Jau trejus metus Jungtinės Karalystės televizijos reitinguose karaliauja daugiaserijinė istorinė drama „Dauntono abatija” („Downton Abbey”).
Sukurta negailint milijonų svarų, ji pasakoja apie fiktyvios anglų aristokratų šeimos dinastijos bei jų tarnų pakilimus ir nuopuolius XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais.
Kūrėjams šis serialas pelnė ne tik finansinę sėkmę, bet visą krūvą prestižinių „Emmy”, Auksinio gaublio ir BAFTA apdovanojimų.
Rodyta daugiau nei 40 valstybių, „Dauntono abatija” 2011-aisiais netgi pateko į Guinnesso rekordų knygą.
Milijonai britų, amerikiečių ir serialu susižavėjusių žiūrovų įvairiausiuose kituose pasaulio kampeliuose nuo Japonijos iki Čilės nekantriai laukia 4-ojo sezono, kuris prasidės šį rudenį.
Kritikai išsijuosę giria itin elegantišką ir šmaikštų serialo sumanytojo Juliano Felloweso scenarijų.
Tuo pat metu neįtikėtinai didelis šiuolaikinės britų publikos susidomėjimas prieš šimtmetį neva gyvenusių prabangaus dvaro savininkų ir jų tarnų epopėja paskatino britų sociologus ir psichologus rimčiau paanalizuoti, kur slypi tokio fenomenalaus populiarumo šaknys.
Mokslininkai greitai rado atsakymą: serialo kūrėjai pataikė tiesiai į dešimtuką koncentruodamiesi į ponų ir tarnų santykių peripetijas. Priklausymas vienai ar kitai socialinei klasei britams tebėra aktualus.
Britai pasiilgo aiškumo?
Nors pasakojimas apie anglų aristokratų ir jiems patarnaujančių liokajų, tarnaičių ir sodininkų gyvenimą yra fiktyvus, jis gana tiksliai apibrėžia laikotarpį, kai socialinių klasių rėmai britų visuomenėje buvo labai griežti.
Kiekvienas žinojo savo vietą visuomeninėje hierarchijoje: „Aš ponas, todėl įsakinėju. Tu tarnas, tad vykdai, ką palieptas.”
Pasak psichologų, anų laikų ilgesį jaučiančius žiūrovus socialinės priklausomybės aiškumas traukia lyg magnetas.
Ne ką silpnesnis ir noras „pažvelgti pro rakto skylutę” – sužinoti, kaip gyveno kitos socialinės klasės atstovai. Tai anaiptol ne naujas reiškinys.
Būtent dėl šių priežasčių XX amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje pasauliniais hitais tapo britų serialai „Forsaitų saga”, „Antrasis aukštas, pirmasis aukštas” ar „Sugrįžimas į Braidšedą”. XXI amžiaus antrojo dešimtmečio panašaus TV produkto reitingai įrodė, kad tokių besiilginčiųjų praeities ir dabar tebėra milijonai.
Realybė – gerokai kartesnė
Britų istorikai ir publicistai „Dauntono abatiją” sukritikavo kaip „pro rožinius akinius” į rimtą socialinį istorijos reiškinį žvelgiančią fikciją.
Aršiausi oponentai dramą netgi pakrikštijo „tarnų pornografija”.
Kitaip nei raiškiosios televizijos ekranuose, prieš šimtmetį tikrų tarnų kasdienybė buvo blanki, o perspektyvos – liūdnos.Karalienės Viktorijos ir karaliaus Eduardo epochų laikais dinastijos gyvavo ne tik aukštuomenėje.
Tarnų vaikai ir vaikaičiai dažniausiai taip pat išlikdavo tiktai tarnais.
XIX amžiaus pabaigoje kas trečia darbingo amžiaus britė buvo virėja, valytoja, tarnaitė arba vaikų auklė turtinguose namuose.
1911-aisiais pirmasis nacionalinis profesinis cenzas užfiksavo, kad vien Didžiojoje Britanijoje 1,3 milijono vyrų ir moterų buvo tarnai, gyvenę savo darbdavių namuose.
O kur dar britų imperijos teritorijų tarnai.
Dirbti jie privalėjo šešias su puse dienos per savaitę už vidutinį 1 svaro atlygį (maždaug 160 litų mūsų dienų kursu). Tarnų kambariai būdavę pusrūsiuose, po laiptais, dažniausiai net nešildomi.
Sunegalavusio tarno atsikratyti būdavę nesunku: tarp neišsilavinusios prastuomenės nedarbas buvo labai didelis, tad pakeisti pasiligojusį tarną nauju ir sveiku ilgai netrukdavo.
Ne tarnai, o padėjėjai
„Jei suvokiame, kokia nyki anuomet buvo tarnų realybė, labai keista, kodėl mes, šiuolaikinės visuomenės nariai, su tokiu pasimėgavimu domimės šia tema.
Tokią stiprią trauką paaiškinčiau tuo, kad britams iki šiol be galo svarbus priklausymas vienai ar kitai klasei.
Esame tiesiog apsėsti to beveik nesveiko skirstymo į klases ir nuolatinio tikrinimosi, ant kokios socialinių kopėčių pakopos esu.
Todėl istoriniai serialai apie kilnius ponus ir vargšus tarnus yra kaip maistas mūsų slaptai aistrai”, – „Lietuvos rytui” sakė publicistė Janet Street-Porter, ne kartą atvirai prisipažinusi, kad yra kilusi iš tarnų šeimos.
Jos motina, senelė ir prosenelė buvo tarnaitės aristokratų ir praturtėjusių miestiečių šeimose Velse.
Anot J.Street-Porter, ir šiuolaikinėje britų visuomenėje tarnų tebėra šimtai tūkstančių.
Tiesa, tik labai pasiturinčios vietos aristokratų ar multimilijonierių arabų bei rusų šeimos išgali samdytis liokajus, sodininkus ar kitokius aukštos kvalifikacijos tarnus, kurie triūstų tik vienuose namuose.
Sertifikuotų liokajų paklausa tokia didelė, kad jų metinė alga dabar svyruoja ties 100 tūkst. svarų (apie 407 tūkst. litų) riba.
Aukštos prabos namų šeimininkas ar šeimininkė irgi kainuoja ne ką pigiau – apie 80 tūkst. svarų (326 tūkst. litų) per metus.
Pridėjus dar gyvenamąjį plotą, kurį šie tarnai gauna už dyką, jų atlygis bent keturiskart peržengia vidutinio brito metinę algą.
„Šie elitą aptarnaujantys asmenys uždirba tiek, kiek geras gydytojas. Bet aš kalbu apie mūsų visuomenėje esančią armiją žmonių, atliekančių visas senąsias tarnų funkcijas, bet negyvenančių pono namuose.
Jiems suteiktas naujas vardas: jie ne tarnai („servants”), o padėjėjai („help”). Dažniausiai tai imigrantės ir imigrantai iš Azijos, Lotynų Amerikos ar Rytų Europos.
Jie kelias valandas per savaitę tvarko mūsų namus ar sodelius, lygina drabužius, prižiūri mūsų vaikus, vedžioja mūsų šunis į parką. Šitaip jie tarnauja tuzinui šeimų vienu metu.
Mes su jais elgiamės gana veidmainiškai: lyg ir esame kilniaširdiški ir draugiški, dovanodami jiems Kalėdų ar gimtadienio dovanas.
Bet mums nė motais, jei jie suserga ar dirba septynias dienas per savaitę už minimalų valandinį atlyginimą.
Mes net neturime jokio supratimo, kur ir kokiomis sąlygomis jie gyvena. Juk jie pas mus „tarnauja” vos kelias valandas, po to vyksta pas kitą savo klientą”, – sakė J. Street-Porter.
Vietoj trijų – 7 klasės
Nenumaldomą britų susidomėjimą socialinėmis klasėmis šį balandį smarkiai pakurstė šešių šalies universitetų ir valstybinės Ekonominių ir socialinių tyrimų tarybos (ESRC) atlikta Didžioji klasių Didžiojoje Britanijoje apklausa.
Milžiniškame projekte, kurį parėmė ir organizavo mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikoma BBC korporacija, sutiko dalyvauti per 160 tūkstančių britų iš visų šalies regionų.
Šis mokslinis-socialinis eksperimentas buvo atliktas praėjus 50 metų po Jungtinėje Karalystėje iki šiol gerai menamo „Frosto tyrimo” – komedijinio vaidinimo, kurio metu trys žinomi britų aktoriai komikai vaizdžiai pademonstravo, kaip visus šalies gyventojus galima suskirstyti vos į tris klases: žemesnę, vidurinę ir aukštesnę.
Tačiau toks nuo praėjusio amžiaus užsilikęs klasifikavimas vos į tris monolitines grupes visiškai nebeatspindi kur kas labiau išsiskaidžiusios ir margasluoksnės šiuolaikinės britų visuomenės.
Ištyrę dešimtis tūkstančių elektroniniu būdu užpildytų anketų, vėliau akis į akį apklausę dar tūkstantį respondentų ir įvertinę ekonominius, socialinius bei kultūrinius veiksnius Didžiosios apklausos autoriai pasirinko naują klasių rūšiavimo skalę.
Visuomenę dabar esą galima skelti ne į tradicines tris, bet net į septynias klases.
Aukščiausioji klasė – elitu pavadinti 6 procentai Jungtinės Karalystės gyventojų.
Daugelis jų lankė privačias mokyklas ir baigė gerą universitetą. Jie turi gerai mokamą darbą ir bent apie 140 tūkst. svarų (571 tūkst. litų) santaupų. Jie yra savo būsto savininkai ir gyvena Londone arba pasiturinčiose Pietų Anglijos grafystėse.
Ant žemiausio socialinių kopėčių laiptelio – vadinamoji prekariato klasė.
Šį mokslinį naujadarą išversti būtų galima maždaug taip: prekariatas – tai „į rizikingą situaciją patekęs proletariatas” (žodžių junginys: angl. „precarious” (rizikingas, nesaugus, nepatikimas) + marksistinis terminas „proletariatas”, t.y. darbininkų klasė).
Prekariato klasei priklauso net 15 procentų suaugusių britų. Tipiško šios grupės atstovo metinė alga atskaičius mokesčius siekia vos 8250 svarų (33,6 tūkst. litų), triskart mažiau nei vidutinis atlyginimas šalyje, jis dirba valytoju, slaugu ar prekių išvežiotoju.
Prekariatas neturi savo namų: net 80 procentų šios klasės atstovų nuomojasi būstą. Kultūriniai šios klasės atstovo interesai yra siauri ir jis linkęs bendrauti tik su kitais savo sluoksnio nariais.
Žemiausios klasės atstovų itin gausu poindustriniuose Šiaurės Anglijos miestuose.
Viduryje ribos neryškios
Gigantišką apklausą atlikę mokslininkai rėmėsi prieš tris dešimtmečius paskelbtomis prancūzų filosofo Pierre’o Bourdieu suformuluotomis tezėmis: šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma nustatyti priklausomybės vienai ar kitai socialinei klasei vien tik pagal turimą profesiją ar gaunamą algą.
„Kultūriniai interesai, bendravimas su kuo įvairesniais žmonėmis ir netgi kulinariniai įpročiai turi įtakos klasifikuojant modernų Vakarų visuomenės pilietį”, – teigė P. Bourdieu.
Anot vienos apklausos autorių, sociologijos profesorės Fionos Devine iš Mančesterio universiteto, XXI amžiuje skirstymas į klases yra kur kas sudėtingesnis ir daugybę niuansų aprėpiantis procesas.
„Įdomiausia stebėti ir analizuoti ne aukščiausią ir žemiausią klases, o tas grupes, kurios atsidūrė viduryje.
Griežtų ribų tarp tradicinės darbininkijos ir tradicinės vidurinės klasės jau nebeliko”, – įsitikinusi F. Devine.
Kvalifikuotus darbininkus ekspertai skėlė net į tris klases, o tarnautojus – į dvi. Kai kurių naujųjų klasių pavadinimai yra gana griozdiški.
Pavyzdžiui, ant antrosios nuo galo pakopos atsidūrė vadinamoji paslaugų sektoriaus žemesnės grandies darbininkų klasė.
Jai priklauso apie 9 milijonus britų, arba kas penktas šalies suaugęs žmogus. Tai jauniausia pagal amžių britų socialinė klasė, nes vidutinis grupės atstovo amžius – 34-eri.
Klasei priklauso virėjai, medicinos seserys ir fabrikuose dirbantys ne itin kvalifikuoti darbininkai. Nors jų pajamos ir santaupos menkos, šios klasės atstovai labai atviri naujoms muzikinės kultūros apraiškoms, aktyviai lankosi sporto renginiuose ir yra imlūs socialinių tinklų bei elektroninės žiniasklaidos vartotojai.
Dar viena darbininkų klasė – naujieji pasiturintys. Jie turi gana geras pajamas, siekiančias beveik 30 tūkst. svarų per metus, triūsdami elektros inžinieriais ar pardavimų vadybininkais. Jie dažniausiai neturi aukštojo išsilavinimo, kur kas mažiau taupo, palyginti su vidurinių klasių atstovais.
Į tradicinės darbininkijos klasę dabar Didžiojoje Britanijoje patenka tik kas aštuntas britų darbuotojas. Šios klasės įtaka ateityje dar mažės. Didžiausia šiuolaikinėje visuomenėje – įsitvirtinusi vidurinė klasė. Ją sudaro net 25 procentai visų darbo rinkoje esančių žmonių.
Ji – antroji po elito pagal finansinę gerovę. Įsitvirtinę vidutiniokai dažniausiai patys yra kilę iš tos pačios klasės, turi gerą išsilavinimą ir platų kultūrinių pomėgių spektrą.
Jie bendrauja tiek su elitu, tiek ir su žemiau esančių klasių atstovais. Jie dirba vidutinės grandies vadovais ar turi tradicines profesijas – nuo mokytojų iki policininkų. Šalia šios klasės glaudžiasi techninė vidurinė klasė – vaistininkai, radijo inžinieriai, pilotai. Nors jie turi techninį aukštąjį išsilavinimą, kultūrai išlieka gana apatiški.
Įsigudrino ir apgaudinėti
Vienas pagrindinių tyrimo autorių – prestižinės Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorius Mike’as Savage’as pripažįsta, kad naujų septynių klasinių „etikečių” prilipdymas milijonams piliečių gali sukelti audringus debatus ir netgi pasipiktinimą. Juk niekas nenori būti pavadintas „visuomenės dugnu” ar „tuščiavidure subklase”.
„Klasių koncepcija yra svarbi. Mes privalome turėti tam tikrą žemėlapį, kuris leistų sujungti į visumą ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus, kuriuos regime visuomenėje.
Kiekvieno iš mūsų pasirinktas gyvenimo būdas ir socialiniai ryšiai norom nenorom yra susiję su asmenine ekonomine situacija.
Tačiau yra daug bendrų interesų, kuriuos sujungus galima skatinti socialinę pažangą.
Nors „klasės” apibrėžimas visada turės trūkumų, jis yra fundamentalus. Žinoma, visi mes norėtume gyventi visuomenėje, kurios neskaldo klasės. Bet realybė yra kitokia. Klasės egzistuoja.
Naujuoju modeliu norėjome parodyti, kad iki šiol gyvavęs būdas į klases skirstyti vien tik pagal turimą profesiją yra pernelyg tiesmukiškas”, – argumentavo M.Savage’as.
Nauju „klasės kalkuliatoriumi” dabar internete gali pasinaudoti kiekvienas norintis.
Tiesa, mokslininkai sudėtingą originalų algoritmą, kurį naudojo rimtai klasių analizei, nusprendė gerokai supaprastinti. Juk eilinis internautas vargu ar sėdės prie kompiuterio, kantriai atsakinėdamas į begalę klausimų.
Todėl atsakymą apie savo priklausymą bet kuriai iš septynių klasių dabar galima išvysti atsakius į vos penkis klausimus. Per tris balandžio savaites daugiau nei 5 milijonai BBC tinklalapio lankytojų tikrinosi, kuriam sluoksniui jie priklauso.
Internautai bemat įsigudrino, kaip išvengti patekimo į žemiausią – prekariato klasę.
Net ir turint labai menkas pajamas, neturint jokių santaupų, nuomojant kuklų kambarėlį ir bendraujant tik su siauru draugų ratu galima iškart šoktelėti net keliais „klasių kopėčių” laipteliais aukštyn, jei apklausos metu patvirtini, kad mėgsti klausytis klasikinės ir džiazo muzikos. Mat, anot britų sociologų, toks muzikinis skonis būdingas tik elitui.
Septynios britų klasės
Ekspertų nustatytos naujosios britų visuomenės socialinės klasės, jų procentinis dydis visuomenėje, metinės pajamos ir turimos santaupos
1. Elitas (6 proc.; 89 000 ir 142 000 svarų – 363 tūkst. ir 579 tūkst. litų)
2. Įsitvirtinusi vidurinė klasė (25 proc.; 47 000 ir 26 000 svarų – 191 tūkst. ir 106 tūkst. litų)
3. Techninė vidurinė klasė (6 proc.; 37 500 ir 66 000 svarų – 153 tūkst. ir 269 tūkst. litų)
4. Naujieji pasiturintys darbininkai (15 proc.; 29 000 ir 5000 svarų – 118 tūkst. ir 20 tūkst. litų)
5. Tradicinė darbininkija (14 proc.; 13 300 ir 9500 svarų – 54,2 tūkst. ir 38,7 tūkst. litų)
6. Paslaugų sektoriaus žemesnės grandies darbininkai (19 proc.; 21 000 ir 1000 – 85,6 tūkst. ir 4 tūkst. litų)
7. Prekariatas (15 proc.; 8250 ir 800 – 33,6 tūkst. ir 3,2 tūkst. litų)
