Koks likimas laukia JAV žvalgybos paslapčių viešintojo E. Snowdeno?
Šią savaitę suėjo mėnuo, kai iš JAV su paslaptimis sprukęs Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) analitikas įstrigo Šeremetjevo oro uoste.
Dešimtys šalių atmetė jo prašymą suteikti politinį prieglobstį, o štai Rusija 30-mečiam E. Snowdenui leido ne tik palikti oro uostą, pagyventi Maskvoje, bet ir, regis, linkusi suteikti prieglobstį. Net jei tai ir dar labiau apkartintų ir taip prastus Rusijos santykius su JAV.
Dvi šaltojo karo priešininkės, nepaisant visų santykių atšilimo laikotarpių, žlugusios „santykių perkrovimo” politikos, pogrindyje tęsia šnipinėjimo karą. Dabar svarbios gali būti ir smulkmenos, rašoma „Lietuvos ryto“ priede „Rytai-Vakarai“.
Pavyzdžiui, Vilniuje šią savaitę Maskvai suduotas smūgis – naktinio stebėjimo prietaisais prekiavusį Rusijos pilietį 47 metų Dmitrijų Ustinovą leista išduoti JAV. Amerika tokius prietaisus be leidimo draudžia eksportuoti – tai faktiškai prilygsta paslapčių išdavimui.
Tad nors ir, regis, modernių naktinio stebėjimo prietaisų pardavimas turėtų būti smulkmena, dėl to D. Ustinovui JAV grės dvidešimt metų kalėjimo.
Mat šnipinėjimo žaidimą žaidžiančios didžiosios valstybės žino – yra šnipų, kuriuos reikia bausti, o yra tokių, kuriuos galima apdovanoti. Taip buvo visada. Tiktai dabar šis tas ėmė keistis.
Žvalgė jau senovėje
Įsakymas gautas iš labai aukštai ir buvo gana konkretus: pavieniui ir nekrisdami į akis dvylika šnipų turėjo išžvalgyti šalį, jos žmones ir iki užpuolimo pradžios išsiaiškinti svarbius klausimus: kokie žmonės – aukšti ar žemaūgiai, stiprūs ar silpni? Gyvena tvirtovėse ar palapinėse? Ar žemė derlinga, ar auga medžiai?
Šiuo metu tokia slapta operacija būtų pavadinta kariniu ir ekonominiu šnipinėjimu.
Bet daugiau kaip prieš 3 tūkstančius metų taip izraelitai ruošėsi užimti Kanaano žemę.
Mozė pasiuntė dvylika savo geriausių vyrų. Jie po 40 dienų išties grįžo su vynuogėmis ir granatais, gyrė palaimintąją žemę, per kurią, anot jų, tekėjo pienas ir medus.
Bet jie pranešė ir apie įtvirtintus miestus ir stiprius vyrus, kurių niekas negalėjo pavergti. Pasak šnipų, prieš juos atrodei „mažas kaip žiogelis”.
Mozė, kaip byloja Senasis Testamentas, ėmė abejoti: ar jis galėtų pasitikėti savo žmonių surinkta informacija? Tokios dvejonės kankina ir šių laikų šnipinėjimo organizacijas.
Romantika ir realybė
Šnipinėjimas – slaptas klausymasis, informacijos rinkimas, išdavystė – nuo antikos iki dabartinių laikų yra užkariautojų ir įtakingųjų – pradedant Moze ir baigiant Baracku Obama – amatas.
Tai žmogiškojo elgesio visumos dalis, kurio logika paprasta: kas žino daugiau nei priešas, gali kontroliuoti. O kas kontroliuoja, tas nugali – žmones Kanaano žemėje ar rusus, ar islamistines teroristines organizacijas.
Kad išgautų svetimos valstybės paslaptis, šnipai dažnai moka bet kokią kainą – net ir savo gyvybe.
Jie apgaudinėja, meluoja, apsimeta kitu, kad išgautų svarbią tiesą, gal net įgytų lemiamą pranašumą. Jie tampa išdavikais, kad taptų didvyriais.
Dėl nuolatinio svyravimo tarp drąsos ir melagingos priesaikos, narsumo ir begėdiško poelgio, žygdarbio ir piktadarybės, žmogiškojo nuopuolio, gudrių vilionių ir tiesmuko apgaudinėjimo šnipų darbas atrodo patrauklus.
Juk neatsitiktinai šokėjos Matos Hari likimas, Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) misijos ar legendomis apipinta Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad” daug kam skamba romantiškai.
Tai neturi stebinti. Patys žvalgybininkai, nors ir mėgsta pabrėžti, kad daugelis legendų – toli nuo tikrovės ir tikrojo darbo, mėgaujasi savo padėtimi. Paslaptingumas ne tik pamalonina, bet ir išpučia tikrąsias žvalgybos tarnybų galimybes, kurios dažnai būna labai ribotos.
Istorijoje daug dramatiško likimo asmenybių, sekso ir nusikaltimų, susijusių su didžiąja politika – ar tai būtų akivaizdžiai juodos ir baltos spalvų šaltojo karo metu, ar komplikuotame pasaulyje po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių.
Nieko nuostabaus, kad rašytojo Iano Flemingo romanuose žmogiškosios civilizacijos išgyvenimas kas kartą priklausė superšnipo Džeimso Bondo, tarnavusio Jos Didenybei ir Vakarų pasauliui, vyriškai jėgai.
Jie nori žinoti viską
Bet E. Snowdeno į viešumą nutekinta informacija apie amerikiečių Nacionalinės saugumo agentūros ir britų slaptosios tarnybos kaupiamus duomenis parodė, kad šių dienų šnipinėjimas perėjo į naują lygmenį: kažin kur JAV valdininkui paspaudus mygtuką, agentai gali pasiekti kone kiekvieno Vakarų pasaulio piliečio privačius duomenis.
Slaptosios tarnybos jau yra arti tikslo, apie kurį jų pražūtingi pirmtakai – nuo prancūzų kardinolo Richelieu iki „Stasi” (Valstybės saugumo ministerija – VDR) budelių – galėjo tik svajoti: dabar slaptosios tarnybos gali viską sužinoti – absoliučiai viską.
O kada šnipas tampa geru šnipu ir kaip protingas valdovas prižiūri ir rūpinasi savo pavaldiniais, aprašė Kinijos generolas ir filosofas Sun Tzu maždaug 500 metais prieš Kristų. Jo veikalas „Karo menas” iki šiol karo akademijose ir karinių seminarų metu pateikiamas kaip savotiškas strategijos vadovėlis.
„Apsišvietęs valdovas, –rašė kinų filosofas, – intelektualiausiems savo armijos kariškiams paveda šnipų darbą ir tokiu būdu pasiekia žymių laimėjimų.”
Sun Tzu sakė, kad yra penkios šnipų rūšys: vietinis – priešo šalies gyventojas, vidaus – priešo šalies valdininkas, dvigubas – dirba ir priešui, ir savo valdovui, mirties – turi suklaidinti priešo valdovą, pateikti melagingą informaciją, dezinformuoti, gyvenimo šnipas – surinkęs informaciją iš kitų šnipų turi sugrįžti pas savo valdovą.
Nepaliaujamos dvaro intrigos
Sumanūs strategai, kaip antai Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir daugelis senosios Europos kunigaikščių intrigantų, žinojo Sun Tzu taisykles ir jas sėkmingai pritaikė.
Nuolat kariaudami tarpusavyje visi karališkųjų namų gyventojai buvo įsitraukę į šnipinėjimo mūšius dėl sosto paveldėjimo teisės ir sąjungų su popiežiais arba barbarais.
Tuo metu ne tik tradiciškai didžiosios valstybės – Britų imperija ir Prancūzija, bet ir Ispanija, Austrija-Vengrija savo galios ir valdų plėtimo metais pasiekė aukščiausią slaptosios diplomatijos tašką su tokiais virtuozais kaip kardinolas Richelieu, politikas Josephas Fouche ar Vienos kunigaikštis Josefas Metternichas.
Mažosios vokiečių valstybėlės ilgą laiką nebuvo įvaldžiusios šio amato subtilybių ir nebuvo pasiekusios didžiųjų Europos valstybių šnipinėjimo metodų ir technikos lygmens.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu įsigalėjo žiauri visagalės slaptosios policijos diktatūra, kuri pasitelkė to meto technikos pažangą. Vokietijoje išmušė didžioji slaptųjų tarnybų valanda. Bet tai buvo tik pradžia.
Išdavikų amžius
XX amžius – visų slaptųjų tarnybų klestėjimo metas. Šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų suformavo ilgai galiojusius stereotipus apie nuotykių pilną agentų gyvenimą, jų maskavimąsi, „mirusias pašto dėžutes” ir plačiakraštes skrybėles, mikrofilmus, mirtinus skėčio dūrius ir pan.
Iš dalies groteskinis dvigubas agentų žaidimas, paslapčių perdavimas buvo mielai inscenizuojami neutraliose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje ar Austrijoje.
Ano laiko svetimos valstybės paslapčių rinkėjų istorijos buvo tiek patrauklios, tiek painios.
Teigiama, kad iki šiol niekas nežino, kieno pusėje buvo kai kurie aukšto meistriškumo šnipai, kaip antai legendinis tapęs Kimas Philby.
Iš pradžių jis, Kembridžo universiteto absolventas, kaip ir jo keturi gabūs studijų draugai – Donaldas Macleanas, Johnas Cairncrossas, Anthony Bluntas ir Guy Burgessas, buvo susižavėjęs komunistinėmis idėjomis ir sutiko šnipinėti Sovietų Sąjungai.
Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje K. Philby buvo padaręs įspūdingą karjerą: Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo šios tarnybos sovietų skyriui.
Jis buvo užverbuotas 1933 metais Austrijos sostinėje Vienoje ir tapo agentu Tomu. Britų paslaptis K. Philby išdavinėjo tris dešimtmečius.
Po Antrojo pasaulinio karo K. Philby tarpininkavo ryšiams su JAV centrine žvalgybos valdyba – jis išdavinėjo ne tiktai amerikiečių paslaptis, bet ir lietuvių partizanus.
1963-iaisiais K. Philby buvo britų demaskuotas, bet per Beirutą spėjo pasprukti į Maskvą, kur apdovanotas SSRS Raudonosios vėliavos ordinu.
Toliau dirbo KGB ir bendravo su buvusiu M16 agentu ir rašytoju Grahamu Greene’u.
Idėjas vogė vieni iš kitų
O spalvinga K. Philby, mirusio Maskvoje 1988-aisiais, gyvenimo istorija įkvėpė jo tėvynainį, britų Slaptosios žvalgybos tarnybos, populiariai vadinamos MI6, bendradarbį Johną Le Carre’ą parašyti kūrinį „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas”. Tikroji šio romano autoriaus pavardė buvo Davidas Cornwellas.
Paaiškėjus, kad K. Philby atskleidė rusams daug agentų, tarp jų ir D. Cornwellą, pastarasis pasitraukė iš operatyvinio darbo ir priverstinai atsidavė vien tik literatūrai.
Romanas buvo ekranizuotas, tačiau čia šnipai, priešingai nei filmuose apie Jos Didenybės agentą, nesinaudoja nerealia technika, negaudo ir nešaudo, nelaipioja dangoraižiais, o kalbasi kabinetuose, varto daugybę popierių ir surūko kalnus cigarečių.
Jokiu būdu negalima teigti, kad scenarijų ir romanų autoriai įkvėpimo semdavosi tik iš šnipų. Vyko ir atvirkštinis keitimosi idėjomis procesas: agentai jas kniaukdavo iš rašytojų ir inžinierių.
Teigiama, jog KGB buvo specialusis padalinys, kuris rekonstruodavo kino filmuose parodytą šnipinėjimo techniką. Panašiai elgėsi ir CŽV.
Mažiau žinomas nei K. Philby, bet sovietams tarnavęs dvigubas agentas George’as Blake’as MI6 padarė bene daugiausia žalos.
Užverbuotas į britų žvalgybos gretas Jos Didenybės agento istorijų autoriaus ir ilgamečio MI6 darbuotojo I. Flemingo, su slapta misija 1948-aisiais G. Blake’as buvo nusiųstas į Seulą, Pietų Korėją.
Po dvejų metų buvo suimtas Šiaurėje ir trejus metus praleido šiaurės korėjiečių marksistų kalėjime.
Nuo to laiko G. Blake’as pradėjo bendradarbiauti su sovietų žvalgyba. G. Blake’o išdavystė kainavo 40-ies britų agentų Rytų Europoje gyvybę, jis įspėjo Maskvą apie britų ir amerikiečių planus statyti tunelį į Rytų Europą.
1961 metais jis buvo Londone suimtas ir už išdavystę nuteistas 42 metų kalėjimo bausme.
Bet po penkerių metų jis, susimeistravęs nailonines kopėčias, pabėgo iš kalėjimo.
1967-aisiais G. Blake’as atsirado Maskvoje. 90-ojo gimtadienio proga Rusijos prezidentas V.Putinas įteikė jam Tautų draugystės ordiną.
„Aš dėl nieko nesigailiu – esu išskirtinai laimingas žmogus”, – sakė G. Blake’as.
Bet ne visi buvo tokie laimingi. Pavyzdžiui, kitas Kembridžo penketuko narys G. Burgessas pabėgęs į Maskvą ten taip ir nepritapo. Kaip ir kiti penketuko nariai jis buvo homoseksualus, bet nesimokė rusų kalbos, ilgėjosi namų, kol galiausiai prasigėrė ir mirė.
Išdavikai nebūtinai savo noru
Antrojo pasaulinio karo metais britų slaptosios tarnybos labai sėkmingai gaudė nacistinės Vokietijos siunčiamus žvalgus. Juos dažnai užverbuodavo ir paversdavo dvigubais agentais, kurie tarnavo ne Berlynui.
Vienas garsiausių – agentas Zigzagas.
Kai 1940 metais Vokietija įsiveržė į Džersio salą, gestapas užverbavo kalėjime sėdėjusį smulkų vagišių Eddie Chapmaną.
Specialiai parengtas sprogdinti britų ginklų fabrikus jis parašiutu buvo nuleistas į Pietų Angliją. Bet E.Chapmanas, nesiruošęs vykdyti vokiečių plano, sutiko tarnauti Londonui.
Vokietijos slaptosios tarnybos pasitikėjo Zigzagu, nes jam britai pamėtėjo keletą sumaniai padirbtų nuotraukų su susprogdintais pastatais, kurios, beje, buvo išspausdintos viename Londono dienraščių.
Naciai į Vokietiją sugrįžusį Zigzagą sutiko kaip didvyrį, net neįtardami, kad šis 3 metus britams teikė naudingą informaciją.
1944-aisiais Zigzagą vėl pasiuntė į Angliją, iš kur jis turėjo aprūpinti Berlyną svarbių objektų koordinatėmis. E.Chapmanas siuntė klaidingą informaciją, kuria remdamiesi vokiečiai nukreipė bombas į apleistas britų fermas, o ne svarbius gynybos objektus.
Žinomiausia šnipinėjimo tarp dviejų Vokietijų – VDR ir VFR – istorija susijusi su Günteriu Guillaume’u. Berlyne gimęs muzikanto sūnus nutylėjo savo priklausymą Vokietijos nacių partijai, o tai suteikė dingstį „Stasi” taktiškai priversti bendradarbiauti.
G. Guillaume’as pasižymėjo organizavimo talentu.
Daugelį metų dirbdamas VFR socialdemokratų partijoje sugebėjo tapti asmeniniu Vokietijos kanclerio Willy Brandto referentu ir artimu draugu. „Stasi” agentas atsidūrė valdžios centre.
Markus Wolfas, „Stasi” užsienio tarnybos vadovas – jis dar žinomas kaip „beveidis žmogus” – iš gerai informuoto šaltinio gaudavo reguliarių pranešimų apie nuotaikas, tvyrančias Vakarų Vokietijos kanclerio tarnyboje.
Iš pranešimų į akis krito vertinimas, kad W. Brandto Rytų politika jokiu būdu nebuvo taktinis manevras, o rimtai apgalvotas žingsnis.
Dėl to nukentėjo ir „Stasi”, ir VDR: kai 1974 metų balandį suėmus G. Guillaume’ą pasibaigė ir W. Brandto era.
Pirmasis Vokietijos socialdemokratų partijos kancleris turėjo atsistatydinti.
1981 metais G. Guillaume’as buvo pakeistas kitu agentu ir VDR pagerbtas kaip „taikos žvalgas”.
Šnipams dažnai nėra svetimos ir žmogiškosios silpnybės.
Tuo pasižymėjo britų žvalgybos tarnybos šnipas Sidney Reilly. Jis mėgo kazino, klubus, bet labiausiai – dailiosios lyties draugiją.
Po jo mirties net trys moterys kreipėsi į britų žvalgybos tarnybą teigdamos, jog valdžia turi joms mokėti našlės pensiją. Kiekviena šių moterų buvo įsitikinusi, kad yra vienintelė jo žmona.
Ypač apgaulinga buvo taktika vadinamųjų Romeo šnipų, kuriuos „Stasi” septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pulkais siuntė vilioti Vakarų Vokietijos sekretorių, dirbančių NATO būstinėje Briuselyje ar ministerijose.
„Stasi” karininkai buvo ne tik žavūs meilužiai, bet dažnai metų metus meluodavo ar įkalbėdavo savo žmonas bendradarbiauti, kaip tai buvo Bonos gynybos ministerijoje dirbusių sutuoktinių atveju.
Kartą, kai Bundesvero karininkas nutvėrė žmoną fotografuojančią dokumentus, buvo šmaikščiai pasakyta, jog šnipinėti čia uždrausta. Tik vėliau, po daugelio mėnesių, sutuoktiniai buvo demaskuoti.
Sekretorė Leonore Sutterlin, tik suėmus sutuoktinį suvokusi, jog jis melavo apie savo jausmus jai, kardomojo tardymo metu nusižudė.
Pinigai ir tikėjimas
Praėjus maždaug 2500 metų po Sun Tzu „Karo meno”, kai dar daugiau susikaupė istorinės medžiagos, slaptųjų tarnybų istorikas Wolfgangas Kriegeris patobulino teoriją, kodėl žmonės tampa šnipais.
Jį domino ne itin spalvingos asmenybės, šnipinėjimo žvaigždės. W. Kriegeris tyrinėdamas šnipų istoriją pastebėjo, jog daug dažniau šnipinėja į akis nekrintantys, pilki žmonės: namų tarnautojai ar arklių prižiūrėtojai, paprasti kareiviai, sezoniniai darbininkai ar sukčiai, traukiantys per miestus ir kaimus. Pasak istoriko, tai dažnai buvo išsilavinimo neturintys žmonės.
„Norintysis gauti informacijos neprivalo išsiskirti.
Kam šautų į galvą, kad virtuvėje dirbanti mergaitė gali suteikti svarbios informacijos?” – rašo W. Kriegeris.
Pinigai visais laikais buvo šnipinėjimo motyvas – ir ne tik žemesniuosiuose sluoksniuose.
Net ir garsusis moterų suvedžiotojas Giacomo Casanova XVIII amžiuje šnipinėjo venecijiečiams pirmiausia dėl to, kad buvo skurdžius.
O jei šnipų motyvas nebuvo pinigai, tuomet – tikėjimas. Dievo tikėjimas, tikėjimas ideologija ar visuomenine santvarka.
Richardas Sorge, žurnalistu ir „Frankfurter Zeitung” korespondentu dirbęs Japonijoje, vokiečius išdavė rusams, nes tikėjo komunizmu, nauju pasauliu.
Naujųjų laikų absurdai
Įsitikinimas savo tiesa, matyt, ir įkvepia drąsiausius šnipus ar perbėgėlius.
Įkvepia tokius žmones kaip ir E. Snowdenas, kurie dabar nutarė prabilti viešai, kad „apnuogintų” NSA šnipus, prikaltų juos prie pasaulio gėdos stulpo.
E. Snowdenas remiasi savo įsitikinimais, savo tikėjimu kitokia Amerika, modeliu demokratijos, kuriai nereikia slapčia sekti piliečių.
Ne tiktai jam, bet ir daugumai žmogaus teisių gynėjų rūpi svarbiausias politinis klausimas, kaip valstybė elgiasi su techniškai bet kokiu metu pasiekiamais savo piliečių duomenimis, kaip giliai ji skverbiasi į skaitmeninę privataus asmens sritį.
Ar valstybės susilaiko nuo pagundos prieiti prie informacijos? Ar pasinaudoja?
Akivaizdu, kad E. Snowdenas nebegalėjo susitaikyti su slaptu sekimu.
Nacionalinio saugumo agentūros ir kitų slaptųjų tarnybų darbas vyksta trimis kryptimis: rinkti viską, kaupti ir analizuoti – visomis esamomis žmogiškosiomis ir techninėmis priemonėmis.
Dabar technikos galimybių taip sparčiai daugėja ir jos taip tobulėja, kad šnipinėjimas nebepajėgia paisyti ribų: net ir demokratinės valstybės negali atsispirti vilionėms.
Iš pradžių šnipai medžiojo pasiuntinius, kurjerius, paskui pašto balandžius, vėliau iššifruodavo telegrafo signalus, šiame amžiuje viską nulemia bitai ir baitai – skaitmeninės technikos būdu platinama informacija, kurią galima sudėti į USB.
Telefono pokalbiai, elektroniniai laiškai, įrašai „Facebook” – viską, pasitelkus atitinkamą techniką, galima kaupti ir vertinti.
Šiuolaikinė žvalgomoji technika jau seniai leidžia aptikti beveik viską, kas palieka skaitmeninės technikos pėdsaką.
Apie žvalgybinius skraidančius orlaivius, net kosminius palydovus, kurie kartu su gyvenančiais Žemėje gali skaityti tekstus, buvo žinoma. Bet kad didžiąsias visos skaitmeninės komunikacijos dalis paprasčiausiai galima kaupti – tai nauja.
Šių dienų tikrovę daug giliau nei bet kokios analizės atskleidė socialiniame tinkle „Facebook” pasirodęs šmaikštus įrašas: „Mielas Barackai Obama, brangiosios CŽV ir NSA!
Šiandien subyrėjo mano standusis diskas.
Ar galėtumėte atsiųsti mano duomenų kopiją? Pašto išlaidas apmokėsiu aš.”
Tai yra naujojo pasaulio absurdas, kad net šis absurdiškas reikalavimas techniniu požiūriu nėra absurdas.
Žmogaus reikšmė nesumenko
Skaitmeninė technika sukuria ir naują šnipinėjimo kokybę, kuri sudaro galimybes šnipams priartėti prie jų tikslinių objektų, bet pasilikti toli nuo jų.
Suprantama, šnipų, kurie prasiskverbia į visuomenę, dar yra. Bet Vakarų pasaulis – tai dabar turėtume žinoti – jau stebimas sportiniais bateliais apsiavusio ir kavą gurkšnojančio Džeimso Bondo, jaukiai įsitaisiusio NSA kompiuterių centre.
Kad pastarosiomis savaitėmis garsiai prabilta apie šnipinėjimo etiką, vertinant istoriniu požiūriu, šis tas naujo.
Istoriko W. Kriegerio teigimu, slaptosios tarnybos tik pastaraisiais dešimtmečiais tapo viešosios diskusijos objektu.
Iki Antrojo pasaulinio karo slaptosios tarnybos iš tikrųjų likdavo slaptos. Daugeliu atvejų visuomenė nežinojo, kad tokių esama.
Bet retai kada, tiksliau sakant, beveik niekada dėl slaptosios tarnybos darbo tikslai šitaip viešai nebuvo aptariami, kaip tai daroma pastarosiomis savaitėmis.
Aptariami nuo tada, kai pasidarė aišku, jog ir demokratinės valdžios jaučia didesnę vidaus ir išorės priešų baimę.
O kaip su žmogaus teisėmis?
Istorikui W. Kriegeriui politinis uždavinys visiškai aiškus: „Mes privalome nuolat brėžti ribas tarp teisėto saugumo siekimo ir piliečių laisvių.”
Vis dėlto tai, jog nepaisant visų technikos priemonių, galiausiai būtent žmogus sukėlė naujausią šnipinėjimo skandalą, kiek nuramina.
Ne NSA kompiuteris keitė informacinius puslapius ir kreipėsi į pasaulio visuomenę, o trisdešimtmetis amerikietis su 4 nešiojamaisiais kompiuteriais. Tai parodo, kad pavojingiausias šnipas ir išdavikas visada bus žmogus.
Sulaukė šnipės dėmesio
O žmonėms rūpi paprasti dalykai. Antai E. Snowdenas netikėtą pasiūlymą gavo iš buvusios Rusijos slaptosios tarnybos agentės Annos Chapman. Už brito ištekėjusi ir išsiskyrusi 31-erių moteris į amerikietį kreipėsi per socialinį tinklą „Twitter”: „Snowdenai, ar vesi mane?”
Po šio įrašo britų dienraštis „Daily Mail” pažymėjo, kad A. Chapman iš tiesų turi galimybių pelnyti E. Snowdeno širdį. Laikraščio teigimu, buvusi amerikiečio mergina 28-erių šokėja iš Havajų Lindsey Mills šiek tiek panaši į rusę.
A. Chapman – Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) šnipė buvo demaskuota JAV, Niujorke, su kitais 9 rusų šnipais 2010 metų birželį. Visi jie buvo iškeisti į 4 kalinius, laikytus Rusijos kalėjimuose.
Sugrįžusi į Rusiją A. Chapman sulaukė didžiulio populiarumo: po pikantiškų fotosesijų puikavosi ant įvairių rusiškų žurnalų viršelių, tapo televizijos laidos vedėja, modeliu, dalyvavo iškilmėse paleidžiant kosminę raketą ir net buvo sulaukusi aukštus postus žadančių pasiūlymų.
Estija – Rusijos slaptųjų tarnybų taikinys
Buvęs aukšto rango Estijos gynybos ministerijos darbuotojas Hermanas Simmas buvo suimtas 2008-aisiais ir apkaltintas valstybės išdavimu. Jis perdavė Rusijai mažiausiai 3294 įslaptintus dokumentus.
Dauguma H. Simmo nutekintų dokumentų buvo susiję su Estija, tačiau 386 iš jų – ir su Europos Sąjungos, ir NATO ryšių sistemomis, kontržvalgyba bei gynybos politika. Kai kurie jų buvo konfidencialūs arba įslaptinti.
H. Simmas daugiau nei 10 metų perdavinėjo slaptus duomenis Rusijos specialiosioms tarnyboms, su kuriomis pradėjo dirbti dar prieš Estijai atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos 1991 metais.
Be kita ko, jis suteikė informacijos apie Vokietijoje sukurtą kriptografinę sistemą „Elcrodat”, užtikrinančią telefono pokalbių ir susirašinėjimo saugumą, palaikant ryšius tarp NATO būstinės Briuselyje ir Aljanso šalių.
Savo kaltę H. Simmas pripažino ir buvo nuteistas 12,5 metų laisvės atėmimo už slaptos informacijos rinkimą ir perdavimą kitai valstybei.
Praėjusiais metais Estijos saugumo policija „KaPo” ir generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus dėl valstybės išdavimo Saugumo policijos departamento tyrėjui Aleksejui Dresenui ir jo žmonai Viktorijai.
Pareigūnas įtariamas pardavęs informaciją Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FST).
Tai antras po H. Simmo atvejis, kai estai savo saugumo ir gynybos struktūrose sugavo rusams dirbančius šnipus.
Estijos saugumo policijos generalinis direktorius Raivo Aegas teigė, kad svarbiausias A. Dreseno bendradarbiavimo su FST motyvas buvo pinigai. Jis gaudavo penkis kartus daugiau pinigų nei dirbdamas saugumo policijos departamente.
A. Dresenas nuteistas 16 metų kalėti. Estijos saugumo tarnyba 50 metų įslaptino A. Dreseno ir jo žmonos Viktorijos nusikaltimo tyrimo medžiagą.
Šnipai ir jų istorijos
Louise de Bettignies (1880–1918)
Prisidengusi Alice Dubois slapyvardžiu Pirmojo pasaulinio karo metais okupuotoje Prancūzijos dalyje ji sukūrė slaptųjų agentų tinklą „Alice Service”.
L. de Bettignies parūpindavo sąjungininkams informacijos ir organizuodavo pabėgimo maršrutus karo belaisviams. Bet šnipė buvo demaskuota ir likus visai nedaug laiko iki karo pabaigos mirė vokiečių nelaisvėje.
Richardas Sorge (1895–1944)
Dirbo „Frankfurter Zeitung” korespondentu Japonijoje. Antrojo pasaulinio karo metais perdavinėjo slaptą informaciją Maskvai.
Palaikydamas glaudžius ryšius su Vokietijos ambasada iš ten sužinotus vokiečių ir japonų puolimo planus perdavė sovietams. Demaskuotas 1941 m., po trejų metų jam įvykdyta mirties bausmė.
Markus Wolfas (1923–2006)
34 metus vadovavo elitiniam „Stasi” užsienio žvalgybos skyriui. Jis organizavo vieną įžūliausių šaltojo karo operacijų – agento G. Guillaume’o infiltravimą į VFR kanclerio W. Brandto aplinką.
Po Vokietijos suvienijimo 1990 metais M. Wolfas buvo perduotas savo seniems priešams iš Vakarų. 1993-iaisiais apkaltintas išdavyste ir nuteistas šešerius metus kalėti. Vėliau nuosprendis buvo atšauktas.
Legendinis Rytų Vokietijos šnipų vadovas mirė praėjus lygiai 17 metų po Berlyno sienos griuvimo būdamas 83 metų.
Aldrichas Amesas (1941)
Iki penktojo dešimtmečio Birmoje dirbusio Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūno sūnus. Būtent tėvas padrąsino sūnų mokytis žvalgybos agento darbo. 1962-aisiais J.Aldrichas buvo priimtas į CŽV tarnybą.
1983-iaisiais, kai buvo paaukštintas, – paskirtas kontržvalgybos padalinio vadovu operacijomis Sovietų Sąjungoje atlikti, aptiko ten dirbančių CŽV darbuotojų dokumentus.
Tuo metu A. Amesas skendėjo skolose, skyrėsi su žmona, todėl jam mirtinai reikėjo 50 tūkstančių dolerių. Jis prisiminė, kad KGB būtent tokią sumą siūlo CŽV agentams, kad jie dirbtų jiems. Teigiama, kad jis KGB atskleidė 25 CŽV agentų tapatybę, 10 iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė.
A. Amesas tapo vienu geriausiai mokamų šnipų, uždirbusiu apie 4 milijonus dolerių. Būtent pinigai buvo pagrindinis jo išdavystės motyvas.
Išdavikas buvo demaskuotas 1994-aisiais ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Šiuo metu laikomas sustiprintos apsaugos kalėjime Pensilvanijoje.
Valerie Plame (1963)
CŽV agentės, Artimųjų Rytų specialistės tapatybė buvo atskleista 2003 metais vieno laikraščio straipsnyje, kur buvo paminėtas jos vyras, diplomatas Josephas Wilsonas.
Sutuoktinis apkaltino JAV administraciją, kad ji demaskavo jo žmoną norėdama jį nubausti už pastabas laikraštyje „The New York Times”, kad prezidento G.W.Busho pareigūnai prieš 2003 metų invaziją į Iraką iškraipė žvalgybinę informaciją apie Irako masinio naikinimo ginklus.
Julius (1918–1953) ir Ethel (1915–1953) Rosenbergai
Sutuoktinių komunistų pora 1951 metais buvo nuteista mirties bausme už šnipinėjimą sovietams – jiems perdavė atominės bombos kūrimo paslaptis.
Po dvejų metų mirė elektros kėdėje. Jie tapo pirmaisiais JAV piliečiais, kuriems, nepaisant tarptautinių protestų, net ir popiežiaus, buvo įvykdyta mirties bausmė už šnipinėjimą.
