„Visi mano vaikystės prisiminimai prasideda nuo lėktuvo, kuriuo atvykau į Pchenjaną, – sako jauniausioji buvusio Afrikos diktatoriaus duktė Marcias. – Aš žinau, kaip korėjiečiai mąsto ir kaip su jais bendrauti, nes jie to išmokė – jie sukūrė mane.“
Neseniai JAV specialistų kolektyvas pateikė scenarijus, pagal kuriuos atsiskyrusi ir liūdnai badu, koncentracijos stovyklomis ir branduoliniais grasinimais pagarsėjusi šalis – sugrius. Macias šiais scenarijais netiki, o Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida juos sukritikavo.
„Šiaurės Korėjoje yra žmonių, kurie žino, kad tai – netinkamas gyvenimo būdas, – sako Macias. – Aš nemanau, kad ši valstybė lengvai subyrės. Galbūt ji atsivers, kaip Kinija, tik labai labai lėtai.“
Į penktąją dešimtmetį įžengusi Macias – kupina energijos ir gyvybingumo. Savo memuarus „Aš – Monika iš Pchenjano“ ji išleido korėjiečių kalba. Juose buvusi išeivė kalba apie neįprastą savo tėvo Francisco Masiaso Ngueme'o auklėjimą. Jo valdžia Pusiaujo Gvinėjoje pasibaigė 1970 metais, kai teismas nuteisė jį mirties bausme.
Prieš pat savo mirtį, turėdamas vos kelis draugus, Macias Nguema kreipėsi pagalbos į Šiaurės Korėją ir išsiuntė savo žmoną bei vaikus į Pchenjaną. Ten jie praleido pusantro dešimtmečio.
Šių dviejų valstybių santykiai buvo įprastas reiškinys įtemptu Šaltojo karo laikotarpiu. Šiaurės Korėja siekė megzti ryšius su smulkesnėmis tautomis tam, kad jos neatsidurtų JAV ir jos sąjungininkių pusėje, ir nebūtų nuteiktos prieš Sovietų Sąjungą, Kiniją ir kitas komunistines valstybes.
M.Macias buvo viena iš nedaugelio juodaodžių Pchenjane. Gyvendama šioje keistoje šalyje, ji išmoko kitaip žiūrėti į pasaulį. Tai paskatino ją išleisti savo memuarus būtent dabar, kai įtampa tarp Korėjų – aukšta, o santykiai – trapūs.
„Abi pusės nori susivienijimo, tačiau jos nepažįsta viena kitos, – sako Macias. – Jeigu norime susivienijimo – turime palaidoti išankstines nuostatas.“
Šaudymas, laipiojimas ir bėgiojimas
M.Macias paliko Šiaurės Korėją 1994 metais ir leidžia dienas su šeima Ispanijoje, tačiau korėjiečių kalba, po visų praleistų su elito vaikais Pchenjane metų – jai vis dar gimtoji.
Pasak jos, būdavo atvejų, kai šalies įkūrėju vadinamas Kim Il-sungas, versdavo ją stropiai mokytis, užsitarnaudamas „tipiško korėjietiško senelio“ reputaciją.
Besimokydama Mangyongdae'o revoliucinėje mokykloje, M.Macias kartu su savo seserimi ir broliu dėvėjo karinio stiliaus švarkus, kurių antpečiai buvo papuošti karininko žvaigždutėmis, ir žalias kepures, papuoštas raudonomis žvaigždėmis. Ji vertina savo išsilavinimą, kuriame buvo apstu išgyvenimo kursų ir įvairių fizinių pratimų.
„Mes šaudėme, laipiojome ir bėgiojome kiekvieną dieną. Pirmąją savaitę buvome tokie išbadėję, kad suvalgėme savaitinį maisto davinį per tris dienas, o likusias keturias badavome, – kalbėjo M.Macias. – Tačiau mes supratome, kad turime išmokti drausmės.“
Tradicinėje berniukų mokykloje buvo sukurta speciali klasė mergaitėms, todėl M.Macias galėjo mokytis kartu su savo seserimi. Kiekviena mergaitė gaudavo „Kalašnikov“ automatą, kurį ne tik naudojo šaudymo treniruotėms, bet ir mokėsi išrinkti, valyti ir vėl sudėti.
„Daugelis žmonių išmoksta naudotis šaunamaisiais ginklais, kai jiems sueina 18 ar 19 metų, tačiau aš, besimokydama specialioje mergaičių klasėje, gebėjau tai daryti būdama vos 14-kos, – sako M.Macias. – Tikriausiai ir dabar galėčiau šaudyti, tačiau kaip išrinkti ginklą – neatsimenu.“
Moteris pamena, kaip gandai apie 1989 metų demokratinį sukilimą Tiananmenio aikštėje ir po to įvykusias žudynes Pekine pasiekė Šiaurės Korėjos universitetų koridorius.
„Universiteto studentai Pchenjane irgi galvojo apie pokyčius. Aš tai jaučiau, – sako ji. – Nors Šiaurės Korėjos žiniasklaida to neviešino, daugybė žmonių žinojo apie tai.“
Šiaurės Korėjos švietimo sistema propagavo antiamerikanizmą, kuris tapo svarbiu faktoriumi, paveikusiu M.Macias pasaulėžiūrą. Nenuostabu, kad keliaudama į Pekiną ir sutikusi pirmąjį amerikietį savo gyvenime ji patyrė šoką
„Tuo laikotarpiu ten dar niekas nekalbėjo angliškai, o aš pasiklydau. Nusprendžiau paklausti balto praeivio, o jam pradėjus kalbėti, atpažinau amerikietišką akcentą, – sako moteris. – Aš labai išsigandau. Mano delnai ėmė prakaituoti, o aš pati pasileidau bėgti. Išgirdau, kaip jis šaukė, liepdamas sustoti ir sakydamas, kad manęs nesuvalgys.“
Parengė Albert Jaševskij
