Kitokios Kalėdų tradicijos pasaulyje: nuo riedučių ir pirčių iki vištienos kibirėlių ir „kakotojų“

Nors Jėzaus Kristaus gimimo minėjimas prasidėjo kaip išskirtinai krikščioniška šventė, bėgant metams žmonės iš įvairių kraštų ją priėmė ir papildė savomis tradicijomis.

Nesvarbu, ar Kalėdas švenčiate kaip religinę šventę, matote jas kaip komercinę progą, minite kitą progą ar visai nešvenčiate, šios neįprastos Kalėdų tradicijos iš viso pasaulio tikrai patrauks jūsų dėmesį.

Daugelyje šalių Kalėdų Senelis vaikams atneša kalėdines dovanas, bet Austrijoje gyvena ir jo blogasis palydovas. Pusiau ožys, pusiau demonas Krampusas, kaip pasakojama, klaidžioja gatvėmis nešdamasis pintą krepšį ir ieškodamas išdykusių vaikų.

Kol Kalėdų Senelis, Austrijoje vadinamas Šventuoju Mikalojumi, apdovanoja gerus berniukus ir mergaites saldumynais, obuoliais ir riešutais, į žvėrį panašus pabaisa Krampusas pagauna didžiausius neklaužadas ir susikiša juos į savo maišą.

Ši liaudies pasaka yra populiari visoje Austrijoje, taip pat Pietų Vokietijoje, Vengrijoje ir Šiaurės Italijoje, kur pirmąją gruodžio savaitę galima pamatyti gatvėmis vaikštančių žmonių, persirengusių Krampusu.

Šioje šalyje kalėdinės tradicijos siejamos su Jule ožiu (Julbock), kurio istorija siekia XI amžių.

Sakoma, kad jis buvo Šv.Mikalojaus palydovas ir turėjo galių suvaldyti velnią (panašiai kaip Krampusas).

Legendos teigia, kad vietoj rogių Kalėdų Senelis dalinti dovanų jodavo ant Jule ožio. XIX amžiuje ožys pats tapo dovanų dalintoju, o žmonės persirengdavo ožiais, kad jas išdalintų.

Šiaudinis ožys, statomas Jevlės miesto centrinėje aikštėje nuo 1966 metų, yra viena žymiausių Švedijos kalėdinių tradicijų.

Skulptūra dažnai tampa vandalų taikiniu ir šią tradiciją galima laikyti net savotišku „kultūriniu reiškiniu“: Jevlės ožys 29 kartus buvo sudegintas ar kitaip sunaikintas.

Šiais laikais Jule ožys dažniausiai yra Kalėdų eglučių papuošalas arba šiaudinė skulptūra, statoma miesteliuose visoje Švedijoje.

Taip pat švedai tiksliai žino, ką veiks kiekvienų metų Kūčių pavakarę, – žiūrės televizorių. Jų Kalėdos suplanuotos aplink neįprastą laidą. Po pietų žmonės susirenka žiūrėti animacijos apie ančiuką Donaldą. Ši tradicija atsirado 7-ajame dešimtmetyje, kai televizoriai buvo naujovė ir rodė tik kelis kanalus (vienas jų transliavo „Disney“ filmukus).

Vienas populiariausių – 1958 m. specialus kalėdinis filmas „Kalle Anka och Hans vanner onskar God Jul“ – „Ančiukas Donaldas ir jo draugai linki linksmų Kalėdų“.

Čia populiarūs persirengėliai, kurie maskuojasi gyvūnais arba makabriškais personažais. Kalėdų dienomis jie keliauja iš namų į namus savo bendruomenėje, kad muzika ir tradicinėmis dainomis išvytų piktąsias dvasias. Mainais už tai aplankytieji siūlo tradicinių kalėdinių valgių ir gėrimų.

Persirengėliai turi likti neatpažinti, todėl jie keičia ir balsus.

Jeigu vis dėlto atspėjama, kas slepiasi po kaukėmis, jos nusimetamos ir tada visa kompanija leidžia laiką su šeimininkais mėgaudamasi šventiniais patiekalais. Paskui jie keliauja į kitus namus ir tęsia šį procesą.

Ši valstybė garsėja įdomia tradicija, kuri šventiniu laikotarpiu visus suartina.

Nors italų vaikus kiekvieną Kūčių vakarą aplanko Kalėdų Senelis (Babbo Natale), jie sulaukia dar vieno svečio sausio 5-ąją, Trijų Karalių išvakarėse. Pasak legendos, Befana buvo ragana, kuri neprisijungė prie Trijų Karalių kelionės aplankyti kūdikėlį Jėzų prakartėlėje.

Norėdama išpirkti kaltę dabar ji neša dovanas visiems vaikams, kurie palieka jai šiek tiek vyno ir maisto.

Italijos miestuose per Kalėdas galima sutikti piemenų, apsirengusių tradiciniais avikailiais ir vilnoniais apsiaustais, grojančių dūdmaišiais – dažniausiai poromis, taip pagerbiant tradicinius piemenis. Įspūdingas reginys, kai šių muzikantų melodijos skamba aikštėse.

Vienas labiausiai neįprastų Kalėdų papročių yra Norvegijoje. Tai šimtmečius skaičiuojanti tradicija.

Pasak norvegų folkloro, Kalėdų išvakarėse raganos ir piktosios dvasios pasirodo Kūčių vakarą, kad krėstų eibes. Tad šeimos slepia šluotas, kad jos nebūtų pavogtos vidurnakčio skrydžiui.

Taip pat židiniai kūrenami eglinėmis malkomis – kad ugnies šviesa ir šiluma atbaidytų piktąsias dvasias.

Kita norvegiška tradicija – desertui patiekti „riskrem“ – atšaldytą ryžių pudingą su uogų padažu. Šeimos moteris į pudingą įdeda vieną migdolą ir tas, kuris pirmas jį suranda, gauna dovanų. Manoma, kad tai atneša sėkmę ir gerovę.

Japonijoje Kalėdos laikomos švente, orientuota į komerciją ir pramogas, o ne į šeimos susibūrimus. Bet visi mėgaujasi neįprasta Kūčių vakariene.

Japonijos gyventojai rado įdomų būdą švęsti apsilankydami pas baltabarzdį vyrą. Jei manote, kad tai Kalėdų Senelis, klystate. Po 1970 m. vykusios šventinės reklamos kampanijos „Kurisumasu ni wa kentakkii“ („Kentukio Kalėdos“), kurioje kepta vištiena buvo pristatoma kaip tobulas Kalėdų valgis, ši tradicija šalyje įsitvirtino.

Šeimos visoje Japonijoje traukia į vietinius KFC restoranus pasimėgauti šventine keptos vištienos vakariene. Skaičiuojama, kad keli milijonai japonų švenčia Kalėdas su vištienos kibirėliais rankose.

Ši šalis garsėja ilgiausiu Kalėdų sezonu, kuris prasideda jau rugsėjį ir tęsiasi iki sausio. Filipiniečiams Kalėdos labai svarbios, o šventinių renginių, dekoracijų ir šviesų gausa pasipila daug anksčiau nei daugelyje kitų pasaulio valstybių.

Kiekvienais metais šeštadienį prieš Kūčias San Fernando mieste vyksta „Ligligan Parul Sampernandu“ – milžiniškų žibintų festivalis. Varžomasi, kas sukurs gražiausius ir įmantriausius popierinius žibintus. Jie gaminami iš bambuko arba popieriaus.

Iš pradžių žibintai buvo paprasti, apie pusės metro skersmens, popieriniai ir apšviesti žvake. Bet šiandien žibintai konstruojami iš įvairių medžiagų ir išauga iki kone 6 metrų dydžio. Jie dekoruojami sudėtingais raštais, ryškiomis spalvomis ir apšviečiami elektros lemputėmis. Žmonės iš visos šalies ir pasaulio atvyksta dalyvauti šiame festivalyje.

Su oficialia švente susiję įvairūs prietarai, ypač jaunos vienišos moterys tikisi pritraukti meilę. Kalėdų dieną nesusituokusios link lauko durų per petį meta batą. Jei jis nukrinta nosimi į duris, kitais metais moteris ištekės. Tačiau jeigu į priekį atsisuka kulnas, išrinktojo teks palaukti.

Dar viena svarbi tradicija Kūčių vakarą Čekijoje yra tradicinė vakarienė, kurioje patiekiamas keptas karpis. Daugelis šeimų likus kelioms savaitėms iki Kalėdų nusiperka gyvą žuvį ir laiko ją vonioje iki šventės. Daugelis ruošia patiekalus iš žuvies, o kai kurie, nenorėdami žiauriai elgtis su gyvūnais, Kūčių vakarą paleidžia karpius į upę.

Žodis „caganer“ katalonų kalba reiškia „kakotojas“ ir yra vienas originaliausių Kalėdų tradicijų elementų.

Katalonijos regione Ispanijoje prakartėlėse atsiranda neįprastas priedas. „Caganer“ dažniausiai yra pasislėpęs kamputyje ir tradiciškai vaizduojamas kaip vyras nusmauktomis kelnėmis ir besituštinantis.

Nors „caganer“ ištakos pradingo laike, figūrėlės ėmė pasirodyti XVIII a. ir dažnai dėvi tradicinius drabužius bei kepures. Šiais laikais galima rasti populiarių įžymybių komiškų „caganer“ versijų.

Figūrėlė išreiškia gamtos atgimimą ir gerovę – tuštinimasis buvo suprantamas kaip žemės tręšimo aktas, padedantis augti maistui ir užtikrinantis derlių. Ši tradicija simbolizuoja džiaugsmą ir laimę, atnešamą per Kalėdas.

Keisčiausia Ukrainos Kalėdų tradicija – voratinkliai ant eglutės vietoj įprastų papuošimų. Tai širdį glostanti istorija. Pasak senos legendos, varginga motina ir jos vaikai, neturėję pinigų eglutei papuošti, ant jos pakabino riešutų ir vaisių, tačiau naktį atsitiko stebuklas.

Kai ryte jie pabudo, eglutė buvo apraizgyta nuostabiais voratinkliais, kurie šviesoje virto spindinčiu sidabru ir auksu.

Todėl ukrainiečiai per Kalėdas ant savo eglučių kabina voratinklio formos papuošimus, nes manoma, kad jie neša sėkmę ir laimę. Kitą kartą pagalvokite prieš nuvalydami voratinklius!

Šioje šalyje Kalėdų laukimas prasideda 13 dienų iki švenčių ir per šį laikotarpį vaikus aplanko 13 elfų (jólasveinarnir).

Prieš eidami miegoti vaikai prie lango padeda savo geriausius batus. Ryte juos gali nudžiuginti elfų atnešti saldainiai ar dovanos, jei buvo geri, arba pasitiks batai, pilni supuvusių bulvių, jei elgėsi blogai.

Kiekvienas šių į trolius panašių personažų yra skirtingos asmenybės, nors iš pradžių visi buvo išdykę pokštininkai.

Jų vardai atspindi būdo bruožus: Stekkjastaur (Avių ganytojas), Giljagaur (Griovių šmirinėtojas), Stufur (Trumpiukas), pvorusleikir (Šaukštų laižytojas), Pottaskefill (Puodų grandytojas), Askasleikir (Dubenų laižytojas), Huroaskellir (Durų trankytojas), Skyrgámur (skyro – panašaus į jogurtą – ėdikas), Bjugnakrakir (Dešrų griebėjas), Gluggagagir (Lango žioplinėtojas), Gáttapefur (Durų angų uostytojas), Ketkrókur (Mėsos kablys), Kertasníkir (Žvakių vagis).

Pirtis Suomijoje – gyvenimo būdo dalis, todėl nieko nuostabaus, kad ji yra ir neatsiejama Kalėdų dalis.

Kalėdų išvakarėse ryte suomių šeimos valgo ryžių košę, paskanintą cinamonu, pienu ir sviestu.

Šeimos nariams įprasta dienos pabaigoje kartu pasišildyti saunoje. Daugelyje namų yra nuosavos saunos, o Kalėdų išvakarėse ši vieta tampa ryšio su seniai mirusiais protėviais simboliu.

Tai viena seniausių Kalėdų tradicijų, kuri suomiams yra būdas atsipalaiduoti ir nusiprausti prieš vakaro šventes. Po šio ritualo šeimos eina švęsti, o protėvių dvasios užima jų vietą pirtyse.

Į bažnyčią galima nuvykti įvairiais būdais: pėsčiomis, automobiliu ar viešuoju transportu, bet nė vienas nėra toks unikalus kaip tradicija, kurios laikosi Venesuelos žmonės.

Šalies sostinės Karakaso gyventojai kiekvieną Kalėdų rytą keliauja į mišias. Tai skamba įprastai, bet jie tai daro riedučiais. Šios Kalėdų tradicijos ir papročiai tokie populiarūs, jog miesto gatvėse uždaromas eismas, kad žmonės galėtų saugiai riedėti į bažnyčias.

Nuo gruodžio 16-osios iki Kalėdų dienos venesueliečiai anksti keliasi, aunasi riedučius ir keliauja į aikštę ir bažnyčią, kur laikomos mišios, vadinamos „Misa de Aguinaldo“.

Ši tradicija, atsiradusi 7-ajame dešimtmetyje, Venesueloje labai populiari iki šių dienų.

Kalėdų eglutės puošia namus visame pasaulyje, bet Vokietijoje kai kurios šeimos turi neįprastą dekoraciją – jos tarp šakų paslepia marinuoto agurko formos žaisliuką. Jį pirmasis suradęs vaikas gauna ypatingą dovaną.

Nors daug kas tiki, kad tradicija paslėpti Kalėdų agurką yra labai sena, kai kurie šaltiniai rodo, jog ji iš tiesų galėjo atsirasti tiktai XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje.

Yra versija, kad agurkas skirtas pagerbti Amerikos pilietinio karo kareivį, kuris Kalėdų išvakarėse nuo bado išsigelbėjo suvalgęs šią daržovę.

Kiekvieną gruodį Meksikos mieste Oachakoje minios žmonių susirenka švęsti Ridikėlių nakties – „La Noche de Rábanos“. Tai yra daržovių drožybos konkursas, kuriame menininkai kuria skulptūras iš ridikėlių.

Festivalis prasideda gruodžio 23-iosios rytą, tačiau norint pamatyti nugalėtojus ir baigtus šedevrus reikia palaukti vakaro.

Dalyviai demonstruoja neįtikėtiną kūrybiškumą: drožiama viskas – nuo pastatų iki pabaisų, nuo paminklų iki žymių asmenybių. Iš ridikėlių buvo sukurti, pavyzdžiui, Michelangelo „Pieta“ ar Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“. Reikia pamatyti, kad patikėtumėte.

Pirmasis oficialus konkursas surengtas 1897 m. ir nuo tada tapo tradicija Meksikoje.

Mažųjų žvakių diena – „Día de las Velitas“ – Kolumbijoje yra viena populiariausių Kalėdų tradicijų. Šventė rengiama gruodžio 7-osios naktį Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei. Uždegamos žvakės ir popieriniai žibintai, jie išdėliojami ant palangių, balkonuose, kiemuose.

Tradicija apėmė ištisus miestus ir kaimus. Šia valstybine švente neoficialiai pradedamas Kalėdų laikotarpis visoje Kolumbijoje.

Kalėdų krekeriai, kuriuos 1846 metais sukūrė Londono saldumynų gamintojas Tomas Smithas, iš pradžių buvo į spalvotą popierių įvynioti saldėsiai. Vėliau, siekiant padaryti krekerius įdomesnius, konditerininkai į juos pradėjo dėti įvairias smulkias dovanas, juokingus užrašus ir popierines karūnas, tad jie tapo viena svarbiausių britų Kalėdų tradicijų.

Per Kalėdų vakarienę krekerį už priešingų galų suima du stalo kaimynai ir traukia kiekvienas į savo pusę. Krekeris trakštelėdamas plyšta – visą pabirusį jo turinį laimi tas, kurio rankoje lieka didesnė popierinio vamzdelio dalis.

Vienai Dublino mokyklai priklauso unikalus rekordas: į eilę išsirikiavę 1077 žmonės ištraukė ilgiausią Kalėdų krekerį.