Mokslininkų tyrimuose – neandertaliečiai: kaip mylėjosi, kokius lyties organus turėjo ir rastą neįprastą ŽPV tipą

Jų akys susitiko priešistoriniame dabartinės Rumunijos kalnų kraštovaizdyje.

Jis buvo nuogas neandertalietis, užsimetęs kailio gobtuvą. Laikysena – tvirta, blyški oda galbūt kiek paraudusi nuo saulės.

Aplink vieną iš savo storų, raumeningų bicepsų jis ryšėjo erelio nagų apyrankę.

Ji – viena pirmųjų šiuolaikinio žmogaus protėvių. Dėvėjo gyvūnų odos apsiaustą, pagražintą vilko kailiu. Jos oda buvo tamsi, kojos ilgos, o plaukai supinti į kasas.

Jis atsikrenkštė, apžiūrėjo ją nuo galvos iki kojų ir absurdiškai aukštu, nosiniu balsu pamėgino užkalbinti. Ji tik spoksojo į jį – jie šnekėjo skirtingomis kalbomis. Abu nejaukiai pasijuokė ir – na, galima nuspėti, kas vyko toliau.

Žinoma, realybė galėjo būti ir kitokia – nepanaši į romantinį filmą. Gal moteris buvo neandertalietė, o žmonių rūšiai priklausė vyras. Gal jų santykiai buvo atsitiktiniai, pragmatiški, nes tuo metu aplink paprasčiausiai nebuvo daug pasirinkimo. Kai kurie net mano, kad tokios sueigos neapsiėjo be prievartos.

Nors niekada nesužinosime, kas įvyko iš tikrųjų, žinome, kad tokia pora iš tiesų egzistavo. O po maždaug 37 tūkst.–42 tūkst. metų, 2002-ųjų vasarį, du tyrėjai požeminėje urvų sistemoje Pietvakarių Karpatų kalnuose, netoli Rumunijos Aninos miesto, atrado neįprastą dalyką.

Nusigauti ten nebuvo lengva. Pirmiausia teko nubristi apie 200 metrų vandeniu, siekiančiu kaklą, tada apie 30 metrų nerti. Išlipus jų laukė 300 metrų pakilimas iki angos, per kurią pateko į dar neatrastą vietą.

Urve tyrėjai aptiko tūkstančius žinduolių kaulų. Manoma, jog čia ilgą laiką gyveno urvinių lokių patinai – išnykę rudojo lokio giminaičiai. Tačiau tarp šių kaulų gulėjo ir žandikaulis, kuris, kaip paaiškėjo, priklausė vienam seniausių ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių Europoje.

Manoma, kad šie palaikai čia nugulė dėl natūralių priežasčių ir dar niekada nebuvo pajudinti. Mokslininkai pastebėjo, kad nors žandikaulis neabejotinai priklausė žmogui, jis turėjo kelis neįprastus, neandertaliečiams būdingus bruožus.

2015 m. išanalizavus iš šio kaulo išgautą DNR mėginį nustatyta, kad žandikaulis – vyro, kurio 6–9 proc. DNR buvo neandertaliečių kilmės. Tai didžiausia tokių genų koncentracija, kada nors aptikta ankstyvojo šiuolaikinio žmogaus organizme. Negana to, šis skaičius yra maždaug tris kartus didesnis nei dabartinių europiečių ir azijiečių, kurių genetinė sandara turi maždaug 1–3 proc. neandertaliečių DNR.

Kadangi genome buvo aptikta didelių neandertaliečiams būdingų genų sekų, mokslininkai apskaičiavo, kad žandikaulio savininkas savo giminėje turėjo neandertalietį vos prieš keturias ar šešias kartas – dabar tokį žmogų vadintume proproseneliu, proproproseneliu arba proproproproseneliu. Nustatyta, kad šis neandartaliečio ir žmogaus susitikimas įvyko mažiau nei prieš 200 metų iki to laiko, kai gyveno žandikaulio savininkas.

Nuo to laiko įrodymų, kad ankstyvieji žmonės mylėjosi su neandertaliečiais, tik daugėja. Dabartinių populiacijų genomuose paslėpti ženklai rodo, kad tai vyko ne kartą ir ne vienoje geografinėje vietovėje.

Iš tiesų neandertaliečių DNR turi kiekvienas šiandienis žmogus, įskaitant afrikiečius, kurių protėviai, manoma, neturėjo tiesioginio kontakto su šia rūšimi.

Šie mainai vyko ir atvirkštine tvarka. 2016 m. mokslininkai išsiaiškino, kad neandertaliečiai iš Altajaus kalnų Sibire galimai dalinosi 1–7 proc. savo genetikos su šiuolaikinių žmonių protėviais, gyvenusiais maždaug prieš 100 tūkst. metų.

Nors gali atrodyti, kad šių senovės gyventojų kasdienybės detalės buvo prarastos dar priešistorėje, užuominų apie tai, kokie jie buvo, išlieka ir šiandien.

2017 m. Pensilvanijos valstijos universiteto antropologė Laura Weyrich ant vieno priešistorinio danties aptiko vaiduoklišką 48 tūkst. metų senumo mikroskopinę liekaną.

„Į senovės mikrobus žiūriu kaip į būdą sužinoti apie praeitį, o dantų tyrimai yra vienintelis patikimas būdas atkurti mikroorganizmus, gyvenusius senovės žmonių organizmuose“, – sakė L.Weyrich.

Ji ypač domisi, ką valgė ir kaip gyveno neandertaliečiai. Siekdama tai sužinoti ekspertė tyrė trijuose skirtinguose urvuose rastų dantų apnašose aptiktas DNR.

Du mėginiai paimti iš 13 neandertaliečių palaikų, rastų El Sidrone Šiaurės Vakarų Ispanijoje.

Neseniai atskleista, kad dauguma šių asmenų buvo kamuojami įgimtų anomalijų, pavyzdžiui, kelio girnelių ir stuburo slankstelių deformacijų.

Įtariama, kad jie visi buvo artimi giminaičiai, dėl kraujomaišos sukaupę ypač daug blogų genų.

Šeima sulaukė baisios mirties – ant kaulų buvo aptikta kanibalizmo žymių. Manoma, kad jie buvo vieni paskutinių neandertaliečių visoje planetoje.

L.Weyrich nuostabai, ant vieno iš El Sidrone rastų dantų buvo aptikta mikroorganizmo Methanobrevibacter oralis, gyvenančio ir mūsų burnose, genetinių pėdsakų.

Palyginusi ant neandertaliečio danties rastą DNR informaciją su šiuolaikine bakterija mokslininkė apskaičiavo, kad šie du mikroorganizmai atsiskyrė maždaug prieš 120 tūkst. metų.

„Apytiksliai tuo laikotarpiu prasideda kryžminimasis tarp žmonių ir neandertaliečių, – tvirtino mokslininkė. – Taigi nuostabu, kad į sąveiką buvo įtrauktas ir šis mikrobas.“

L.Weyrich aiškina, kad vienas galimų mikrobo perdavimo būdų yra bučiavimasis: „Kai ką nors pabučiuojate, apsikeičiate burnose esančiais mikrobais.

Tarp žmonių ir neandertaliečių tai galėjo vykti gana dažnai, nes faktas, kad Methanobrevibacter oralis stebuklingai išplito.“

Tuo metu Suomijos Oulu universiteto mokslininkas Ville Pimenoffas tyrė lytiškai plintančią žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekciją ir pastebėjo kai ką keisto.

Papilomos virusai paplitę tarp daugybės gyvūnų, įskaitant lokius, delfinus, vėžlius, gyvates ir paukščius, – iš tikrųjų jie aptinkami beveik visose rūšyse, tirtose dėl šio viruso nešiojimo. Vien žmonės nešioja daugiau negu 100 skirtingų ŽPV atmainų, kurios kartu sukelia 99,7 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų visame pasaulyje. Viena pavojingiausių yra ŽPV-16, kuri organizme gali išbūti metų metus, tyliai naikindama visas jos užkrėstas ląsteles.

Bet visame pasaulyje yra aiškus skirtumas tarp to, kur tam tikros šio viruso atmainos aptinkamos. Didžiojoje planetos dalyje greičiausiai susidursite su A tipu, o Afrikoje – į pietus nuo Sacharos – žmonės dažniausiai užsikrečia B ir C tipais.

Įdomu tai, kad toks paplitimas atitinka neandertaliečių DNR pasiskirstymą pasaulyje: Afrikos gyventojai ne tik nešioja neįprastą ŽPV tipą, bet ir turi labai mažai neandertaliečiams priklausiusios genetinės medžiagos.

Norėdamas sužinoti, kodėl taip yra, V.Pimenoffas ištyrė A tipu apsikrėtusių žmonių genetinę įvairovę ir apskaičiavo, kad ši atmaina pirmą kartą atsirado maždaug prieš 60 tūkst.–120 tūkst. metų. Dėl to šis tipas yra kur kas jaunesnis už kitų tipų ŽPV-16 atmainas. Svarbiausia, kad tai nutiko maždaug tuo pat metu, kai ankstyvieji žmonės paliko Afriką ir susidūrė su neandertaliečiais.

V.Pimenoffas mano, jog jie iškart pradėjo keistis lytiškai plintančiomis ligomis, o ŽPV-16 atmainų skilimas atspindi faktą, kad A tipą įgijome iš jų bendrų palikuonių. Remdamasis šiandienių ŽPV virusų plitimo būdu jis įtaria, kad virusas žmonėms buvo perduotas daug kartų.

Nors gali atrodyti kvaila domėtis neandertaliečių varpomis ir makštimis, skirtingų organizmų lyties organai nagrinėjami daugybėje mokslinių tyrimų.

Pasirodo, gyvūnų lyties organai gali atskleisti nemažai informacijos apie jų gyvenimo būdą, poravimosi strategijas ir evoliucijos istoriją.

Gyvūnų karalystėje galima aptikti daugybę kūrybingo „dizaino“. Pavyzdžiui, galvakojo moliusko argonauto lyties organas panašus į kirmėlę – jis gali atsiskirti nuo likusio organizmo ir vienas poruotis su patelėmis.

Manoma, kad tokia savybė išsivystė dėl to, jog argonautų patinai dešimt kartų mažesni už pateles. O kengūrų patelės turi tris vaginas, tad gali beveik visą laiką vesti jauniklius.

Žmonių artimiausi giminaičiai – šimpanzės, su kuriomis dalijamės maždaug 99 proc. DNR, turi „stuburines varpas“. Šie dantyti organai yra sudaryti iš tos pačios medžiagos kaip ir mūsų oda bei plaukai (keratino).

Manoma, jog jie išsivystė tam, kad išvalytų konkuruojančių patinų spermą arba lengvai sužalotų patelės makštį, kad ji kurį laiką negalėtų daugintis.

2013 m. mokslininkai išsiaiškino, kad neandertaliečių ir denisovanų genomuose, kaip ir šiuolaikinių žmonių, trūksta tokių varpų genetinio kodo, o tai rodo, jog iš mūsų kolektyvinių protėvių jis išnyko mažiausiai prieš 800 tūkst. metų. Manoma, kad tokios varpos leidžia patinams konkuruoti ir padidina dauginimosi galimybes. Tai paskatino spėliones, kad, kaip ir mes, neandertaliečiai ir denisovanai dažniausiai buvo monogamiški.

Tačiau yra įrodymų, kad neandertaliečiai mylėdavosi daugiau nei šiuolaikiniai žmonės.

Tyrimai atskleidė, kad androgenų, tokių kaip testosteronas, buvimas įsčiose gali paveikti suaugusio žmogaus pirštų santykį – jis yra apskaičiuojamas smiliaus ilgį padalinant iš bevardžio piršto ilgio. Jei vaisiui formuojantis testosterono kiekis buvo didesnis, šis santykis būna mažesnis. Taisyklė pritaikoma abiem lytims.

Po šio atradimo aptikta ir daugiau ryšių tarp pirštų santykio ir asmens veido patrauklumo, seksualinės orientacijos, polinkio rizikuoti, jo akademinių rezultatų, moterų empatiškumo, vyrų dominavimo ir net jų sėklidžių dydžio.

2010 m. mokslininkai pastebėjo panašią tendenciją ir tarp artimiausių žmonių giminaičių.

Pasirodo, šimpanzės, gorilos ir orangutanai, kurie paprastai yra labiau „pasileidę“, turi mažesnį pirštų santykį, o ankstyvojo šiuolaikinio žmogaus, rasto viename urve Izraelyje, ir dabartinių žmonių santykis yra didesnis (atitinkamai 0,935 ir 0,957).

Paprastai žmonės yra monogamiški, taigi tyrėjai mano, jog egzistuoja ryšys tarp rūšies pirštų santykio ir jos seksualinės strategijos. Jei mokslininkai yra teisūs, neandertaliečiai, kurių pirštų santykis dviejose ištirtose grupėse buvo 0,928, turėjo kiek daugiau partnerių nei ankstyvieji ir šiuolaikiniai žmonės.

Kai neandertalietis susiporuodavo su ankstyvuoju žmogumi, jiedu apsistodavo netoli vietos, kur gyveno vyras. Taip elgėsi visos kartos.

Neandertaliečių genetika rodo, kad tuomečiai namų ūkiai susidarydavo iš giminingų vyrų, jų partnerių ir vaikų. Panašu, kad moterys, susiradusios vyrą, palikdavo savo namus.

Dar viena įžvalga apie romantinį ankstyvųjų žmonių ir neandertaliečių gyvenimą buvo gauta ištyrus genus, kuriuos iš jų paveldėjo šiandieniniai islandai.

Įvertinus 27 566 asmenų genomus apskaičiuota, kad neandertalietės vaikų susilaukdavo kiek vėliau negu ankstyvųjų žmonių moterys, o vyrai tėvais tapdavo gana jauni.

Šie tyrimai atskleidžia naujos informacijos apie tai, kaip apskritai gyveno neandertaliečiai ir kodėl jie išnyko. Manoma, kad santykiai tarp ankstyvųjų žmonių ir neandertaliečių turėjo didelę įtaką daugybei mūsų bruožų: odos atspalviui, plaukų spalvai, ūgiui, miego įpročiams, nuotaikoms ir imuninei sistemai. Žinios apie tai gali padėti rasti naujų šiandieninių ligų gydymo būdų.

Dabar manoma, kad neandertaliečių išnykimą prieš maždaug 40 tūkst. metų iš dalies nulėmė ankstyvųjų žmonių abipusis potraukis, taip pat staigi klimato kaita ir kraujomaiša.

Viena naujų teorijų yra tai, kad ligos, kurias nešiojo šie du porūšiai, pavyzdžiui, ŽPV ir herpesas, iš pradžių sudarė nematomą barjerą, kuris neleido abiem grupėms plėsti savo teritorijų ir megzti ryšių. Bet keliose teritorijose, kuriomis jie vis dėlto dalijosi ir tarpusavyje dauginosi, ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės įgavo naudingų imuniteto genų, kurie leido jiems judėti tolyn.

Tačiau neandertaliečiams taip nepasisekė. Įvairūs modeliai rodo, kad net jeigu jie būtų susidūrę su didesne ligų našta, nepaisant genų, kuriuos gaudavo iš mūsų protėvių, jie ir toliau būtų likę pažeidžiami naujų virusų atmainų.

Galiausiai į jų teritorijas įžengė ankstyvasis šiuolaikinis žmogus, ir neandertaliečiai išnyko.

Kita hipotezė spėja, kad mes palaipsniui „prisijungėme“ jų nedidelę populiaciją. Juk neandertaliečiai jau buvo perėmę mūsų Y chromosomas ir mitochondrijas, o bent 20 proc. jų DNR vis dar egzistuoja šiuolaikiniuose žmonėse. Galbūt pora, kuri susitiko priešistorinėje Rumunijoje, dar gyvuoja kokiame nors žmoguje, kuris dabar skaitė šį straipsnį.

Neįmanoma tiksliai pasakyti, ar su ankstyvaisiais žmonėmis dažniau santykiavo neandertaliečių moterys, ar vyrai. Bet keletas svarbių užuominų yra.

2008 m. archeologai Denisovos oloje Rusijos Altajaus kalnuose aptiko lūžusį piršto kaulą ir vieną krūminį dantį, priklausiusius visiškai naujam žmogaus porūšiui. Daugelį metų vadinamieji denisovanai buvo žinomi tik iš kelių šioje vietoje atrastų palaikų liekanų. Tačiau vėliau mokslininkai sužinojo, kad jų DNR gyvuoja iki šiol, – tokių genų aptinkama Rytų Azijos ir Melanezijos kilmės žmonių genomuose.

Denisovanai buvo daug artimesni neandertaliečiams nei dabartiniai žmonės: gali būti, kad šios dvi rūšys net kelis šimtus tūkstančių metų gyveno tose pačiose teritorijose. Tai tapo akivaizdu 2018 m., kai buvo atrastas mažai mergaitei, pavadintai Denny, priklausiusio kaulo fragmentas. Ji turėjo neandertalietę motiną, o jos tėvas buvo denisovanas.

Vadinasi, būtų logiška, jei neandertaliečių vyriškosios lytinės chromosomos būtų panašios į denisovanų. Bet kai mokslininkai ištyrė prieš 38 tūkst.– 53 tūkst. metų gyvenusių trijų neandertaliečių DNR, nustebo sužinoję, kad jų Y chromosomos panašesnės į dabartinių žmonių chromosomas.

Tyrėjai teigia, kad tai yra stipraus genų srauto tarp neandertaliečių ir ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių įrodymas, – jie dažnai dauginosi tarpusavyje. Taip dažnai, kad, neandertaliečių skaičiui pasaulyje mažėjant, jų Y chromosoma galimai išnyko ir buvo pakeista mūsų Y chromosoma. Tai leidžia manyti, kad nemaža dalis mūsų protėvių vyrų mylėjosi su neandertalietėmis.

Tačiau istorija čia dar nesibaigia. Kiti tyrimai parodė, kad beveik lygiai toks pat likimas ištiko ir neandertaliečių mitochondrijas – ląsteles, padedančias cukrų paversti energija. Mitochondrijas vaikai visada gauna iš savo motinų. Todėl kai 2017 m. neandertaliečių palaikuose buvo aptiktos ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių mitochondrijos, mokslininkai padarė išvadą, kad su neandertaliečių vyrais mylėjosi ir mūsų promotės.