J. Slovo tėvai buvo žydai, kurie iš Lietuvos į PAR emigravo kai sūnui buvo aštuoneri ar devyneri metai.
Būsimojo antiapartheidininko tėvas Johanesburge dirbo sunkvežimio vairuotoju. Šeima buvo tikinti, bet J. Slovo suaugęs tapo ateistu. Jis žavėjosi Raudonosios armijos pergalėmis prieš Vokietijos nacistus Antrojo pasaulinio karo laikais, ir 1942-aisiais įstojo į Komunistų partiją.
Su N. Mandela vyras susipažino universitete mokydamasis teisės paslapčių. Būsimieji bendražygiai mokėsi tame pačiame kurse 1946-1950 m.
J. Slovo daugeliui PAR juodaodžių minimas kaip legenda, nes tapo pirmuoju baltaodžiu, priimtu į juodaodžių išsilaisvinimo judėjimo „Afrikos nacionalinis kongresas“ (ANK) vadovybę. Šio XX amžiaus pradžioje įsikūrusio judėjimo lyderiu buvo ir N. Mandela.
Lietuviškų šaknų turintis vyras prieš apartheidą kovojo ne tik žodžiais. Kurį laiką jis vadovavo sukilėliams, vykdydavusiems teroro išpuolius. Tačiau būtent J. Slovo 1990-aisiais įtikino N. Mandelą ir kitus pasipriešinimo lyderius nutraukti smurtą ir pradėti derėtis.
J. Slovo tir pats dalyvavo derybose dėl baltųjų vienvaldystės PAR nutraukimo, o pirmojoje demokratiškai išrinktoje vyriausybėje ėjo apgyvendinimo ministro pareigas.
Kai 1995 m. J. Slovo mirė, N. Mandela jį pavadino artimu draugu ir didžiu Afrikos patriotu.
„Joe Slovo skyrė savo gyvenimą kovai už teisingumą, demokratiją ir laisvę mūsų šalyje“, - tuomet kalbėjo N. Mandela.
Parengė Eglė Buitkienė
