Norvegijos konservatorių lyderė E.Solberg prieš rugsėjo rinkimus buvo taip įsitikinusi savo vadovaujamos politinės jėgos pergale, kad šventinį tortą užsisakė dar prieš rinkėjų balsavimą ir to nė nesistengė slėpti.
„Esu įsitikinusi, kad daugumą gaus ir vyriausybę sudarys mūsų dešinysis sparnas”, – tada kalbėjo politikė.
Dėl dešiniųjų pergalės rinkimuose ji neklydo. Tačiau suformuoti tokią vyriausybę, kokios ji iš pradžių norėjo, 52 metų E.Solberg nepavyko. Dėl to dar prieš užimant premjero postą jai teko nuryti kartėlį.
Politikė ketino sudaryti plačią keturių partijų koaliciją, tačiau joms savo skirtumų įveikti nepavyko.
Tad konservatorei tenka vadovauti mažumos koalicijai, į kurią įeina ir populistinė antiimigracinė Pažangos partija.
Opozicinės Liberalų ir Krikščionių demokratų partijos, su kuriomis nepavyko susitarti dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje, tik pažadėjo remti vyriausybę.
„Kai parlamente turi daugumą ir vis tiek suformuoji mažumos vyriausybę, tada tai – pralaimėjimas”, – rugsėjo pabaigoje, paskelbus apie E.Solberg sudarytą koaliciją, teigė Bergeno universiteto politologas Frankas Aarebrotas.
Nenuostabu, kad ekspertas mano, jog naujoji Norvegijos vyriausybė bus ne tokia stabili, nei būtų buvusi keturių partijų valdžia.
Pravardė – dėl griežtumo
Tad E.Solberg artimiausiais metais labai padės savybės, kuriomis ji jau spėjo išgarsėti Norvegijoje – taktiškumas, tvirtumas, solidumas.
Laimėjusi vyriausybės vadovo postą ir valdžioje pakeitusi nuo 2005-ųjų valdžiusią centro kairiųjų koaliciją, E.Solberg pasiekė savo politinės karjeros, kuriai yra atsidavusi nuo pat jaunystės, viršūnę.
Norvegė, kuriai paauglystėje nustatyta disleksija, gimė ir užaugo Bergeno mieste.
Bendramoksliai ir mokytojai E.Solberg prisimena kaip šnekią ir mėgstamą aplinkinių, aktyvią skautę.
Vos sulaukusi pilnametystės Erna ėmė dalyvauti miesto tarybos veikloje, taip pat baigė politikos ir ekonomikos studijas. Būdama 28-erių – 1989-aisiais – buvo išrinkta į parlamentą.
Nuo tada dviejų vaikų motina parlamentaro kėdės nepaliko. Išskyrus 2001–2005 metus, kai ji Kjello Magne’o Bondeviko vyriausybėje ėjo ministro, atsakingo už vietos valdžią ir regionų plėtrą, pareigas.
E.Solberg taip pat buvo atsakinga už imigraciją. Tvirta jos pozicija šiuo ir prieglobsčio teikimo klausimais žiniasklaidoje jai pelnė Geležinės Ernos (Jern Erna) pravardę.
Pravardės atsikratyti nepadėjo ir faktas, kad vėliau, 2005–2009 metais, valdžiusi centro kairiųjų vyriausybė prieglobstį suteikė gerokai mažesniam skaičiui jo prašiusiųjų.
Labiau atsigręžė į žmones
„Kai žurnalistai suteikia pravardę, sunku jos atsikratyti”, – yra sakiusi E.Solberg, prisimindama metus ministro poste.
Po 2005-ųjų Konservatorių partijos pralaimėjimo rinkimuose ji buvo priversta keisti įvaizdį ir parodyti norvegams švelnesnę savo asmenybės pusę.Tuomet E.Solberg maždaug metus ėjo partijos vadovo pareigas.
„Supratome, jog mes sau atrodėme šiek tiek kitaip, nei mus matė žmonės, – pralaimėjimo kartėlį prisiminė norvegė. – Daugelis mus matė kaip mokančius vadovauti ekonomikai, bet abejingus kasdieniam gyvenimui.”
Politikė buvo raginama pasitraukti iš partijos lyderio pareigų, nes esą yra atitrūkusi nuo eilinių norvegų.
Bet konservatorė atsisakė tai daryti. Atvirkščiai, E.Solberg pasiekė, kad partija atnaujintų savo įvaizdį ir sutelktų dėmesį į socialinius klausimus.
„Žmonės – ne pinigai”, – toks buvo naujasis E.Solberg ir visos jos politinės jėgos šūkis.
Būsimoji premjerė ėmė dažniau lankytis ligoninėse, senelių namuose, mokyklose, bet kartu ji laikėsi tos pačios konservatorių fiskalinės politikos, pavyzdžiui, žadėjo sumažinti turto mokestį.
E.Solberg pabrėžia nenorinti pakeisti dosnios Norvegijos socialinės gerovės sistemos. Ji esą tik siekia perduoti kai kurias viešąsias paslaugas į privačias rankas – kad pagerėtų jų efektyvumas.
„Esame liberali konservatorių partija. Nerengiame revoliucijų.
Tai visiškai prieštarautų mūsų ideologijai”, – pastaruoju metu kartojo E.Solberg.
Jai pavyko padidinti konservatorių rėmėjų skaičių ir paversti savo partiją vėl patrauklia norvegams. Tai pasiekti padėjo ir 2011aisiais pasirodžiusi E.Solberg knyga. Jos pavadinimas iškalbingas: „Žmonės – ne milijardai” („Mennesker, ikke milliarder”).
Pergalę šventė skalbdama
Pabrėžiama, jog prie E.Solberg sėkmės prisidėjo ir puikiai atliekamas kaimynystėje gyvenančios paprastos moters vaidmuo.
Praėjusią vasarą ruošdamasi rinkimams E.Solberg pakvietė žurnalistus į savo jaukiai suverstus namus, kuriuose jie išvydo ir lyginimo lentą, ir alkoholinių gėrimų lentynose.
Pirmąją dieną po pergalės rinkimuose E.Solberg leido sau ilgiau pamiegoti, o po to išsiskalbė drabužius.
„Tokius dalykus reikia padaryti”, – būsimosios šalies premjerės žodžius, pasakytus suglumusiems žurnalistams, citavo „The Local”.Ji taip pat atviravo nelaukianti persikėlimo į premjero rezidenciją, nes tiesiog nemėgsta kraustytis.
„Tiek daug keistų dalykų tuomet ištrauki iš spintos”, – žodžio kišenėje neieškojo politikė.
Laimėti nori visur ir visada
E.Solberg artimi žmonės gerai žino ir kitą premjerės savybę – norą varžytis. Jis pasireiškia ne tik konservatorės politinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime.
Pavyzdžiui, poilsio metu E.Solberg mėgsta žaisti internetinį žaidimą „Candy Crush”.
„Ji nori laimėti visus žaidimus, taip pat ir prieš vaikus”, – žiniasklaidai pasakojo Norvegijos premjerės sesuo Ingrid.
Įgimtas noras laimėti E.Solberg labai padėjo rugsėjo rinkimuose įveikti Darbo partijos lyderį Jensą Stoltenbergą, kuris centro kairiųjų vyriausybei vadovavo nuo 2005-ųjų.
Nemažai norvegų ir dabar tvirtina, jog charizmatiškasis 54 metų J.Stoltenbergas buvo iš tiesų geras premjeras.
Populiarus jis išliko ir prieš pat parlamento rinkimus.
Pavyzdžiui, rugpjūtį viena nuomonių apklausa rodė, jog J.Stoltenbergą remia 37,7 proc. rinkėjų, o E.Solberg – 42,1 proc.
Vadovaujant J.Stoltenbergui, šalis be didesnių nuostolių išlaviravo per didžiausią Europoje pokario ekonominę krizę. Itin aukštas norvegų gyvenimo lygis niekur nedingo.
Tad kam iš valdžios išstumti lyderį ir vyriausybę, kurių darbu esi patenkintas?
Norėjo pokyčio, o ne permainų
„J.Stoltenbergo vyriausybė gerai atliko savo darbą, bet žmonės nori duoti galimybę ir E.Solberg. Daugelis norvegų norėjo pokyčių”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo norvegė Edrund Olaisen.
68 metų moteris prisipažino dėl tokių pat priežasčių ir pati balsavusi už E.Solberg partiją, nors esminių permainų šalies gyvenime nesitikinti.
Norvegė įsitikinusi, kad konservatorių lyderė gerai atliks premjero pareigas.
O kaip seksis jos suformuotai vyriausybei, reikės tiesiog palaukti ir pažiūrėti.
„E.Solberg maloni, politinius reikalus ji tvarko oriai ir randa sprendimus. Ji turi daugybę gerų savybių kaip ir J.Stoltenbergas”, – įspūdį apie lyderę dėstė E.Olaisen.
Ji pati asmeniškai tikisi, kad naujoji Norvegijos valdžia turės įtakos švietimo sistemai. Moteris norėtų, kad daugiau dėmesio būtų skiriama krikščioniškosioms vertybėms.
Dar vykstant deryboms dėl valdančiosios koalicijos E.Olaisen vylėsi, kad naujoji valdžia daugiau kryps į centrą, o ne į dešinę.
Todėl norvegei būtų buvusi priimtinesnė trijų partijų koalicija – be Pažangos partijos, kuri dažnai žiniasklaidoje pristatoma kaip kraštutinių dešiniųjų judėjimas.
Tačiau E.Olaisen sutuoktinis Janas Olaisenas buvo įsitikinęs, jog Pažangos partijai patekus į valdančiąją koaliciją neįvyks nieko ekstremalaus.
„Kai esi opozicijoje, gali ir ekstremaliau pakalbėti, ir žadėti viską. Tai labiau populistinė partija. Bet patekę į valdžią jie elgsis tinkamai”, – buvo įsitikinęs norvegas.
Jis taip pat dėstė, jog 8 metus valdžioje buvusiems centro kairiesiems pats laikas mažiausiai ketverius metus pabūti opozicijoje. O esminių pokyčių pasikeitus valdžiai J.Olaisenas, kaip jo žmona ir esą dauguma norvegų, nesitiki ir nenori.
„Žinote, Norvegijoje nėra didelio skirtumo tarp konservatorių ir leiboristų. Suteikime progą konservatoriams. Jei kas nors bus blogai, perrinksime kairiuosius”, – pokyčių valdžios viršūnėse nebuvo linkęs sureikšminti norvegas.
Pabrėžė žudiko narystę
Vis dėlto po rinkimų užsienio žiniasklaidoje daugiausia dėmesio sulaukė ne E.Solberg konservatoriai, o Pažangos partija, pirmą kartą per savo 40 metų istoriją patekusi į vyriausybę.
Politinei jėgai anksčiau priklausė teroristas Andersas Behringas Breivikas, 2011-ųjų liepos 22-ąją surengęs išpuolius, kurių metu žuvo 77 žmonės. 69 iš jų – Darbo partijos jaunimo stovykloje Utiojos saloje.
Po išpuolių Pažangos partija pasmerkė teroristą ir sušvelnino savo prieš imigraciją nukreiptą retoriką.
Tačiau užsienyje, daug labiau nei pačioje Norvegijoje, partija vis dar minima greta A.B.Breiviko.
„Negalima kaltinti visos partijos dėl vieno žmogaus”, – „Lietuvos rytui” teigė J.Olaisenas.
Postų radikalai negavo
Norvegijos užsienio reikalų ministerijos atlikta 19 šalių spaudos apžvalga parodė, jog 12 valstybių žiniasklaida, per rinkimus pristatydama Pažangos partiją, skirdavo išskirtinį dėmesį jos ryšiams su A.B.Breiviku.
Kartais susidarydavo įspūdis, kad partija laikosi tokių pat pažiūrų kaip ir teroristas.
Dėl to nepasitenkinimą reiškė ne tiktai pati Pažangos partija ir konservatoriai. Susirūpinęs tokiu Norvegijos įvaizdžiu buvo ir paskutines dienas poste leidęs užsienio reikalų ministras Espenas Barthas Eide’as.
„Pažangos partija yra dešiniojo sparno partija, ji ne ksenofobinė. Kai kurios imigracijos politikos dalys, kurias jie ragina taikyti, jau vykdomos kituose Skandinavijos regionuose”, – kritikus ramino E.Solberg.
O Pažangos partijos lyderė Siv Jensen, lyg patvirtindama E.Solberg žodžius, ministrų portfelių neatidavė nė vienam už radikalią antiimigracinę politiką pasisakiusiam partijos nariui.
