Ši tragedija įvyko Dakai nespėjus atsipeikėti nuo kitų masinių laidotuvių. Pernai lapkritį per gaisrą sostinės siuvimo fabrike žuvo daugiau kaip 100 žmonių. Kodėl šios šalies darbininkams į nugarą nuolat alsuoja mirtis? Ar ilgai tai tęsis? Domėjosi Vokietijos naujienų portalas sueddeutsche.de.
„Bangladešas dabar eina koja kojon su mirtimi. Jis - už išnaudojimą ir pelną. Už darbą paminant žmogaus orumą. Už darbą tiems prekių ženklų savininkams, kurie neturi sąžinės. Bangladešas - už korupciją ir įstatymų spragas. Už vaikų ir vergų darbą. Vakaruose jų sąjungininkai – pigius marškinėlius įsigyjantys pirkėjai, besilaikantys požiūrio „man niekas nerūpi“, - rašoma portale.
Pastaroji katastrofa pademonstravo, jog Bangladeše drabužius siuvančios Vakarų įmonės tik gražiai kalba, skelbdamos deklaracijas apie savo atsakingą veiklą. Tai tik geros viešųjų ryšių kampanijos, padedančios reklamuoti produktus.
O tarptautinės sutartys dėl minimalių sąlygų darbininkams yra tik nieko nereiškiantys popieriai, nes Bangladeše už tokių reikalavimų nesilaikymą pažeidėjai nesulaukia jokių sankcijų.
Ir nors tekstilės pramonė jau prieš dvidešimt metų apsiginklavo deklaracijomis apie rūpinimąsi siuvėjais, faktai kalba už save. Tų deklaracijų rezultatus kaip tik ir matome Bangladeše.
Sugriuvusiame pastate „Rana Plaza“, kur be fabrikų dar buvo ir bankas bei kelios parduotuvės, buvo siuvami drabužiai tokioms įmonėms kaip „Benetton“, „Children’s Place“ ir „Primark“.
Kai pernai siuvykloje „Tazreen Fashions“ kilęs gaisras pastate grotuotais langais įkalino ir pražudė 112 žmonių, vėl buvo minimi vakarietiški prekių ženklai - „C&A“, „Walmart“.
Guardian.co.uk po lapkričio gaisro rašė, kad Bangladeše veikia apie 4,5 tūkst. siuvimo fabrikų, kuriuose dirba 2 mln. žmonių (daugiausia moterys). Jų pasiūti drabužiai sudaro 80 proc. šalies eksporto. Čia pigia darbo jėga be minėtų bendrovių naudojasi „Tesco“, „Marks & Spencer“ ir „H&M“.
Pažeidimai – kiekviename žingsnyje
Kiekviena Bangladešo tekstilės pramonės darbuotojo diena reiškia prasilenkimą su žmogaus teisėmis. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) apklaususi odų raugyklose dirbančius vaikus išgirdo, kad jie minkština gyvūnų odą naudodami chemikalus, raugintas odas pjausto su skustuvo peiliukais ir valdo sunkias rauginimo mašinas.
Apžvalgininkų įsitikinimu, mirtys Bangladeše nesiliaus, kol šalyje nebus pradėta laikytis įstatymų. Mat jie jau egzistuoja – oficialiai ten gerbiamos žmogaus teisės, draudžiamas prievartinis ir vaikų darbas, galioja vienodos lyčių galimybės, yra darbo saugos reikalavimai, darbininkai turi teisę jungtis į profsąjungas. Tai – kertinės Tarptautinės darbo organizacijos normos. Ir jos galioja daugelyje šalių, kur siuvami žmonių krauju aplaistyti drabužiai.
Bangladešas yra antras pagal dydį tekstilės gamintojas pasaulyje. Jis nusileidžia tik Kinijai. O Europos Sąjunga (ES) yra didžiausia Bangladešo prekybos partnerė. Tai reiškia, kad Daka priklauso nuo tekstilės gamintojų ES. Tad Vakarų verslininkai turi svertus. Ar ne laikas jiems pradėti rūpintis socialiniais standartais, užuot sukus galvą tik apie tai, kur pasiūti pigesnius drabužius?
ES gamintojai gali reikalauti ir išreikalauti pakenčiamų darbo sąlygų žmonėms, kurie dirba jų tiekėjų fabrikuose. Ne tik gali – tai jų pareiga ir atsakomybė.
Labai lengva europiečiams nusiplauti rankas, pasakius, kad vietinė bendrovė, su kuria jie bendradarbiavo, buvo pasamdžiusi subrangovus, apie kuriuos jie nieko nežinojo. Jeigu darai atsakingą verslą, turi apie tai žinoti.
Ką gali padaryti Europa?
Drabužių pramonėje dirbantys vadovai iš Vakarų žino, kaip apeiti įstatymus kyšiais. Bangladeše jie pradedami duoti jau kreipiantis į valdininkus dėl statybų leidimo. Kyšiais apeinamas ir statybų įstatymas, nurodantis, kad gamyklos turi būti atviros nepriklausomiems tikrintojams.
Fabrikas, kuriame praėjusį mėnesį įvyko tragedija, buvo pastatytas nelegaliai, be apsaugos sistemų, taip pat ir be priešgaisrinės apsaugos sistemos. Darbuotojai fabrike buvo priversti dirbti net ir tada, kai įtrūkimai pastato sienose darėsi vis didesni.
Tragedijos buvo galima išvengti, jeigu Bangladeše gaminamų drabužių užsakovai būtų nusiuntę inspektorius patikrinti fabriką. Juo labiau, kad geri santykiai su tiekėjais reiškia, jog nusiųsti inspektorius į fabriką turėtų būti galima bet kuriuo metu.
Jeigu taip būtų pasielgta, saugumo pažeidimai nebūtų likę nepastebėti.
Pirmuoju ES žingsniu, siekiant užkirsti kelią tokioms nelaimėms, galėtų būti privalomas informacijos atskleidimas. Kompanijos būtų priverstos pranešti apie darbo sąlygas gamyklose, tiekiančiose joms produkciją, todėl atidžiau pasižiūrėtų, kas jose vyksta.
Tai padėtų kovoti su žmonių išnaudojimu, neapmokamais viršvalandžiais ir kitais pažeidimais.
Po pastarosios tragedijos Bangladešo gyventojai masiškai išėjo į gatves pareikšti pasipiktinimo. Jie turi reikalauti geresnių darbo sąlygų, kaip tai prieš trejus metus darė Kinijos gyventojai. Pastariesiems pavyko pasiekti, jog padėtis taptų geresnė.
