Kraujomaišos faktai šokiruoja: paplitus lengvai prieinamiems DNR testams – ne tik džiugios žinios

Kai Steve’as Edselis buvo vaikas, jo įtėviai miegamojo spintoje laikė laikraščių iškarpų albumą. Kartais berniukas paprašydavo jį pavartyti ir paskaityti antraštes apie savo gimimą.

„Motina paliko sūnų ir pabėgo iš ligoninės“, – 1973 m. gruodžio 30 d. skelbė leidinys „Winston-Salem Journal“.

Minėta motina buvo 14 metų, 168 cm ūgio, rausvai rudais plaukais ir vieną ankstyvą rytą į ligoninę atvyko kartu su savo tėvais. Jie nurodė vardus, kurie, kaip paaiškėjo, buvo netikri.

Aštuntą valandą vakaro, praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo, visi dingo.

Nespalvotoje iliustracijoje, kurioje pagimdžiusi mergaitė nupiešta pagal slaugytojų apibūdinimus, ji yra su apvaliais akiniais ir į šoną sušukuotais kirpčiukais. Lūpos tvirtai suspaustos.

Paliktas berniukas buvo atiduotas globai. Edselių šeima vėliau jį įsivaikino. Šią istoriją Steve’as žinojo nuo vaikystės. Tėvai niekada nesistengė slėpti jo kilmės ir visada, kai jis paprašydavo, duodavo albumą.

Bet atėjus paauglystei Steve’as rimčiau pradėjo domėtis savo biologine motina.

„Dabar man 14 metų – tiek pat, kiek buvo mano mamai, kai mane pagimdė“, – tuomet galvojo S.Edselis.

Rimčiau ieškoti biologinės motinos amerikietis pradėjo sulaukęs 20-ies, tačiau popieriniai pėdsakai toli nenuvedė.

Būdamas 40-ies jis pasakė savo žmonai Michelle, kad nori pabandyti dar kartą.

Buvo 2013-ieji. Kaip tik tuo metu savo DNR tyrimų rinkinius paštu pradėjo pardavinėti „AncestryDNA“, tad S.Edselis nusprendė vieną nusipirkti.

Iš pradžių rezultatai nieko įdomaus neparodė – atsirado tik keli tolimi giminaičiai. Bet kai vyras pradėjo rašinėti „Facebook“ grupėje, skirtoje biologinės šeimos ieškantiems žmonėms, su juo susisiekė genetinės genealogijos specialistė CeCe Moore. Ji specializavosi žmonių paieškoje pagal tolimus DNR atitikmenis.

Vos per porą savaičių C.Moore paieška nuvedė iki dviejų moterų – to paties amžiaus pusseserių. Socialiniame tinkle Steve’as matė, kad viena pusseserė turi keturis vaikus ir nuolatos skelbia gražias besišypsančių jų nuotraukas. Visi atrodė laimingi, gyvenimas tobulas. „Kaip iš pasakų knygos“, – sakė S.Edselis.

Antra moteris buvo netekėjusi, neturėjo vaikų. Su artimiausiais giminaičiais „Facebook“ tinkle ji nedraugavo, be to, gyveno kitoje Jungtinių Valstijų pusėje.

Vieną šeštadienio vakarą, kurį Steve’as ryškiai prisimena, C.Moore telefonu patvirtino tai, ką jis jau įtarė: jo biologinė mama – antroji moteris.

Bet genealogė norėjo pasakyti ir dar vieną naujieną, nes netikėtai kai kas paaiškėjo ir apie S.Edselio biologinį tėvą: „Tavo tėvai yra artimieji.“

Steve’as nežinojo, ką atsakyti.

„Ar supranti, ką turiu omenyje?“ – paklausė C.Moore.

Jis pasakė, kad turbūt.

„Tavo tėtis yra arba tavo mamos tėvas, arba mamos brolis“, – ištarė genealogė.

Vyro viduje kilo emocijų audra: pyktis, skausmas, bevertiškumas, pasibjaurėjimas, gėda ir sugniuždymas. Visus metus, per kuriuos jis mąstė apie savo gimimą, niekada nebuvo pagalvojęs apie kraujomaišą.

O kas būtų pagalvojęs? Kokia to tikimybė?

1975-aisiais, maždaug tuo metu, kai gimė S.Edselis, viename psichiatrijos vadovėlyje buvo nurodyta, kad kraujomaišos atvejai nutinka vieną kartą iš milijono. Tačiau šis skaičius neabejotinai gerokai per mažas.

Pastaraisiais metais išpopuliarėję namų DNR tyrimai atskleidė ne vieną slaptą vaikų, gimusių artimiems giminaičiams, atvejį.

Duomenys Jungtinės Karalystės „Biobanke“ – anoniminėje mokslinių tyrimų duomenų bazėje – sukrėtė Edinburgo universiteto genetiką Jimą Wilsoną.

Jo analizė nebuvo publikuota kaip mokslinis tyrimas, bet duomenys parodė, kad vienas iš 7000 žmonių gimė tėvams, kurie buvo pirmos eilės giminaičiai, tai yra broliui ir seseriai, tėvui ir dukrai arba mamai ir sūnui.

S.Edselio atvejis buvo vienas pirmųjų C.Moore karjeroje. Bet po to ji susidūrė su daugiau nei tūkstančiu situacijų, kai žmonės gimė kraujomaišoje, dauguma – tarp pirmojo laipsnio giminaičių, likusieji – tarp antrojo laipsnio giminaičių (pusiau seserų ir brolių, dėdės ir dukterėčios, tetos ir sūnėno, senelio ir anūkės).

C.Moore pasakojo, jog tokių dalykų pasitaiko kiekvienoje visuomenės dalyje, kiekviename socialiniame sluoksnyje. Dauguma atvejų aiškiai rodo seksualinę prievartą.

C.Moore jautė, kad tokią tiesą apie savo gyvenimo pradžią sužinojusiems žmonėms reikalinga bendruomenė, todėl 2016 m. sukūrė privačią ir tik kviestiniams asmenims skirtą paramos grupę „Facebook“ tinkle. Administratoriais tapo S.Edselis, o vėliau ir jo žmona Michelle.

Prieš dešimt metų S.Edselis neturėjo jokios paramos grupės, į kurią galėtų kreiptis.

Suradęs biologinę motiną jis nežinojo, kaip tvarkytis su savo sudėtingomis emocijomis.

Jis nebuvo panašus į įtėvius, o dabar mamos ir jos šeimos nuotraukose įžvelgė savo akis, smakrą ir netgi šypseną, tiksliau – jam būdingą šypsnį. Bet tuo pat metu vyras jautė pyktį. Nebuvo aiškios tikslios aplinkybės, kaip jo keturiolikmetė mama pastojo.

Vien DNR tyrimas negalėjo nustatyti, ar atsakingas vyresnysis brolis, ar tėvas.

Bet Steve’ui buvo aišku, kad tai negalėjo vykti abipusiu sutarimu.

Laike ir jo mintyse buvo įšaldyta besilaukianti keturiolikametė akiniuotė, dingusi iš ligoninės. Jis pats užaugo, vedė, tapo patėviu ir jautėsi tarsi atsakingas už tos jaunos mergaitės saugumą.

S.Edseliui be galo norėjosi susipažinti su savo biologine motina, bet jis nerimavo, ar jai to norėtųsi.

O jei visa tai sukels traumuojančius prisiminimus, kurių paauglystėje pagimdžiusi moteris galbūt stengėsi išvengti visą savo gyvenimą? Juk ji persikraustė į kitą šalies pusę ir menkai palaikė ryšius su savo šeima.

Giliai tikintis S.Edselis meldėsi. Jis nutarė mamai parašyti laišką ranka. Porą pastraipų apie savo gyvenimą, pridėjo keletą nuotraukų ir sakinį, kad ją myli. Vyras nutylėjo, ką sužinojo apie savo tėvą. Ji neatrašė.

Steve’as niekada nekaltino motinos, kad paliko jį ligoninėje, o sužinojęs apie nėštumo kaltininką tapo dar supratingesnis. Tačiau šie faktai sujaukė jo paties tapatybę.

Ar visa tai reiškė, kad su juo kažkas negerai, kad tai įrašyta į jo DNR nuo pat pastojimo?

Vienoje tinklalaidėje S.Edselis prisipažino, kad jaučiasi kaip šiukšlė. Tarsi kažkas jį būtų išmetęs.

Pirmieji šeši mėnesiai sužinojus tiesą buvo sunkiausi vyro gyvenime.

Galiausiai S.Edseliui pavyko išsiaiškinti, kas gi buvo jo biologinis tėvas.

Vieną dieną, praėjus pustrečių metų po DNR tyrimo, vyras prisijungė prie „AncestryDNA“ ir pamatė tėvo atitikmenį. Šis neseniai buvo pasidaręs testą, ir rezultatai juos suvedė.

Tai buvo motinos vyresnysis brolis. Svetainė rodė, kad šis tėvas-dėdė kartą buvo prisijungęs prie interneto puslapio, tikriausiai išvydo informaciją apie savo sūnų ir net po to, kai Steve’as nusiuntė jam žinutę, daugiau niekada neprisijungė.

Su savo biologine motina Steve’as vis dar niekada nėra kalbėjęs. Jis bandė parašyti dar kartą, nusiuntė dienoraštį apie savo gyvenimą, bet ji grąžino jį neatplėštą.

Retkarčiais vyras parašo mamai žinutes per „Facebook“, siunčia anūkų ir šuniukų nuotraukas. Kasmet pasveikina gimtadienio proga. Ji neatsako, bet ir neužblokuoja jo žinučių.

S.Edselis nusprendė pabandyti parašyti žinutę savo motinos pusseserei – tai moteriai, kuri, kaip iš pradžių manė, galėjo būti jo biologinė mama.

Vyrui norėjosi bent kokio ryšio su savo biologine šeima. Jai papasakojo apie savo mamą, bet ne apie tėvą. Ji atrašė.

Papasakojo, kad su pussesere buvo artimos vaikystėje, bet apie nėštumą ji nežinojo. Jai atrodė, kad pusseserė vieną dieną dingo nuo žemės paviršiaus.

Teta sutiko perskaityti jo dienoraštį, ir netrukus jiedu pradėjo palaikyti ryšį telefonu.

Po kelių mėnesių Steve’as pajuto, kad pagaliau gali pasakyti visą tiesą ir apie savo biologinį tėvą. Jis jautė, kad pagaliau gali būti savimi.

Pirmą kartą jie susitiko 2017 m., kai ji lankėsi netoliese esančiame mieste.

Netrukus moteris pakvietė Steve’ą ir Michelle į svečius per Padėkos dieną, o pernai – į dielį šeimos susibūrimą.

Artimiausių Steve’o biologinės šeimos narių ten nebuvo, bet tie, kurie buvo, žinojo jo tėvų istoriją.

Susitikę visi apsikabino ir nusifotografavo kartu kaip šeima.

„Pajutau palengvėjimą“, – sakė S.Edselis, nusimetęs ilgai nešiotą naštą.

Šioje šeimoje jo gyvenimas nebuvo paslaptis.

Visose žmonių kultūrose kraujomaiša tarp artimų šeimos narių yra vienas labiausiai paplitusių ir giliai įsišaknijusių tabu. Dažniausiai tai aiškinama biologiškai: giminystės ryšiais susijusių tėvų vaikai dažniau patiria sveikatos komplikacijų, nes jų tėvai būna tų pačių paveldimų mutacijų nešiotojai.

1960–1980 m. atliekant kelis tyrimus stebėta kelios dešimtys vaikų, gimusių iš kraujomaišos. Buvo užfiksuotas didelis kūdikių mirštamumas ir įgimtos ligos. Tačiau seniau gydytojai neatkreipdavo dėmesio į sveikus vaikus, gimusius iš kraujomaišos. Tik dabar, paplitus DNR tyrimams namuose, paaiškėjo, kad daugybė žmonių, kurių tėvai yra brolis ir sesuo arba vaikas ir vienas iš tėvų, yra visiškai sveiki.

Pasak genetiko Jimo Wilsono, kraujomaišos padarinius lemia ir atsitiktinumo elementas. Tai priklauso nuo to, ar ląstelių grandyse yra ligas sukeliančių recesyvinių mutacijų. Visų mūsų DNR turi šiek tiek tokių eilių, bet paprastai Vakarų populiacijose – mažiau nei 1 proc. genomo. Kiek daugiau kultūrose, kuriose paplitusios pusbrolių ir pusseserių santuokos.

Bet, J.Wilsono teigimu, tarp žmonių, gimusių pirmos eilės giminaičiams, šis skaičius siekia apie 25 proc. Nors tikimybė susirgti genetine liga yra daug didesnė, rezultatas toli gražu nėra nulemtas iš anksto.

S.Edselis gimė su širdies ūžesiu, dėl kurio patyrė dvi atviras širdies operacijas, kai jam buvo 13 ir 18 metų. Bet amerikietis tiksliai nežino, kokia to priežastis, nes širdies ydos apskritai yra vienas dažniausių įgimtų defektų.

Su savo žmona Michelle jiems nepavyko susilaukti bendrų vaikų. Kraujomaišoje gimusių žmonių „Facebook“ grupėje nariai dalijosi pasakojimais apie savo autoimunines ligas, fibromialgiją, akių problemas ir kitas, nors tiesiogiai viską susieti su kraujomaiša sudėtinga.