Kas galėtų pakrikštyti dalį elektorato „žmogiškosios veislės atstovais“, kurių protiniai sugebėjimai tokie riboti, kad jie tiesiog pasmerkti murdytis visuomenės dugne?
Kas tuomet godžius bankininkus, sukėlusius pasaulinę recesiją, galėtų šlovinti kaip mūsų dienų didvyrius ir tikėtis po tokio pareiškimo būti išrinktas į aukščiausią politinį postą šalyje? Iš kandžių apžvalgininkų to tikėtis galima. Bet iš politikų?
Tačiau Borisas Johnsonas laužo visas taisykles – antrąją kadenciją įpusėjęs Londono miesto meras pasielgė būtent taip: išjuokė rinkėjus.
Ir netgi po kilusios pasipiktinimo audros visuomenėje ir žiniasklaidoje, netgi po politinių šalininkų ir oponentų grūmojimo ir badymo pirštais blondinas Borisas savo žodžių neatsisakė.
Kylanti torių žvaigždė
Kelerius metus B.Johnsonas tituluojamas valdžioje esančios Konservatorių partijos kylančia žvaigžde.
Daugelis jo partijos kolegų 49-erių žaviam, iškalbingam, Oksfordo universitetą baigusiam politikui jau dabar matuoja būsimo šalies lyderio mantiją.
Originali išvaizda – išsidraikiusių šviesių plaukų kupeta ir valiūkiška šypsenėlė jau senokai tapo B.Johnsono prekės ženklu. Jis pats save regi dešiniojo partijos sparno, kuriam priimtinos velionės Margaret Thatcher idėjos, vėliavnešiu.
Neatsitiktinai savo kontroversišką kalbą Londono Sityje meras pasakė Strateginės minties centre („Centre for Policy Studies“ – CPS) metinės ceremonijos metu.
Prieš keturis dešimtmečius būtent šiame centre būrelis jaunų dešiniosios pakraipos britų ekonomistų paklojo pamatus Geležinės Ledi vykdytoms fundamentalioms Jungtinės Karalystės ekonomikos liberalizavimo reformoms.
CPS teoretikams padedant vos per penkerius metus – nuo 1979 iki 1984-ųjų – šalies ūkis, kuriame buvo gausu nugyventų, nuostolingų valstybės įmonių, iš „chroniško Europos ligonio“ tapo spėriai didėjančiu modernaus kapitalizmo modeliu.
Godumas yra gėris
Per paskaitą šmaikštumu garsėjantis B.Johnsonas savo sąmojo bei išminties perlus žėrė pilnomis rieškučiomis. Net ir jo kalbos pavadinimas buvo „kietas“ – „Ką Megė darytų šiandien?“.
Jis priminė auditorijai, kad ne kas kitas, o M.Thatcher savo didžiojo smūgio reformomis išvadavo Londono Sičio bankus.
B.Johnsonas kalbėjo ir apie amerikiečių režisieriaus Oliverio Stone’o filme „Volstritas“ aktoriaus Michaelo Douglaso meistriškai įkūnytą neskrupulingą milijardierių Gordoną Geką.
Personažas, kaip ir jo garsusis posakis, jog godumas yra gėris, jau yra tapę besaikio godumo simboliais.
B.Johnsonas prisipažino, kad jis irgi įsitikinęs, jog godumas yra gėris. Be to, žmogiškasis pavydas taip pat yra teigiamas bruožas. Juk būtent godumas ir pavydas – noras neatsilikti nuo už tvoros gyvenančio kaimyno – stumia britų ekonomiką pirmyn.
Londono meras kreipėsi į salėje sėdėjusius Sičio bankų atstovus – Londono gordonus gekus – ir kvietė juos parodyti kuo didesnį savo godumą. Tiesa, politikas pridūrė, jog XXI amžiuje kai kurias M.Thatcher idėjas reikia padaryti labiau šiuolaikiškas: besaikis pinigų troškimas turi būti atmieštas socialinio atsakingumo.
„Tikiuosi, kad nebesugrįš vaikinai, viena ranka vairuojantys „Porsche“, o kitoje laikantys plytos dydžio mobilųjį telefoną. Tikiuosi, jog negrįš beširdė puikavimosi pinigais dvasia, kai šūsnimis banknotų buvo mojuojama prieš pat benamių nosis.
Noriu tikėti, kad šįkart Londono gordonai gekai pasižymės ne vien tik savo godumu – ekonominio progreso varikliu, bet ir kitomis savybėmis.
Kad jie atiduos duoklę ir padės likusiai visuomenės daliai, per pastaruosius metus patyrusiai realų pajamų mažėjimą“, – sakė B.Johnsonas.
Šeštadalis – kvailiai?
Kai prieš šešerius metus dėl Konservatorių partijos karūnos kovojo dabartinis premjeras Davidas Cameronas – senas B.Johnsono draugas dar nuo studentiškų Oksfordo universiteto laikų, jis pristatė savo centristinę – konservatyvizmo su atjauta viziją.
Tada viena pagrindinių D.Camerono idėjų buvo kuo labiau sumažinti socialinę atskirtį visuomenėje, padėti atsitiesti tiems, kurie atsidūrė ant žemiausio visuomenės sluoksnio laiptelio.
Kreipdamas vairą dešinėn ir nubrėždamas aiškią takoskyrą tarp savęs ir tarp dabartinio partijos lyderio, B.Johnsonas pareiškė, jog pastangos kovoti su nelygybe britų visuomenėje yra bevaisės.
Būtent šiame kontekste Londono miesto vadovas išsakė skandalingąją savo mintį: esą maždaug kas šeštas žmogus Jungtinėje Karalystėje (t.y. apie 10 milijonų šalies piliečių) yra paprasčiausiai per kvailas, kad galėtų sėkmingai konkuruoti laisvosios rinkos pasaulinėje visuomenėje.
„Kad ir ką mes manytume apie IQ (intelekto koeficiento) testus, diskusijose apie žmonių lygiavą negalima nepaisyti fakto, kad net 16 procentų mūsų veislės atstovų koeficientas žemesnis nei 85 ir tik apie 2 proc. viršija 130-ies ribą“, – teigė B.Johnsonas.
Salėje susirinkusių pasiturinčių Londono Sičio bankininkų meras juokais paklausė, ar galėtų ranką pakelti tie, kurių intelekto koeficientas bent kiek didesnis nei tų vadinamųjų 16-os procentų varguolių.
Visuomenė – lyg javainiai
Kalbėdamas apie žemą intelektualinį dalies visuomenės lygį B.Johnsonas perspėjo, jog pasaulinė ekonomikos konkurencija yra tokia didžiulė, jog „agresyvi rinkos centrifuga išstumia žmones, kurie savo natūraliais sugebėjimais nėra lygūs kitiems“.
Anot B.Johnsono, niekaip neįmanoma pabėgti nuo aksiomos, jog laisvojoje rinkoje įvairių žmonių ekonominė vertė yra skirtinga, nors jų dvasinė vertė yra tolygi.
Britų visuomenę B.Johnsonas palygino su kartonine javainių dėžute: javainiai dėžės viršuje – tai ekonominis ir politinis elitas, o javainiai dugne – sunkiausiai besiverčianti visuomenės dalis.
„Kuo smarkiau purtysime tą dėžutę, tuo apatiniams javainiams bus lengviau iškilti į viršų. Bet dėl įvairiausių priežasčių – kompanijų vadovų godumo ar, kaip man kai kas sako, dėl Dievo duoto natūralaus tų vadovų talento – viršutinių javainių ir javainių, esančių dugne, pajamų žirklės dabar yra didesnės negu buvo kada nors iki šiol“, – pripažino B.Johnsonas.
Jo nuomone, visuomenei dabar reikėtų ieškoti naujų būdų, kaip smarkiai papurtyti kartono dėžutę. Taip, kaip prieš trisdešimt metų tai padarė į valdžią atėjusi M.Thatcher.
Anot B.Johnsono, geriausias metodas išjudinti įstrigusį socialinį mobilumą Jungtinės Karalystės visuomenėje – diegti radikalią valstybinių ir privačių mokyklų reformą.
B.Johnsonas trokšta, kad gabiausi mokiniai, nesvarbu, iš kokio socialinio sluoksnio jie kilę, gautų galimybę mokytis geriausiose privačiose ar valstybinėse mokyklose, valstybei ar labdaringiems privatiems fondams apmokant visas tokių mokinių lavinimo išlaidas.
Varžovai žėrė kritiką
Londono mero edukacinės reformos idėjos iškart paskendo žiniasklaidos kritikos liūtyje, kurią sukėlė jo frazė apie piliečių žemą IQ. Nuo B.Johnsono pareiškimo apie kas šeštą kvailą rinkėją iš karto atsiribojo premjeras D.Cameronas.
„Borisas kalba vien tiktai savo vardu“, – kaip kirviu nukirto torių lyderis.
Nežinia, ar norėdamas specialiai įgelti savo galimam konkurentui, D.Cameronas prieš kameras iš pradžių kiek supainiojo šią trumpą frazę ir pasakė: „Borisas kalba su savimi.“
D.Camerono dešinioji ranka finansų ministras George’as Osborne’as irgi pasmerkė Londono mero žodžius: „Aš tokių žodžių nesakyčiau ir ne su viskuo, ką jis sakė, sutinku.“
Jungtinės Karalystės vicepremjeras, Liberalų demokratų partijos vadas Nickas Cleggas pasmerkė B.Johnsono kalbą ir įvardijo tai kaip „atgrasaus, neatsakingo elitizmo“ išraišką. Jį ypač papiktino politiko frazė, jog žmonės yra priskiriami vienai ar kitai „veislei“.
„Negalima piliečių iš anksto surūšiuoti, tarsi jie būtų įvairių veislių šunys.
Toks požiūris į žmones, jų numeravimas, kad ir pagal IQ lygį, yra pavojingas ir man visiškai nepriimtinas“, – sakė N.Cleggas.
Vienas opozicijos lyderių, leiboristų šešėlinis finansų ministras Edas Ballsas atskleidė, jog arogantiškos kalbos apie neišmanius vargšus Vestminsterio parlamente yra dažnos.
Esą taip tarpusavyje kalbasi daugelis konservatorių, tačiau tik vienintelis B.Johnsonas išdrįso prabilti viešai.
„Idėjos, kad godumas – tai gėris, o vargšai lieka vargšais todėl, jog yra kvaili, – tikros atgyvenos. Deja, mūsų politiniame gyvenime toks požiūris vis dar dažnas“, – teigė E.Ballsas.
Pakliuvo į savo spąstus
Apie intelekto koeficientą viešai prabilęs Londono meras, pats daugelį metų dirbęs dienraščių ir savaitraščių redakcijose, žinoma, numanė, jog kuklumu nepasižyminti britų žiniasklaida bemat iššniukštinės paties B.Johnsono intelekto lygio skaitmeninę išraišką.
Pasirodė, jog viso testo politikas niekada nebuvo atlikęs.
Todėl populiarios Londono pokalbių radijo stoties LBC vedėjas Nickas Ferrari nutarė užpildyti šią spragą: tiesioginiame eteryje B.Johnsonas buvo priverstas atsakyti į oficialius draugijos „Mensa“ klausimus, kurie sudaryti pagal standartinius, visame pasaulyje taikomus Stanfordo-Binet IQ lygį nustatančius testus.
Pūškuodamas ir išsisukinėdamas B.Johnsonas nesugebėjo atsakyti į klausimą nei apie baltąją mešką, nei apie du obuolius, nei apie prisukamąjį senovinį žadintuvą.
Politinė egzekucija būtų vykusi ir ilgiau, bet Londono meras kategoriškai atsisakė joje toliau dalyvauti. Maža to, susijaudinęs konservatorius nesugebėjo atsakyti ir į visiškai paprastą klausimą apie kelionės kainą Londono metro iš centro į priemiestį.
Tad pagal nebaigto radijo testo rezultatus britų sostinės vadovo IQ prilygsta „dugne esančių javainių“ IQ.
Neįgaliuosius vadino morkomis
B.Johnsono sukelta kontroversijos banga atnaujino mokslininkų ir švietėjų diskusijas, kiek iš viso galima tikėti IQ testais ir ką gi jie parodo?
Draugija „Mensa“ pripažįsta, jog šių egzaminų rezultatų nevertėtų traktuoti kaip neginčijamų asmens protinių sugebėjimų rodiklio, nes yra šimtai įvairiausių šalutinių veiksnių, kurių joks testas negali aprėpti.
Organizacija pati prieš metus pakliuvo į nemalonią padėtį, kai vienas jos lyderių Peteris Baimbridge’as žmones, turinčius negalią, viešai pavadino morkomis, nes jų intelekto koeficientas nesiekia 60.
„Daugelio koeficientas sukasi apie 100. O tuos žmones, kurių IQ tėra 60, aš pavadinčiau morkomis“, – per BBC televizijos tiesioginę ryto programą kirto P.Baimbridge’as.
Į BBC skambino daugybė pasipiktinusių žiūrovų, ir „Mensa“ privalėjo atsiprašyti.
Testai nėra beverčiai
Vis dėlto pačių įvairiausių mokslo sričių – nuo genetikos iki ekonomikos – britų ekspertai pripažįsta, jog IQ testai tikrai nėra beverčiai.
Nors pagal juos anaiptol ne visada galima spręsti apie vieno ar kito asmens intelektą, rezultatai gana tiksliai parodo, kokiai sociologinei ir ekonominei klasei priklauso asmuo, kiek ilgai jis gyvens, kokios jo profesinės ir netgi finansinės perspektyvos.
Anot britų genetikų, maždaug pusės kiekvieno iš mūsų intelektinė galia yra paveldėta ir iš anksto užkoduota mūsų DNR. Tai objektyvus gamtos veiksnys.
Likusi 50 procentų mūsų protinio potencialo dalis priklauso nuo aplinkos: santykių šeimoje, draugų, mokyklos ir mokytojų, įvairių sėkmės ar nesėkmės veiksnių socialinėje ir ekonominėje srityje.
Jei individas atsimuša į stiklines lubas, pavyzdžiui, dėl socialinių priežasčių, jo tobulėjimas įstringa. Pašalinus šias dirbtines kliūtis, kiekvieno individo gyvenimas, jo intelektiniai sugebėjimai gali augti, vystytis, kisti.
Juk trumparegiškumas ar šviesūs plaukai yra genetiškai paveldimi, tačiau niekas nesistebi, kai šie veiksniai natūraliai arba nenatūraliai pakinta.
Tad B.Johnsonas, lengva ranka nurašęs net šeštadalį savo tėvynainių, padarė nedovanotiną klaidą.
Apie intelektą Londono meras nusprendė pasvarstyti kaip apie baigtinį gamtos suteiktą produktą, o ne kaip neužbaigtą, kintantį projektą. Ar 16 proc. britų elektorato atleis charizmatiškam toriui už tokį gėdingą netaktiškumą, parodys laikas.
