Į Ameriką broliai Carnajevai, pabėgėliai iš Kaukazo, atvyko prieš dešimtmetį. Jiems sekėsi mokykloje ir sporto aikštelėse.
Vyresnysis, 26-erių Tamerlanas, buvo vedęs, augino dukrelę, o jaunesnįjį, 19-metį Džocharą, draugai apibūdino kaip protingą, sąmojingą, labai švelnios širdies vaikiną. Bet būtent Carnajevai Bostone susprogdino dvi bombas.
Kodėl? Šis klausimas neduoda ramybės visiems.
Teroristai nesukėlė įtarimų
Imigranto Carloso Arredondo gyvenimas, kaip jis pats sako, prarado prasmę. Vyriausiojo sūnaus Alexanderio neteko 2004 metais per Irako karą.
Nebeliko ir antrojo sūnaus Briano: 2011-aisiais jis baigė gyvenimą savižudybe. Bet visa tai atsitiko prieš 2013 metų balandžio 15-osios maratoną Bostone.
Tą pirmadienį, kai dangus buvo giedras, 53 metų C.Arredondo prie finišo laukė grupės kareivių, kurie jo mirusio sūnaus garbei su 20 kilogramų sveriančiomis žygio kuprinėmis stojo į maratono startą.
C.Arredondo, norėdamas prie finišo jiems įteikti Amerikos vėliavas, paliko žiūrovų tribūnas ir patraukė į distancijos pakraštį. Priešais jį už aptvaro stovėjo Allanas Panteras, 57 metų gydytojas iš Džordžijos, kuris laukė savo žmonos Theresos.
Medikas pažvelgė į kairę, kur žiūrovai spraudėsi užimti geresnę vietą. Jo dėmesį labiausiai patraukė džiaugsmingai nusiteikusi, strazdanota moteris, kuriai pavyko prasibrauti į pirmąją eilę.
Tai – 29-erių Krystle Campbell, restorano vadybininkė, kiekvienais metais ateinanti pažiūrėti maratono kartu su savo geriausia drauge Karen.
Bet niekas ten, Boilstono gatvėje, nepastebėjo vyro, įsimaišiusio tarp minios ir pastačiusio sunkią kuprinę.
Į tai neatkreipė dėmesio nei C.Arredondo, nei A.Panteras, nei šimtai pagalbininkų ir policininkų.
Tiktai vienas žiūrovas, 27-erių Jeffas Baumannas, atlydėjęs savo draugę į pirmąjį jos gyvenime maratono bėgimą, stebėjosi raumeningu tipu, užsimaukšlinusiu saulės akinius ir beisbolo kepuraitę.
Bet kas, praėjus dvylikai metų po rugsėjo 11-osios, pagalvojo apie terorizmą?
Teikė profesionalią pagalbą
Tą dieną 26-erių Tamerlanas Carnajevas ir 19-metis Džocharas iš savo būsto, esančio Bostono priemiestyje Kembridže, Norfolko gatvėje, išėjo kuo geriausiai pasiruošę.
Savo kuprinėse broliai nešėsi greitpuodžius, pripildytus sprogmenų ir vinių.
Džocharas buvo apsirengęs savo mėgstamiausiais drabužiais: megztiniu su gobtuvu, džinsais ir balta, apsukta beisbolo kepuraite.
Tamerlanas užsimaskavo: saulės akiniai, giliai ant veido užmaukšlinta kepuraitė, kuri jam buvo pernelyg amerikietiška.
Broliai Carnajevai, kaip juos apibūdina pažįstami, draugai, visiškai skirtingi: Tamerlanas – rimtas ir santūrus. Džocharas – laisvas ir atviras – veikiau amerikietiškas.
Apie 14 val. 50 min. šalia finišo linijos priešais Bostono viešąją biblioteką sprogo pirmoji bomba. Po dvylikos sekundžių už 100 metrų driokstelėjo antras sprogimas.
Kilus panikai, C.Arredondo buvo pirmasis, kuris peršokęs aptvarą pradėjo rūpintis sužeistaisiais. Jis žino, kaip elgtis tokiais atvejais.
Anksčiau savo gimtinėje Kosta Rikoje buvęs ugniagesiu ir dirbęs pagalbininku rodeo metu, drąsiai gelbėdavo kovotojus, kuriuos persmeigdavo buliai.
Pirmiausia C.Arredondo puolė prie J.Baumanno, gulėjusio dideliame kraujo klane.
Nors sprogimas nuplėšė jo kojas, vyras iš paskutinių jėgų vis dar mėgino atsistoti.
„Tai buvo siaubingas vaizdas. Jeffas sumišęs žiūrėjo į tas vietas, kur dar prieš kelias sekundes buvo jo kojos”, – prisimena C.Arredondo. Jis užgesino liepsnojantį J.Baumanną, suplėšė megztinį ir juo perrišo kūną, kad sustabdytų kraujavimą.
„Nejudėk. Aš išgabensiu tave iš čia”, – ramino C.Arredondo sužeistąjį J.Baumanną ir nugabeno jį į ligoninę.
„Į ugnį puoliau instinktyviai. Kai gyvenime esi viską praradęs, nieko nebebijai”, – pasakojo C.Arredondo.
Gydytojas A.Panteris stovėjo vos už dešimties metrų, kai jį sprogimo banga parbloškė ant žemės. Apie teroristinį išpuolį iš pradžių jis nepagalvojo.
Bet paskui driokstelėjo antrasis sprogimas.
Pasižiūrėjęs žemyn medikas nustebęs pamatė, jog visos jo galūnės savo vietoje. Aplinkui jį mėtėsi bombos dalys, kojos, audinių skiautės.
„Mane apsaugojo visi kiti kūnai. Žmonės stovėjo taip arti vienas kito, kad skeveldros manęs neužkliudė.
Minia buvo tarsi tvirtovė – kokia siaubinga mintis”, – pasakojo A.Panteras.
Didvyriai išgelbėjo ne visus
Pirmiausia jis pagalvojo apie savo žmoną Theresą. Baimindamasis, kad sutuoktinė atsidūrė antrojo sprogimo vietoje, jis norėjo prasiveržti pro žmones.
Bet kairėje A.Panteras pamatė K.Campbell, jauną, strazdanotą moterį. Išoriškai ji neatrodė sužeista, bet nejudėjo. Gydytojas pamėgino ją atgaivinti: darė kvėpavimą burna į burną, bet pulsas buvo silpnas. A.Panteras žinojo: ji neišgyvens.
Teroro išpuolio aukomis, be 29-erių K.Campbell, tapo 8-metis Martinas Richardas ir 23-ejų studentė iš Kinijos Lingzi Lu.
Daugiau nei 180 žmonių buvo sužeisti, daugelis išgyveno, nes jiems pagelbėjo šimtai žiūrovų, kaip C.Arredondo ir A.Panteras. Kitą dieną žiniasklaidoje jie tapo Bostono didvyriais.
Padėjo savamoksliai detektyvai
Tuo metu, kai internete jau po kelių minučių pasklido pirmosios teorijos apie nusikaltėlius – visur buvo minima „Al Qaeda” ir dešinieji ekstremistai, broliai Carnajevai ramiai pasišalino iš nusikaltimo vietos.
Bet jie nenumanė, kad beveik kiekvienas jų judesys buvo sekamas policijos ir parduotuvių apsaugos kamerų.
Dar uolesniais pagalbininkais tapo išmanieji maratono žiūrovų telefonai.
Jei nusikaltėliai norėjo likti neatpažinti, jie pasirinko ne tik netinkamą renginį, bet ir ne tą šimtmetį.
Dar popietę dešimtys tyrėjų ėmė gilintis į šimtų valandų trukmės vaizdo medžiagą.
Kai kurias scenas jie peržiūrinėjo iki 400 kartų, kad pastebėtų tuos asmenis, kurie elgėsi kitaip nei likusieji.
Tyrėjai jautė įtampą, nes socialinės žiniasklaidos pasaulyje tūkstančiai detektyvų mėgėjų stengėsi patys išanalizuoti vaizdo medžiagą.
Tai buvo nauja nusikaltėlių medžioklės forma – paieškos minioje. Policija ir politikai paprašė gyventojų pateikti jų turimas fotografijas ir vaizdo medžiagą, kuri vėliau labai padėjo atskleisti nusikaltimą.
Ir nors netrūko klaidų – teroristais buvo per klaidą įvardyti ne tie žmonės, daugelis tai darė ne keršto ir aklo uolumo genami, o metodiškai ir pagrįstai.
Apsigyveno svajonių šalyje
Tamerlanas ir Džocharas Carnajevai pasuko 20 minučių trukmės keliu į Kembridžą – ramų ir patrauklų Bostono priemiestį, kuris jau dešimt metų yra jų namai. Anuomet Carnajevų šeima pasiprašė politinio prieglobsčio ir iš Kaukazo persikėlė į JAV: tėvas, motina, iš pradžių jaunesnysis, vyresnysis sūnūs, o paskui atvyko ir dvi jų seserys.
Kembridže jie apsigyveno viršutiniame daugiabučio namo bute. Tėvas, turintis teisininko išsilavinimą, taisė automobilius, tiesiog gatvėje prašydamas 10 dolerių už valandą darbo.
Anzoras Carnajevas sunkiai dirbo ir buvo geras mechanikas, sako jo kolegos. Iš tų, kuris nedaug kalba. Jam naujoji šalis liko svetima. Tuo tarpu sūnūs greitai užmezgė pažintis.
Tamerlanas pradėjo studijuoti buhalteriją Banker Hilio bendruomenės koledže, bet mokslus metė praėjus vos trims semestrams. Jis „atrado” boksą – iš pradžių Somervilyje (šiaurinė Bostono dalis), vėliau – „kietame” Pietų Bostone.
T.Carnajevas laimėjo daugelį pirmenybių ir 2009 metais tapo Naujosios Anglijos sunkaus svorio kategorijos „Golden Gloves” čempionu.
„Amerika turi daug darbų, Rusija – ne. Čia yra galimybių uždirbti daug pinigų, jei turi noro sunkiai dirbti”, – sakė T.Carnajevas laikraščiui, kuris jo, boksininko, karjerą aprašė kaip integracijos Amerikoje sėkmę.
Jaunėlis Džocharas Carnajevas – džiaugsmingo, blyškaus veido, garbanotų plaukų, vidurinėje mokykloje – klasės juokdarys, sportiškas vaikinas, vėliau dirbęs elitinio Harvardo universiteto plaukimo baseino prižiūrėtoju.
Bet tikroji Džocharo aistra – imtynės. 2007 metų lapkritį jis įstojo į Kembridžo Rindge’o ir lotynų mokyklos imtynininkų komandą. Vaikinas nebuvo toks raumeningas ir daug sveriantis kaip kiti, bet greitai perprato techniką.
„Jis greitai išmoko. Svarbu ir tai, kad Džocharas palaikė komandos nuotaiką”, – prisimena Dylanas Whitakeris savo draugą ir komandos kolegą.
Paskutiniais D.Carnajevo mokyklos metais imtynininkų komanda buvo išrinkusi jį savo kapitonu.
2011 metų gegužę, kai tapo abiturientu, pelnė Bostono savivaldybės 2,5 tūkstančių dolerių (6,6 tūkst. litų) stipendiją, kuri skiriama daug žadantiems studentams mokytis aukštojoje mokykloje.
Vykęs integracijos pavyzdys?
Jei tuo laiku žiniasklaida būtų ieškojusi pavykusios integracijos Amerikoje pavyzdžio, ji tikrai būtų įvardijusi Džocharą Carnajevą. Bet jo vyresniajam broliui Tamerlanui sekėsi ne taip jau lengvai.
Luisas Vasquezas gerai pažįsta brolius. Socialinis darbuotojas lankė tą pačią klasę kaip Tamerlanas, o vėliau buvo jo brolio Džocharo futbolo treneris.
Jis apibūdina vyresnįjį Carnajevą kaip simpatišką vaikiną, bet rimtas būdas nedarė jo gyvenimo lengvo.
Pasak L.Vasquezo, abu broliai priklausė lyderiams, bet Tamerlanas – veikiau diktatoriškas, turintis geležinį kumštį. Džocharas paklusdavo, jis buvo ambicingas, bet šaunus.
Sugriovė šeimų likimus
L.Vasquezas neatsistebi, kaip galėjo žmonės, turintys tiek daug gerų savybių, staiga įvykdyti tokį baisų nusikaltimą?
Gražiai prasidėjusi Carnajevų šeimos istorija dabar tapo amerikiečių košmaru.
Šeimos galvos Anzoro Carnajevo svajonė apie nuosavą automobilių remonto dirbtuvę žlugo. Jis tiesiog pernelyg blogai kalba angliškai.
Jo santuoka su žmona Zubeidat, turinčia kosmetikės specialybę ir 2012 metų birželį nutverta vagiančia 1624 dolerių vertės drabužius, byra. Jie atskirai grįžo į Rusijos provinciją, tik jų vaikai liko JAV.
Anzoro Carnajevo abiejų sūnų – Tamerlano ir Džocharo – likimas tragiškas. Vyresnysis žuvo per susišaudymą, o jaunėlis sulaikytas.
Ar pavyks jaunėliui Džocharui Carnajevui, dėl kurio ir jo brolio 3 žmonės žuvo, 260 buvo sužeisti, tūkstančiai psichologiškai traumuoti ir įbauginti, išsisukti nuo griežčiausios – mirties bausmės, spręs teismas.
Gyvenimas – negailestingas
Praėjus daugeliui dienų po sprogdinimų Bostone, C.Arredondo vis dar neatsipeikėjo: jo rankos dreba, akyse – ašaros, jam nuolat skambina nepažįstami žmonės ir sveikina atlikus didvyrišką poelgį.
Savo namuose jis laiko krauju permirkusią Amerikos vėliavą, kurią nešė, kai gelbėjo J.Baumanną.
Gydytojas A.Panteras apie sprogimus Bostone negalvoja. Jau kitą dieną jis dirbo savo ligoninėje Džordžijoje.
Nejau prieš mediko akis neiškyla žuvusi Krystle Campbell, aplinkui išmėtytos galūnės?
„Šiuos vaizdus nustūmiau į tolimiausią savo galvos smegenų dalį. Man nusišypsojo laimė, o kitus ištiko nesėkmė. Toks žiaurus ir negailestingas yra gyvenimas. Apie tai nereikėtų galvoti, antraip gali išeiti iš proto”, – sako gydytojas A.Panteras.
Skirtingi žmonės, skirtingi požiūriai. C.Arredondo stengiasi išsaugoti baisius prisiminimus tam, kad gyventų toliau.
A.Panteras nori viską užmiršti, kad taip pat galėtų gyventi toliau.
