Teroro aktas ir brolių Carnajevų sulaikymo operacija visą pasaulį vėl privertė kalbėti apie islamistų keliamą grėsmę. Suprasti, kaip žmogus pasiryžta numirti dėl Alacho, Vakarų kultūros žmogui yra sudėtinga. O nesugebėjimas suvokti mums kelia baimę – dažnai visai nepagrįstą.
Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus sako, kad islamistų veikimo schemos yra labai įvairios, o teroristų kuopeles susekti labai sudėtinga, nes jos veikia decentralizuotai, išpuolius sugeba organizuoti vos keli fanatikai arba net pavieniai asmenys. „Operatyvinė veikla ir prevencija yra ypač sudėtinga“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, geriausia prevencija – pažinti svetimą kultūrą, pasaulėžiūrą, mąstymą. Norint geriau suprasti svetimą kultūrą, M. Laurinkus siūlo paskaityti rusų žurnalistės Julijos Latyninos knygas apie Kaukazą.
Priverčia kalbėti apie civilizacijų konfliktą
Dirbti Lietuvos ambasadoriumi į Ispaniją M. Laurinkus atvyko kaip tik tuo metu, kai šalį sukrėtė itin šiurpus teroro aktas. 2004 m. kovo 11 dieną per rytinį piką sprogimai Madrido traukinių sistemoje nusinešė 191 žmogaus gyvybę ir sužeidė apie 1800. Pareigūnai ištyrė, kad išpuolius surengė vietos islamistų grupuotė, kurią įkvėpė „Al Qaeda“ veikla.
Ekstremistai mėgsta prisidengti šios grupuotės vardu, nors dažnai net nebūna bendravę su jos nariais – teroristai „Al Qaeda“ naudoja kaip juos vienijantį ir į tikslą nukreipiantį elementą. Šis vardas turi įvaryti baimės priešams ir sustiprinti islamistų galios įspūdį. Tačiau M. Laurinkus įspėja, kad išpuolių nedera suvesti į primityvią liniją, jog musulmonai taip siekia įsigalėti pasaulyje: „Nors istorija ir rodo, kad jie yra ekspansyvūs.“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius jau seniai yra pastebėjęs, kad po panašių išpuolių ne vienam apžvalgininkui atrodo, kad teroro aktai yra Vakarų ir Islamo civilizacijų konflikto išdavos. Jis abejoja, ar religiniai įsitikinimai turėjo lemiamos reikšmės rengiant sprogdinimus Bostone.
„Jų pačių suvokimas „kas man yra religija“ teoriškai galimas kaip vienas iš veiksnių, bet tikrai nenorėčiau tikėti, kad jis yra lemiamas, nes yra per anksti. Bent jau jaunesnio brolio atveju, kuris yra tik devyniolikos. Tiesiog praėjo per mažai laiko, kad jo psichikoje galėtų būti taip giliai įsirėžę, kad jis jau būtų susiformavęs kaip vadinamasis užkietėjęs džihadis, kuris yra apsisprendęs pasiaukoti dėl kažkokių labai aukštų siekių“, – dėstė E. Račius.
Musulmonų bendruomenės – įvairios ir skirtingos
Girdėdamas žinias apie atakas, kurias rengia musulmonai, profesorius E. Račius linkęs klausti, ar jie atstovavo Islamo civilizacijai?
Lrytas.lt pateikia jau kartą publikuoto E. Račiaus straipsnio ištrauką, kurioje profesorius nagrinėja būgštavimus dėl Islamo civilizacijos pavojaus ir kelia klausimą, ar apskritai tokios Islamo civilizacijos esama:
Istorikai, tyrinėjantys musulmonų visuomenių raidą, apie Islamo civilizaciją dažniausiai kalba tuomet, kai pristato viduramžių musulmonų mokslininkų (mediko Ibn Synos, matematiko al Džabr (algebros lentelių išradėjo), filosofo Ibn Rušdo, socialinio filosofo Ibn Khaldūno ir šimtų kitų) pasiekimus ar menininkų (poetų Umaro Khajamo, Chafizo) kūrinius, musulmonų miestų (rūmų, mauzoliejų, mistikų ložių – zavijų, pirčių, religinių mokyklų – madrasų, mečečių, dengtų turgų) architektūrą, musulmonų verslumą ar jų karybos pasiekimus.
Islamo religija neabejotinai buvo sudėtinė visų musulmonų visuomenių kultūrų dalis, todėl musulmonų jurisprudencija (legalistinė, tiesa, nevienalytė, formalioji islamo dimensija), misticizmas (sufizmas, itin heterogeniška neformali, alternatyvi normatyviam legalizmui, islamo dimensija) ir įvairiausi neortodoksiški sinkretiški liaudies tikėjimai, persunkti prietarų, užkeikimų ir amuletų, taip pat priskirtini islamo civilizacijai.
Kitaip tariant, Islamo civilizacijai islamo tyrinėtojai vienaip ar kitaip priskiria viską, ką musulmonai per istoriją sukūrė. Tokia islamo civilizacija nusitęsė per keturiolika šimtmečių ir nusidriekė nuo Vakarų Afrikos iki Pietryčių Azijos, nuo Kazanės šiaurėje iki Pietų Afrikos, o per pastaruosius porą šimtmečių dėl kolonializmo bei globalizacijos nulemtos priverstinės ir laisvanoriškos migracijos pasklido po visą pasaulį ir tapo išties globalia.
Šiandien pasaulyje jau praktiškai nėra kraštų, kuriuose nebūtų musulmonų – didesnės ar mažesnės jų bendruomenės jau gyvena ir Islandijoje, Pietų Amerikoje, Karibuose, Japonijoje, Pietų Korėjoje.
Tačiau kalbant apie Islamo civilizaciją dažniausiai nebūdavo, o ir dabar neatsižvelgiama į skirtybes, net fundamentalias priešpriešas tarp įvairių musulmonų bendruomenių puoselėtų ideologijų, tradicijų, netgi tikėjimų.
Be to, europiečių nuo XVIII amžiaus beatodairiškai vykdyta ekspansija į musulmoniškus kraštus sužlugdė daugelį autentiškų musulmonų kultūrų bei savo brutaliu kišimusi į jas (vadintu „civilizacine misija“) negrįžtamai pakreipė musulmonų visuomenių raidą – jos tiek materialiai, tiek dvasiškai tapo priklausomos nuo metropolijų Europoje ir ne savo valia į jas orientuotos.
Tuomet daugelis musulmonų visuomenių patyrė civilizacinę schizmą – daliai visuomenės pasidavus vesternizacijai bei ją lydėjusiai modernizacijai, kita dalis ne tik neigė jos privalumus, bet ir jai aktyviai priešinosi. Kolonializmo laikotarpis musulmonų kraštuose paženklintas įvairiausiais religiniais atgimimo sąjūdžiais ir judėjimais, kurie vėliau islamo tyrinėtojų pavadinti bendriniu fundamentalistų vardu, mat bendras jų siekis buvo švietėjiškos ir misionieriškos veiklos (išimtinais atvejais ir smurto) keliu „iš apačios“ sugrąžinti musulmonų visuomenes prie gyvensenos, atitinkančios Mahometo bei jo artimiausių pasekėjų mąstymo ir veikimo šablonus, randamus pamatiniuose islamo tekstuose Korane ir Mahometo Sunoje.
Džihadžiai – ne Islamo civilizacijos atstovai
Kolonializmo saulėlydyje šie neformalūs sąjūdžiai peraugo į politinius-religinius ideologinius judėjimus ir partijas, siekusius politiniais sprendimais „iš viršaus“ reislamizuoti musulmonų visuomenes. Tiek vieni, tiek kiti, nors savo retorikoje buvo itin antivakarietiški, savo pastangas buvo nukreipę į savas (musulmonų) visuomenes.
Tačiau nei fundamentalistai, nei islamistai, nei galiausiai jų ideologiniai priešininkai – vesternizuoti modernistai, sekuliaristai ir pragmatikai nelaikytini islamo civilizacijos atstovais – jie buvo šiai civilizacijai priešiški. Istorinė islamo civilizacija, anot jų, buvo kalta dėl musulmonų bendriją (Umą) ištikusios tragedijos – visuotino musulmonų visuomenių nuosmukio ir jį sekusios netikėlių įvykdytos kolonizacijos.
Fundamentalistai ir islamistai be skrupulų išsižadėjo istorinės Islamo civilizacijos kaip neislamiškos ar net antiislamiškos ir kvietė savo bendratikius pradėti kurti (fundamentalistų atveju atkurti) tikrą, nuo neislamiškų idėjų, vertybių, tradicijų ir net produktų apvalytą gryną Islamo civilizaciją.
Tiesa, realybėje pasirodė, kad dauguma musulmonų nebuvo pasirengę prisidėti nei prie fundamentalistų, nei prie islamistų, nei galiausiai prie modernistų, ir liko ištikimi savo bendruomenių, kad ir pakitusioms, kultūrinėms-religinėms tradicijoms, kurios net jei formaliai ir buvo neislamiškos, bet dėl to ne mažiau musulmoniškos. Taip didžioji dalis musulmonų liko abejingi pokyčiams, vykusiems ir tebevykstantiems jų visuomenėse. Nors provakarietiškais jų pavadinti tikrai negalima, antivakariečių stovyklai juos priskirti taip pat būtų pernelyg lengvabūdiška ar net rizikinga.
Todėl šiandien kalbėti apibendrinančiai apie Islamo civilizaciją yra mažų mažiausiai neatsakinga, ypač jei jos protagonistais įvardijami ekstremistai džihadžiai. Jų ideologinis ir fizinis destruktyvumas, nuo kurio neretai nukenčia tiek patys musulmonai, tiek materialus istorinės Islamo civilizacijos paveldas – mečetės, sufijų ložės, bibliotekos, muziejai – jau savaime yra bet kokios civilizacijos antitezė.
Tiesa, patys džihadžiai mano esą tikrieji tikrosios Islamo civilizacijos puoselėtojai. Be to, jie mano, jog ši Islamo civilizacija neišvengiamai konfliktuoja su kita, „kryžininkų ir sionistų“ civilizacija. Džihadžiams civilizacijų susidūrimas yra siektina realybė, per kurios eskalavimą jie siekia įtikinti viso pasaulio musulmoniją, kad „kryžininkų ir sionistų“ civilizacija siekia užgniaužti ir sunaikinti Islamo civilizaciją.
Štai kodėl jie tvirtina, kad musulmonams būtina mobilizuotis globaliam džihadui su agresyvia netikėlių civilizacija. „Al Qaeda“ dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo suburta ir suvešėjo šios ideologijos pagrindu.
Bet ar mes turime pasiduoti binladeniškajai įtaigai, ir Osamos bin Ladeno pakalikus pakylėti į kokios nors civilizacijos atstovų statusą? Ar mes, gebantys kritiškai mąstyti, negalėtume pasistengti pažvelgti giliau į musulmonų visuomenių istoriją ir joje atrasti nepalyginti vertingesnių Islamo civilizacijos atstovų?
O ir musulmonų visuomenėse užtenka žmonių, kurie ne tik atskiria civilizacinius grūdus nuo pelų, bet ir siekia kalbėjimą apie civilizacijų susidūrimą pakeisti kultūrų dialogu. Visiems būtų neabejotinai sveikiau orientuotis į tą musulmonų visuomenių dalį.
