8 metrų bangos, 120 kilometrų per valandą vėjas ir nesibaigiančios liūtys, čaižiusios Britų salas, bent trumpam iš pirmųjų Londono laikraščių puslapių išstūmė rėksmingas antraštes apie didžiausią valstybės baubą – siaubūnus migrantus iš drakuliškosios Rumunijos ir ne mažiau mįslingos Bulgarijos.
Užuot rašę apie imigrantų tvaną, kurį nuo sausio 1-osios pranašavo trys balsingiausi antiimigracininkų ruporai – dienraščiai „The Sun“, „Daily Mail“ ir „Daily Express“, britų žurnalistai turėjo autis guminius batus, apsivilkti lietpalčius ir klampoti po potvynių zonas pietinėse Devono, Dorseto ir Kento grafystėse.
Tačiau vargu ar kas nors Jungtinėje Karalystėje abejoja: vos tik nurims naujienos apie itin blogus orus, dešinieji politikai ir paskalų laikraščiai iškart grįš prie savo mėgstamos temos apie migrantus iš Rytų Europos valstybių.
Pirmieji laikraščių puslapiai ir vėl pasipuoš kuo baisesnėmis nenusakomo amžiaus romų išpuvusiais dantimis ir su maišais nuotraukomis.
O žemyninei Europai meile, švelniai tariant, netrykštantys britai vėl kels isteriją dėl šiuolaikinių barbarų iš Rytų invazijos. Ar išties tokie vaizdiniai atspindi tikrovę?
Paminėti šimtus kartų
Statistiką ir faktus mėgstanti kompanija „Dow Jones“ tiksliai apskaičiavo, kiek kartų didžioji Jungtinės Karalystės žiniasklaida nuo 2001-ųjų iki 2013-ųjų pabaigos minėjo Rumunijos, Bulgarijos ir Lenkijos vardus straipsniuose, susijusiuose su imigracija.
Išaiškėjo, kad iki 2004-ųjų, Lenkijos ir dar 7 Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, įstojimo į ES datos, britų dienraščiai apie migrantus lenkus kiekvienais metais parašydavo pusantro šimto straipsnių.
Bet jau tuomet apie migrantus iš Rumunijos buvo išspausdinta net 220 straipsnių per metus.
Be abejo, 2013-ųjų derlius gerokai įspūdingesnis.
„Dow Jones“ suskaičiavo net 480 straipsnių apie atvykėlius iš Rumunijos, antra tiek – apie bulgarus ir tik 250 skirta migrantams iš Lenkijos.
Privertė gėdytis tautybės
Neverta net aiškinti – daugumoje šių straipsnių atvykėliai piešiami juodomis spalvomis.
Toks sistemiškas „politinis futbolas į vienus vartus“ paveikia net ir gerai į Jungtinės Karalystės visuomenėje integravusius išeivius.
„Jau septintus metus gyvenu Londone ir ketvirtus metus turiu savo verslą – dvi picerijas.
Kasdien kalbuosi su daugybe klientų.
Iki pat praėjusių metų vidurio su pasididžiavimu sakydavau, kad esu iš Rumunijos.
Kai pernai prasidėjo mano bendrataučių juodinimas Jungtinės Karalystės laikraščiuose, pagalvojau: „Negražu, bet tai ilgai netruks. Palos ir nustos.“
Tačiau ta lavina vis stiprėjo.
Pastebėjau, kaip ėmė kisti kai kurių eilinių klientų reakcija, kai pasakau jiems, kad esu rumunė.
Dabar, jeigu nenoriu kaskart aiškintis, kad nesu socialinių pašalpų siurbikė, tiesiog pasakau – esu italė“, – su kartėliu „Lietuvos rytui“ kalbėjo 32 metų Londono gyventoja Adriana Olteanu.
Jokio antplūdžio nebuvo
Daugiausia bauginimų, kad ordos alkanų rumunų ir bulgarų užplūs vargšę senutę Angliją, pasirodė šįmet sausio 1-ąją, kai būriai britų žurnalistų susigrūdo į Londono Viktorijos autobusų stotį ir į Lutono, Stanstedo ir Gatviko oro uostus, esančius šalies sostinės pakraščiuose.
Laukta pirmosios imigrantų tvano bangos, nes nuo šių metų pradžios Rumunijos ir Bulgarijos piliečiai gali be jokių apribojimų ieškotis darbo Jungtinėje Karalystėje.
Dideliam žurnalistų spiečiaus nusivylimui, jokio antplūdžio nepavyko užfiksuoti: autobusai ir lėktuvai iš Sofijos, Plovdivo, Bukarešto ar Tirgu Murešo anaiptol nebuvo sausakimši.
Reporterių nusivylimas virto tikra neviltimi, kai išaiškėjo, kad dauguma keleivių – viso labo po Kalėdų atostogų į savo darbovietes grįžtantys rumunai ar bulgarai, Jungtinėje Karalystėje gyvenantys jau ketverius ar penkerius metus.
Mat nuo 2007-ųjų šių dviejų Europos šalių piliečiai turėjo teisę įsidarbinti, tik jiems galiojo tam tikri apribojimai.
Dauguma arba kurdavo savo firmas, arba užsiregistruodavo kaip laisvai samdomi specialistai – jie būdavo paslaugų teikėjai, o ne visateisiai kompanijų darbuotojai.
Rumunas tapo žvaigžde
Vieną šviežutėlį migrantą Didžiosios Britanijos laikraščiai ir televizijos kanalai vis dėlto pastebėjo.
Savo paties ir jo tautiečių nuostabai, 30-metis išeivis iš Pelišoro kaimo Transilvanijos regione statybininkas Victoras Spirescu akimirksniu tapo tikra žiniasklaidos žvaigžde.
Lutono oro uoste jį, vos atskridusį aviakompanijos „Wizzair“ reisu, pasitiko, ranką spaudė ir puodelio kavos pakvietė bent du įtakingi Bendruomenių Rūmų parlamentarai – konservatorius Markas Recklessas ir leiboristas Keithas Vazas. Kavos gėrimo ritualą ir trumpą pašnekesį apie imigraciją stebėjo visa armija reporterių.
Kalbėdamas su juntamu amerikietišku akcentu, mat anglų kalbą jis išmoko žiūrėdamas MTV muzikos klipus ir Holivudo trilerius, V.Spirescu prisipažino, kad darbą Pietų Anglijoje jau turi.
„Ten gyvenantys pažįstami surado man vietą automobilių plovykloje. Jei ten nepatiks, ieškosiu kitokio darbo.
Rumunijoje esu dirbęs statybininku ir elektriku, turiu daug patirties.
Atvažiavau čia dirbti: Rumunijoje mano alga buvo 10 eurų per dieną, Anglijoje tikiuosi tiek pat gauti per valandą“, – iš pradžių kiek sutrikęs dėl netikėto dėmesio, bet greitai apsipratęs jau optimistiškai pasakojo V.Spirescu jį apspitusiems politikams ir žurnalistams.
Dėmesio centre atsidūręs rumunas migrantas patikino, kad Transilvanijoje jo laukia žmona Catalina, ir kai tiktai jis užsidirbsiąs pinigų, pirmiausia juos paskirs savo būsto remontui Pelišoro kaime.
„Žadu grįžti į Rumuniją ir ten susikurti gerą gyvenimą. Turint pinigų, Rumunijoje gyventi geriau, nes ten viskas gerokai pigiau“, – galutinai išankstines žurnalistų nuostatas apie pašalpų siurbėjus iš Rytų Europos sudaužė V.Spirescu. Tačiau britų žurnalistai nepasidavė.
Rado prie ko prikibti
Susidomėjimas pirmuoju migrantu iš Rumunijos (nors, oficialiais duomenimis, Jungtinėje Karalystėje jau gyvena ir dirba apie 141 tūkst. jo tėvynainių) Didžiosios Britanijos spaudoje buvo toks didelis, jog skandalingojo bulvarinio laikraščio „The Sun“ redaktoriai netgi nusiuntė savo reporterius į Bukareštą, kad jie „pasiknistų purve“.
„The Sun“ purvakasiai neprašovė: išaiškėjo, kad 2011-ųjų vasarą tas pat V.Spirescu buvo lygtinai nuteistas 35 paroms už savo merginos sumušimą.
Bukarešto teismas jį nubaudė 800 eurų, iš jų bent 500 eurų turėjo būti skirti kaip kompensacija jo aukai. Moteris tikino iki šiol tų pinigų negavusi.
Nors kalėjimo V.Spirescu išvengė, jis buvo priverstas 3 savaites gydytis psichiatrijos ligoninėje nuo narkotikų priklausomybės.
Rumunijoje likę migranto tėvai tvirtino, kad jų sūnus per pastaruosius kelerius metus pasikeitė į gerąją pusę, ypač po to, kai atliko tarnybą savo šalies kariuomenėje.
Tačiau „The Sun“ užduotis – parodyti bent jau šiokias tokias tamsias imigranto gyvenimo detales – pavyko: štai atvyksta nusikaltėlis, moterų mušeika, gal psichikos ligonis.
Raudona linija migracijai
„The Sun“ jau gerą pusmetį vykdo itin agresyvią antiimigracinę kampaniją. Ji netgi turi skambų pavadinimą – „Nubrėžkime raudoną liniją prieš Europos Sąjungos migraciją“.
Galima suprasti, kodėl šis laikraštis nusiteikęs būtent prieš ES migrantus: jo savininkas yra Rupertas Murdochas, Australijos bei JAV pilietis ir aršus euroskeptikas.
R.Murdochą siutina, kad joks jo tėvynainis iš Sidnėjaus ar Melburno negali taip lengvai atskristi ir susirasti legalaus darbo Londone kaip koks provincialas iš atsilikusios Bulgarijos arba Lenkijos.
Nuo „The Sun“ nedaug atsilieka ir kitas įtakingas konservatyvių pažiūrų britų dienraštis „Daily Mail“.
O „Daily Express“ savo antirumuniškąja ir antibulgariškąja straipsnių serija sulaukė žmogaus teisių gynėjų pasmerkimo ir netgi kaltinimų rasizmu prieš etninę mažumą – romus, turinčius šių valstybių pilietybę.
Kiek nuosaikesnės, tačiau vis vien nedviprasmiškai antieuropinės linijos laikosi ir tokie leidiniai kaip „Daily Telegraph“, „The Times“ ir „Sunday Times“ (pastarieji du taip pat priklauso R.Murdochui).
Keli balsai tyruose, raginantys savo skaitytojus blaiviai žvelgti į visoje Europos Sąjungoje vykstantį laisvą piliečių judėjimą, yra savaitraštis „The Economist“ ir centro kairės dienraščiai „The Independent“ bei „The Guardian“.
Tačiau savo tiražais ES palaikanti Didžiosios Britanijos spauda bent dešimteriopai nusileidžia euroskeptiškajam sparnui.
Statistiką baugintojai nutyli
Diena po dienos greitą žvilgsnį į bet kurioje parduotuvėlėje išdėliotų laikraščių pirmuosius puslapius metantis eilinis britas norom nenorom susidaro įspūdį, kad migrantai greičiausiai yra visų Jungtinės Karalystės ekonominių, socialinių ir netgi kriminalinių bėdų šaltinis.
Juk kas kitas, jei ne migrantai, žeriasi iš iždo dosnias socialines išmokas, atima darbo vietas iš vietos jaunimo, perpildo pradinių mokyklų klases, ligoninių priimamuosius, o dėl smulkaus chuliganizmo ir vagysčių – ir kalėjimus? Tai vis jie.
Nei „The Sun“, nei „Daily Mail“ net nesiruošia spausdinti mokslininkų iš prestižinių LSE ir UCL universitetų atliktos lyginamosios analizės, kuria įrodyta, kad Anglijos ir Velso rajonuose, kuriuose gausu imigrantų iš Rytų Europos, užregistruotas ryškus vagysčių iš privačių namų sumažėjimas. O prievartinių nusikaltimų statistika niekuo nesiskiria nuo nacionalinio vidurkio.
Arba kad iš bemaž 600 tūkst. suaugusių lenkų, dabar gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, mažiau nei 20 tūkst. gauna bedarbio išmoką.
Tad nedarbas tarp imigrantų lenkų – vos 3,3 procento.
Bendras nedarbo vidurkis Jungtinėje Karalystėje yra daugiau nei dvigubai didesnis – 7,4 procento.
Galima palyginti: bedarbių ir socialinių pašalpų gavėjų procentas tarp afrokaribiečių britų svyruoja ties 25 procentų riba.
Skaičiai rodo, kad jauni ir vidutinio amžiaus migrantai iš Rytų Europos maždaug triskart rečiau kreipiasi į valstybinės medicinos sistemos gydytojus, palyginti su vietos piliečiais.
Tokiuose imigrantų iš Lenkijos, Lietuvos ar Latvijos pamėgtuose miestuose kaip Piterboras ar Sautamptonas vietos mokyklų egzaminų rezultatai šovė į viršų net 20-ia procentų.
Parama populistams auga
Žinoma, ten, kur valdo emocijos, skaičiai mažai ką reiškia. Jokiais realiais statistikos duomenimis nepagrįsta, bet populiari žiniasklaidos retorika apie valstybę stekenančius atvykėlius persimetė ir į politikos areną.
Pirmuoju smuiku čia be konkurencijos griežia nacionalistinės antieuropietiškos partijos UKIP vadovas Nigelas Farage’as.
Jo vadovaujama sąlyginai nauja politinė jėga auga kaip ant mielių: į savo gretas UKIP pritraukia tiek ultradešiniuosius euroskeptikus konservatorius, tiek ir prastai išsilavinusių darbininkų atstovus, kurie praeityje bemaž automatiškai savo balsus atiduodavo leiboristams.
Visuomenės apklausos UKIP skiria net iki 18 proc. balsų per šiemet vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Jei taip įvyktų, tai suskaldytų nuo pokario nusistovėjusią trijų didžiųjų partijų sistemą Anglijoje.
Beje, Škotijoje ir Velse UKIP nėra verta nė skatiko.
UKIP propaguojamą atvirai priešišką ES retoriką žingsnis po žingsnio perima ir premjero Davido Camerono vadovaujama torių partija.
D.Cameronas britų rinkėjams yra pažadėjęs referendumą dėl narystės ES, kuris turėtų įvykti 2017-ųjų rudenį, bet tik jei konservatoriai 2015-aisiais laimės parlamento rinkimus.
Kalba apie neteisybę
Jungtinės Karalystės premjeras ne kartą yra sakęs, kad jis ir jo partija nenori išstoti iš ES, tačiau nori susigrąžinti visas prarastas teises.
Tarp jų ir teisę riboti imigraciją ir socialines pašalpas atvykėliams iš kitų ES valstybių. Torių lyderis norėtų, kad ateityje be apribojimų dirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik pasiturinčių ES valstybių piliečiai.
Asmenims iš skurdžiųjų ES narių turėtų būti taikomi apribojimai.
D.Cameronas taip pat pažadėjo panaikinti ES migrantų teisę gauti pašalpas savo vaikams, jei jie gyvena ne Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu apie 44 tūkst. ES migrantų naudojasi šia teise.
„Tai nėra teisinga, ir aš norėčiau pakeisti situaciją.
Neprieštarauju, kad atvykėlis iš Lenkijos sąžiningai dirbtų mūsų šalyje, bet nesąžininga, jog mes jam ir jo šeimai Lenkijoje mokėtume pašalpas“, – pareiškė D.Cameronas.
Siūlo griežtinti taisykles
Dėl negatyvaus britų visuomenės požiūrio į atvykėlius iš Rytų Europos jis kaltina buvusią Tony Blairo leiboristų vyriausybę, kuri padarė didžiulę klaidą.
„Kai Lenkija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir kitos šalys 2004-aisiais tapo ES narėmis, tuometė leiboristų valdžia neįdiegė jokių migracijos apribojimų. Daugiau nei pusantro milijono žmonių atvyko čia. Tai buvo didžiulė imigracijos banga. Manau, kad dabar turime nustatyti griežtesnius kontrolės mechanizmus“, – pažadėjo D.Cameronas.
Jo partijos narys Londono meras Borisas Johnsonas, beje, imigranto iš Turkijos anūkas, pritarė D.Camerono iniciatyvai pirmus tris mėnesius nuo atvykimo dienos nemokėti ES migrantams jokių socialinių pašalpų.
B.Johnsonas pasiūlė sugriežtinti šią taisyklę – jokios paramos neteikti tiems, kurie bent 2 metus nemokėjo mokesčių Jungtinėje Karalystėje.
Šią idėją, kaip ir daugelį kitų antiimigracinių pasiūlymų, valdantieji konservatoriai pasiskolino iš N.Farage’o.
O UKIP lyderis trina rankomis: jo duodamam tonui pritaria šalies vadovas, siekiantis suvaldyti vis stiprėjantį savo partijos euroskeptikų sparną.
„Atrodo, kad D.Cameronas vis dažniau kalba taip pat kaip aš. Bet skirtumas tas, kad aš tikiu tuo, ką sakau“, – šią savaitę kandžiai pasišaipė N.Farage’as.
Serga politine šizofrenija?
UKIP lyderis taip pareiškė, kad prieštaringai vertinamas XX amžiaus vidurio konservatorių politikas Enochas Powellas buvęs teisus, kalbėdamas apie imigracijos žalą.
E.Powellas vienoje liūdnai pagarsėjusių savo kalbų minėjo regįs „kraujo upes“, kurias neva sukelsią imigrantai iš neišsivysčiusių valstybių, jei jiems bus leista suplūsti į Jungtinę Karalystę.
Tiesa, tuomet E.Powellas kaip baubus regėjo ne rumunus ar bulgarus, o buvusių Britų imperijos kolonijų atstovus – indus, pakistaniečius, jamaikiečius ir Afrikos šalių atstovus.
BBC užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad pačioje šios šalies visuomenėje gyvi labai skirtingi požiūriai į laisvą žmonių judėjimą.
Kuo labiau britai išsimokslinę, tuo pozityviau žvelgia į užsieniečius. Trys iš penkių aukštąjį išsilavinimą turinčių britų pripažįsta, kad migrantų indėlis į Jungtinės Karalystės ekonomiką pozityvus. Tarp Jungtinės Karalystės proletariato požiūris į atvykėlius yra dukart atšiauresnis.
„Mus, britus, periodiškai apima panikos dėl imigracijos priepuoliai. Prisimindami E.Powellą ir jo „kraujo upes“, pažvelkime šimtmečiu atgal ir pamatysime panašių panikos priepuolių dėl imigrantų žydų.
Politikų užduotis tokiose situacijose yra kalbėtis su rinkėjais ir pateikti jiems faktus, o ne panikuoti ir griebtis populistinių priemonių“, – savo diagnozę apie dabartinį britų politinių lyderių ir žiniasklaidos elgesį išsakė vienas iš nedaugelio „atvirų durų“ šalininkų, Jungtinės Karalystės ekonomikos ministras Vince’as Cable’as.
Šis liberalas demokratas nepabijojo viešai pareikšti, kad kai kurie Jungtinės Karalystės visuomenės sluoksniai kenčia nuo liguisto šizofreniško požiūrio į imigrantus.
„Ne per seniausiai turėjau štai tokį pokalbį su grupele rinkėjų. Jie man sakė: „Mums taip įgriso visi tie į mūsų šalį atvykstantys migrantai, todėl nusprendėme išvykti visiems laikams. Keliamės į Ispaniją.“
Tokios šizofrenijos pas mus apstu“, – su kreiva šypsena konstatavo britų politikos veteranas.
Dauguma britų nori riboti imigraciją
Naujausių visuomenės apklausų rezultatai rodo, jog net vienas iš septynių britų sutinka su teiginiu, kad jų šalyje pernelyg daug imigrantų. Beje, tokia pat statistika atlikus apklausas Rusijoje ir Belgijoje.
72 procentai britų rinkėjų nori, kad šalies politiniai lyderiai turėtų kontrolės mechanizmus, ribojančius iš Bukarešto, Sofijos, Varšuvos ar Vilniaus atvykstančios darbo jėgos srautus.
67 proc. apklaustųjų netgi sutiko su pasiūlytu skaičiumi – imigrantų skaičių kasmet riboti iki 100 tūkst.
Keturi iš penkių britų tvirtina, kad imigracijos lygis turi būti sumažintas, ir net 56 proc. remia smarkaus sumažinimo idėją. Tiek pat paremtų bet kokią politinę jėgą, kuri imtųsi priemonių prieš imigracijos bangą.
Tiesa, maždaug trečdalis apklaustųjų sutinka, kad imigrantai Jungtinei Karalystei ne tik davė ekonominės naudos, bet ir padarė šalį įdomesnę gyventi.
