Kol viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Siriją, Afganistane toliau buvo ruošiamasi didelėms permainoms. Kitąmet NATO oficialiai baigs ISAF misiją ir perduos atsakomybę už šalies saugumą afganistaniečiams, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Rytai-Vakarai".
Tačiau permainos juntamos jau dabar, mat karo nuniokotoje valstybėje – stovyklų tuštėjimo metas. Dalis Aljanso valstybių išveda arba visai išvedė savo pajėgas iš Afganistano. Ne išimtis ir Lietuva, kurios paskutiniai kariai iš Goro simboliškai grįžo į Lietuvą rugsėjo 11-ąją.
Ir nors Afganistane dar yra tarnaujančių lietuvių karių, jau galima pažvelgti atgal ir pamėginti įvertinti, ką Lietuvai davė misija Goro provincijoje, už ką sumokėti pinigai, lietas prakaitas ir kraujas.
Ir galiausiai pažvelgti į ateitį, mat misija Afganistane buvo vadinama vienu kertinių Lietuvos indėlių Aljanse. Apie tai „Lietuvos rytas” kalbėjosi su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.
– Paskutiniai kariai grįžo, stovykla uždaryta, o kadangi ruduo, suskaičiuokime viščiukus. Taigi ką mums reiškė ir ką davė ši misija?
– Pirmiausia tai parodė, kad mūsų šalis – visavertė NATO narė. Pats mūsų vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei patvirtino, kad gebame priimti iššūkius, su jais susidoroti.
Taip pat parodė, kad mūsų kariai sugeba vadovauti tarptautiniams padaliniams, juk kartu su lietuviais tarnavo amerikiečiai, danai, kroatai, gruzinai, ukrainiečiai.
Be abejo, mūsų kariams tai buvo patirtis kovinėje aplinkoje. Apie 2,5 tūkst. karių įgijo kur kas daugiau kovinės parengties gebėjimų ir, manau, jie būtų labiausiai pasiruošę ginti Lietuvą, jei to prireiktų.
Patirtis yra neįkainojama, tad manau, kad misija atsipirko.
– Kai sakote, kad Afganistane tiesti keliai, statytos ligoninės, dažnai bambama, kodėl to nedaroma čia. Apie kokias lėšas galime kalbėti, kam realiai jas panaudojome Gore?
– Kai įvardijame apie 300 mln. litų, tai kalbame apie stovyklos išlaikymą. Didžioji dalis išleista stovyklos įrangai, infrastruktūrai, galiausiai mūsų žmonėms. Apie 15 mln. litų paskirta įvairiems smulkiems projektams.
Suskaičiavome, kad Afganistane investavome 50 mln. litų – tai kaip Lietuvos dovana ar parama Goro provincijai. Nereikia pamiršti, kad ši suma aplipo kur kas didesniais pinigais iš įvairių fondų, valstybių.
– Daug kalbėta apie būtinybę Baltijos šalims glaudžiau bendradarbiauti. Bet štai Afganistane to nebuvo. Kodėl? Ar nesigailite?
– Dėl pačios misijos nesigailime, tai yra pavykęs projektas. Aišku, galėjo būti pridėtinė vertė, jei 2004 metais būtų pavykę susitarti su latviais ir estais.
Bet tuo metu, matyt, mūsų kolegos nepasiryžo tokiam dalyvavimui, jie pasirinko kitą kelią.
– Ar galima pasimokyti iš tokios klaidos?
– Nesakyčiau, kad tai klaida, tiesiog mūsų kolegos nepasinaudojo ta galimybe. Jei būtume dalyvavę kartu, būtume galėję dažniau rotuotis. Dabar mes turime vadovavimo karinei grupei patirties, o estai su latviais – ne.
Kita vertus, mes ir toliau pasisakome, kad bendradarbiavimą būtų naudinga stiprinti, nes tai mūsų strateginė kryptis.
– Apie išvedimą iš Goro provincijos kalbame garsiai, o apie specialiųjų pajėgų misiją, kuri tebevykdoma, – patyliukais. Kiek „Aitvaras” dar liks Afganistane?
– Yra du terminai. Seimas davė leidimą iki 2015 metų.
Dėl 2014-ųjų yra aiškiau, nes dar tęsiasi ISAF misija ir mes toliau perduodame savo patirtį afganistaniečių pajėgoms.
Pagrindinė mūsų misija yra ne kovinė, o mokomoji.
– Sakoma, kad karinės jėgos naudojimas – tai politikos vykdymas kitomis priemonėmis.
O ar Lietuva, pavyzdžiui, jos verslininkai, galės pajusti kokios nors apčiuopiamos naudos iš mūsų misijos?
– Jau juntame. Pavyzdžiui, kai per Klaipėdą į Afganistaną keliauja kroviniai, manau, tai tam tikra prasme susiję su mūsų dalyvavimu.
Kitas dalykas – atsiveria tam tikros verslo kontaktų galimybės. Žinau, kad kai kurie mūsų verslininkai buvo nuvykę į Afganistaną ir ieškojo galimybių. Juk Afganistanas yra pakankamai turtinga valstybė savo ištekliais, tereikia infrastruktūros ir kontaktų.
– Afganistanas visame pasaulyje garsėja prekyba narkotikais. NATO dėl to, regis, iki šiol nieko nesiima, tiktai kalba, kad egzistuoja problema. Ar galime tikėtis konkretesnių veiksmų?
– Taip, tai buvo ir tebėra problema. Bet čia tarptautinė bendruomenė susidūrė su dar viena problema – nepakankama Afganistano galimybe konkuruoti kita produkcija, tad narkotikų paklausa, kuri egzistuoja Vakaruose, sukelia prieštaravimų.
Juk techniškai būtume galėję sunaikinti visus aguonų laukus, bet tai būtų sukėlę gal net blogesnę, humanitarinę, krizę. Tad bandoma po truputį spausti Afganistano vyriausybę saikingai naikinti aguonų laukus.
– Kaip Lietuva reaguos į Rusijos rengiamas karines pratybas „Zapad”? 2009 metais per tokias pratybas imituotas Baltijos šalių puolimas. Pavyzdžiui, kai kurios šalys jau ėmėsi priemonių stiprindamos savo pajėgumą, o ar mes ką nors, be žodžių, darysime?
– Žinoma, atidžiai stebime, kas vyksta už mūsų sienų, bendradarbiaujame su savo kaimynais ir siūlome Rusijai būti skaidriai, kaip NATO valstybės, pavyzdžiui, pateikti pratybų scenarijus. Tačiau kol kas to nesulaukėme.
Nemanau, kad reikia papildomų priemonių, tiesiog turime žinoti, kas vyksta už sienos, turėti planus.
Galiausiai patys vykdome pratybas savo pusėje, pavyzdžiui, artimiausiu metu vyks prieštankinių ginklų pratybos.
