Tokią vieno turtingiausių pasaulio miestų kasdienybę užfiksavo Honkongo žmogaus teisių gynimo organizacija „Society for Community Organisation (SoCO)“, rašo dailymail.co.uk.
Šios organizacijos darbuotojų nufotografuoti butai yra vos talpesni už vonios kambarį, tačiau tuo pat metu jie gyventojams atstoja virtuvę, svetainę, valgomąjį, miegamąjį ir sandėliuką.
Šiose miesto lūšnose gyventojų kontingentas įvairus - nuo pagyvenusių žmonių iki bedarbių, mažas pajamas gaunančių šeimų ar vienišių. Ir visa tai vyksta Honkonge – viename turtingiausių pasaulio miestų.
Šias nuotraukas iš viršaus padarė Honkongo žmogaus teisių gynimo organizacija „Society for Community Organisation (SoCO)“, siekdama parodyti labiausiai neprivilegijuotų šio didmiesčio gyventojų padėtį.
7 milijonus gyventojų turintis Honkongo miestas yra laikomas viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje.
Kadangi patalpų nuoma labai brangi – apie 90 Honkongo dolerių (HKD) (33 litai) už kvadratinį metrą per mėnesį, o laukiančiųjų būsto sąrašas labai ilgas, dauguma žmonių yra priversti glaustis nesuvokiamai mažuose plotuose.
Vienoje iš nuotraukų matyti, kaip keturių asmenų šeima yra priversta dalintis dvigule lova, dėl kurios kambaryje beveik nebelieka vietos. Sienos nuo grindų iki pat lubų yra apstatytos lentynomis, prikrautomis maisto produktų, drabužių, higienos reikmenų ir visokių kitų kasdieniam gyvenimui būtinų daiktų.
Ant viršutinio gulto glaudžiasi du jaunėliai. Vienas iš jų išsekęs miega, šalia jo mėtosi kuprinė, mokyklos reikmenys bei stalinis ventiliatorius. Kiti šeimos nariai apačioje, vos galėdami apsisukti vietoje, stengiasi palaikyti kasdienę tvarką.
Kitame kambaryje, kurio plotą sudaro 2,6 kvadratinio metro, matome kietai miegantį vyrą. Jam nubudus, vienintelis judesys, kurį galės atlikti šiame kambaryje, bus kojų nukėlimas nuo lovos, nes tolimesnius žingsnius jis galės nužengti tik išėjęs pro duris.
SoCO teigia, kad kitų šimto tūkstančio vargingiausių Honkongo gyventojų istorija - tokia pati. Šios nuotraukos yra padarytos Šiam Šui Po, Jau Cim Mongo ir Koulūno miesto apskrityse, tačiau ir kituose 18 Honkongo rajonų situacija yra analogiška.
„Honkongas yra laikomas vienu iš turtingiausių pasaulio miestų, tačiau už šio klestėjimo slypi didžiulė turto nelygybė, o nepasiturinčių gyventojų grupė yra užmiršta.
Šimtai tūkstančių vis dar gyvena narvo didumo būstuose ir mediena atskirtose kabinose; bedarbiai, atvykėliai iš Kinijos bei vaikai, gyvenantys skurde, stengiasi tiesiog išgyventi. Kol miestas kaupia turtus, SoCO organizacijos neprivilegijuotų klientų skaičius sparčiai auga“, - tikina organizacijos vadovas Ho Hei-wahas.
Honkongas išgyveno neregėtą ekonominį sprogimą 1970 m., bet kartu su juo kolonijinė valdžia buvo apipinta mįslėmis apie korupciją.
Ho Hei-wahas pasakojo, kad tuo metu vyravo baisus skurdas, o neprivilegijuoti gyventojai, pabėgėliai, į kitą gyvenamąją vietą perkelti žmonės bei naujakuriai sudarė didelį skaičių gyventojų.
SoCO organizaciją 1971 m. įkūrė būrys dvasininkų ir kitų aktyvistų, numačiusių didėjančią socialinę nelygybę ir pradėjusių vykdyti kampaniją, norėdami tai nugalėti.
Vis dėlto, praėjus 40 metų po susijungimo su Kinija, patys skurdžiausi Honkongo gyventojai vis dar yra valdžios apleisti.
„Susidūrusi su sparčiais pokyčiais visuomenėje, SoCO organizacija nuolat bendradarbiavo su pritariančiais jai žmonėmis, kovojant dėl tinkamo pragyvenimo lygio, remiantis tokiais principais kaip: „lygybė visiems“, „pilietinių teisių skatinimas“ ir „teisingumo įgyvendinimas“.
Iš pradžių neprivilegijuota grupė žmonių turi santarvėje tapti galingesne jėga tam, kad išjudintų neteisingos socialinės sistemos gerinimo reformą.
Mes tęsime šį karą kartu su neprivilegijuotais gyventojais ir tikimės, kad vis daugiau žmonių prisijungs prie mūsų gretų, užtikrins žmonių teises ir įstatymą, o kartu plės besirūpinančios ir teisingos visuomenės vystymąsi“, - kalbėjo Ho Hei-wahas.
Po Pirmojo Opiumo karo (1839−1842) Honkongas buvo tarptautinės prekybos centras.
XX amžiuje Honkongo gyventojų skaičių papildė daugybė pabėgėlių, ypač iš Kinijos. Šis procesas regionui suteikė naują veidą. Jis tapo manufaktūros centru, iš kurio prekės su „Pagaminta Honkonge“ užrašu buvo eksportuojamos po visą pasaulį.
Pastaraisiais metais, Kinijos ekonomikos izoliacijai sumažėjus, Honkongo ekonomika vėl pamažu išsivystė į paslaugų ekonomiką.
Iki 1980 m. šis miestas tapo tarptautiniu finansiniu centru ir sujungė 10 pasaulio pagrindinių ekonomikų.
Tai buvo pokytis iš manufaktūrinės į žiniomis paremtą pramonę.
Nuo 1997 m., Honkongą grąžinus Kinijai, jis buvo valdomas „viena valstybė, dvi santvarkos“ principu.
Tai padėjo išsaugoti didelę autonomiją bei kapitalistinę tvarką, tačiau atskirtis tarp skustančiųjų ir turtingųjų išliko.
2007 metais Honkongo gyventojų surašymo duomenys parodė, kad skaičius šeimų, uždirbančių mažiau nei 4 tūkst. HKD (1333,6 lito) per mėnesį padidėjo iki 80 tūkstančių. Tuo tarpu, uždirbančiųjų daugiau nei 40 tūkst. HKD (13335,96 lito) padidėjo iki 100 tūkstančių.
Parengė Jana Piepolytė
