei dienotvarkę.
„Mes žinojome, kada jie grįžta namo iš darbo, kada išjungia šviesas, kada gulasi miegoti, kada keliasi“, – sako J.Rainesas, kuris buvo teologijos profesorius Templio universitete.
Keletą savaičių prieš apiplėšimą B.Raines netgi užėjo į biurą prisistatydama Svartmoro koledžo studente, ieškančia darbo.
Palengvėjo išvydus grobį
Apiplėšimas vyko be kliūčių. Išskyrus tai, kad K.Forsythas turėjo laužtis pro kitą įėjimą, nei planuota, nes FTB buvo pakeitusi pagrindinių durų spyną, kurios jis negalėjo įveikti.
Kad išlaužtų duris, K.Forsythas naudojo paprastą laužtuvą. Sudėję dokumentus į lagaminus, plėšikai sėdo į automobilius ir susitiko sutartoje vietoje kaimo trobelėje išrūšiuoti to, ką pavogė.
Jiems palengvėjo, kai grupelė suprato, ką pavogė: didžioji dalis dokumentų buvo svarbūs įrodymai dėl FTB politinių grupių šnipinėjimo.
Pavadinę save piliečių komisija, tiriančia FTB, plėšikai nusiuntė atrinktus dokumentus keletui laikraščių reporterių.
Po apiplėšimo praėjus dviem savaitėms B.Medsger parašė pirmąjį straipsnį pagal turimą informaciją. Beje, prieš tai R.Nixono administracija dar bandė nesėkmingai susigrąžinti dokumentus. Su savo straipsnių serija prisijungė ir kitos žiniasklaidos priemonės.
Tikslas – sukelti paranoją
Labiausiai kritikuojamas slaptasis dokumentas – 1970 metais priimtas memorandumas, siūlantis skatinti J.E.Hooverio užmojį šalinti protestuojančius.
Dokumentas ragina agentus paspartinti aktyvistų apklausas.
„Jų gretose tai padidins paranoją, kad už kiekvieno kampo jų tyko po FTB agentą“, – apie operacijos tikslus rašė vienas FTB agentas. Kitas dokumentas, pasirašytas paties J.E.Hooverio, atskleidė koledžų miestelių šnipinėjimą.
Bet dokumentas, galėjęs labiausiai pakenkti FTB veiklai, iš pradžių liko nesuprastas. 1968 metais pasirašytame dokumente minimas paslaptingas žodis „Cointelpro“.
Nei plėšikai, nei reporteriai nesuprato šio termino, kol NBS žinių reporteris Carlas Sternas negavo daugiau išslaptintų FTB dokumentų. „Cointelpro“ – tai dviejų žodžių – kontržvalgyba ir programa – junginys.
Nuo 1956 metų FTB vykdė plataus masto operaciją šnipinėdamas pilietinių teisių lyderius, politinius veikėjus ir įtariamus komunistus ir stengėsi pasėti nepasitikėjimą tarp protesto grupių.
Šnipinėjo, kas netingėjo
Tarp kitų dokumentų buvo FTB agento siųstas Martiną Lutherį Kingą šantažuojantis laiškas. Jame buvo gąsdinama atskleisti jo nesantuokinius ryšius, jeigu jis nenusižudys.
„Tai nebuvo vien tik amerikiečių šnipinėjimas“, – sako Lochas K. Johnsonas, Džordžijos universiteto visuomeninių ir tarptautinių ryšių profesorius, senatoriaus Franko Churcho antrininkas, Aidaho demokratas.
„Tai nebuvo vien amerikiečių sekimas.
„Cointelpro“ tikslas buvo sugriauti gyvenimą ir sugadinti reputaciją“, – sako Džordžijos universiteto profesorius L.K.Johnsonas.
Jis buvo senatoriaus F.Churcho padėjėjas. Šis senatorius vykdė FTB veiklos tyrimą ir nustatė dar daugiau dešimtmečiais vykdytų FTB pažeidimų.
Paskutinis F.Churcho komiteto pranešimas apie sekimą buvo tiesmukiškas: „Per valstybines agentūras šnipinėjo per daug žmonių.“
Tiesa, tuo metu, kai komitetas paviešino šį straipsnį, J.E.Hooveris jau buvo miręs ir jo imperija FTB nuolat mažėjo. Tačiau agentų ryžtas sugauti jų nešvarią veiklą atskleidusius vagišius nesumažėjo.
Įtarė tik vienintelį
Apie 200 FTB agentų buvo paskirta ištirti žiniasklaidos apiplėšimą, bet veltui.
Galiausiai 1975 metų kovo 11 dieną byla buvo nutraukta.
FTB atstovas Michaelas P.Kortanas sakė, kad daugelis įvykių, tarp jų ir garsusis apiplėšimas, pakeitė FTB požiūrį į tai, kaip agentai vertino grėsmes šalies viduje. O tai atvedė prie reformų, sukuriant naujus reikalavimus Teisingumo departamentui.
Pagal B.Medsger knygą „Apiplėšimas: J.Edgaro Hooverio paslapties atradimas FTB“ tik vienas iš tikrųjų apiplėšimo dalyvių buvo atsidūręs FTB įtariamųjų sąraše.
Buvo priversti tylėti
Aštuoni plėšikai retai susitikdavo. O kaip visa grupė plėšikai niekada nesusitikdavo, bent jau FTB tyrimo metu.
Kai kurie nusikaltimo dalyviai savo paslaptį nusinešė į kapus, pavyzdžiui, Parkinsono liga sirgęs W.C.Davidonas mirė pernai. Kai kurie artimieji nė nežinojo, ką jis buvo padaręs.
Beje, būtent W.C.Davidonas planavo paviešinti savo vaidmenį vagiant, bet trys iš plėšikų paprieštaravo, nes norėjo likti anonimai. Likę plėšikai – K.Forsythas, J.Rainesas ir Bobas Williamsonas nerimauja, kaip visuomenė priims jų prisipažinimą.
Beje, visi trys palankiai atsiliepia apie E.Snowdeną, kurį didelė dalis amerikiečių vadina išdaviku, pakenkusiu JAV saugumui ir prisiglaudusiu Maskvoje. Tad vagišiai pasiruošę ir galimai kritikai.
„Kai kam atrodo, kad mes esame labai neatsakingi žmonės. Bet Vašingtone tuomet nebuvo nė vieno žmogaus – nei senatoriaus, nei kongresmeno ar prezidento, kuris būtų išdrįsęs J.E.Hooverį patraukti baudžiamojon atsakomybėn“, – sako J.Rainesas.
