Paryžius maždaug kas dešimtmetį nusausina Sen Marteno kanalą. Beveik 5 km ilgio vandens kelias iš pradžių buvo nutiestas siekiant palaikyti Prancūzijos sostinėje švarą ir tiekti gėlą vandenį miestui, kurį kamavo cholera ir dizenterija.
Tačiau per du kanalo gyvavimo šimtmečius jo paskirtis dažnai buvo kitokia – iš tiesų priešinga. Tai sąvartynas, didelis skystas šiukšlių konteineris. Todėl periodiškai atliekamas nusausinimas kartu reiškia ir jo atidengimą. Vandeniui nuslūgus pasirodo daiktai, kurie per keletą tūkstančių naktų buvo išmesti į kanalą.
Kai 2016 m. kanalo vanduo buvo išleistas, ant pėsčiųjų tiltelių ir palei krantinę susirinko minios žmonių, kurie stebėjo, kaip valymo brigados braunasi per purvą ir renka šiukšles.
Jų buvo labai daug. Čiužiniai, lagaminai, eismo kūgiai, gatvių ženklai. Skalbimo mašina-džiovyklė, siuvėjo manekenas, stalai, kėdės, vonios, klozetai, seni radijo imtuvai, asmeniniai kompiuteriai. Iš dumblo buvo ištrauktos kelios transporto priemonės – nė viena iš jų nepritaikyta plaukti vandeniu. Buvo vaikiškų vežimėlių, pirkinių vežimėlių, bent vienas neįgaliojo vežimėlis ir keli mopedai.
Baigiasi ir tragiškai
Šiuo metu prie Sen Marteno esančios 10-ojo rajono gatvės yra vienos madingiausių Paryžiuje, ten įsikūrusios prašmatnios kavinės ir restoranai. Bet sutemus šis rajonas išlaiko niūrią atmosferą, primenančią laikus, kai jis buvo nykus kvartalas, kuriame mezgėsi detektyviniai scenarijai.
Fantastiniuose kūriniuose tamsios paslaptys iškyla būtent iš Sen Marteno kanalo gelmės. Georges’o Simenono romane „Megrė ir lavonas be galvos“ žmogžudystės paslaptis prasideda, kai policija netoli Valmi krantinės aptinka sudarkytą kūną.
Per 2016 m. valymą žmogaus palaikų nepasitaikė, bet viename šliuzų darbininkai rado pistoletą, paskui – ir automatinį ginklą.
Gausiausiai kanale, be vyno butelių ir mobiliųjų telefonų, buvo dviračių. 2007-aisiais Paryžiuje ėmė veikti dviračių dalijimosi sistema „Velib’“, pagal kurią sostinėje atsirado 14 500 nuomojamų dviračių. Kai vanduo buvo nuleistas, kanalo dugne esančiame dumble buvo galima pamatyti dešimtis „Velib’“.
Taip pat aptikta daugybė kitų įvairių dviračių, kai kurie, atrodo, sugadinti prieš juos išsiunčiant į vandens kapą – sulankstytais ratais arba visai be jų. Buvo dviračių, kurių ratai ir rėmai buvo sveiki, bet trūko vairo. Visai tarsi lavonai be galvų.
Kai kurie dviračiai kanale galėjo atsidurti atsitiktinai. Egzistuoja daugybė scenarijų, kaip tai gali nutikti: pasiklydę tamsoje arba rūke žmonės netyčia nuvairuoja dviračius nuo takų į kanalus; neblaivūs važiuotojai nukrinta nuo tiltų; vagys, sprunkantys nuo policijos dviračiais, įlekia į vandenį. Laimingesniems nukentėjusiesiems pavyksta patiems išsigelbėti, o kartais ir ištraukti dviratį, tačiau šie incidentai gali baigtis katastrofiškai.
Peržiūrėjus laikraščių archyvus galima rasti šiurpių istorijų su ryškiomis antraštėmis: „Berniukas nuskendo kanale: rastas su dviračiu“, „Moteris dviratininkė nuskendo: nublokšta per upės tilto atbrailą“, „Įvažiavo į kanalą sutemus: vyras nuskendo važiuodamas dviračiu į darbą“, „Dviratininkas nuskendo, bet kaip?“.
Vandalų siautėjimas
Kalbant apie dviračius Sen Marteno kanale, galima daryti prielaidą, jog dauguma jų nuskendo neatsitiktinai ir ne tragiškomis aplinkybėmis.
Į chuliganizmą linkusiems žmonėms, kurie galbūt slopina norą smurtauti daužydami atsitiktinius daiktus, dviratis yra patrauklus taikinys.
Plečiantis dalijimosi dviračiais sistemoms pasaulio miestų gatvėse padaugėjo dviračių ir jie vandalams gali atrodyti tinkamas objektas pykčiui išlieti, nes nepriklauso privatiems asmenims.
Įdiegus nuomos sistemas, kai dviračiai yra ant šaligatvių, o ne pritvirtinti stotelėse, nebeliko jokių kliūčių tokiems saviraiškos būdams kaip ratų daužymas, rėmų gadinimas, stabdžių trosų nukirpimas.
Kai kurie vandalai kabina dviračius ant metalinių tvorų, ant šviesoforų ir autobusų stotelių, įkelia juos aukštai į medžius.
Dviračio metimas į vandenį – tarsi specializuotas sportas, teikiantis savotišką pasitenkinimą. Socialiniuose tinkluose rodomi vaizdo įrašai, kuriuose juokdariai rieda dviračiais nuo pylimų į ežerus, persiverčia per krantinių turėklus, meta juos į sraunų vandenį. Viename klipe paauglys, laikydamas oro sąlygų apgadintą mėlyną BMX dviratį, žiūri į kamerą ir sako: „Mike’ai, tai tavo dviratis. Jis stovėjo mano garaže ir man nelabai reikalingas, todėl ketinu jį išmesti į tvenkinį. Tikiuosi, kad neprieštarausi.“
Vaikinas bėgdamas stumteli dviratį ir jis krinta į vandenį. Fone girdėti šūksniai ir juokas, kai trūkčiojanti kamera fiksuoja dviračio baigtį – galinis ratas dar pakyla virš vandens paviršiaus ir dingsta tvenkinyje.
Akivaizdu, kad daugeliui tai smagu, o kai kur tai – epidemija. Vienas anglas, užaugęs Piterbore, prisiminė, kad 7-ajame dešimtmetyje vietos berniukai vogdavo dviračius ir važinėdavosi. Iškylos įprastai baigdavosi ritualiniu dviračių išmetimu į Neno upę.
Ši praktika buvo pastebėta, kai viena valtis užplaukė ant povandeninio dviračių kalno.
Lyg šiukšlių konteineriai
Amsterdame 165 miesto kanaluose nuskandinti dviračiai vienu metu suformavo tokią aukštą krūvą, kad draskė plokščiadugnių baržų apačią. Miesto valdžia nutarė imtis dviračių žvejybos.
Seniau šią užduotį atlikdavo laisvai samdomi šiukšlių surinkėjai: jie irklinėmis valtimis plaukiodavo kanalais ir kabliais traukdavo dviračius, kurie būdavo parduodami į metalo laužą. Šiais laikais nuskendę dviračiai traukiami valtimis, kuriose įrengti kranai ir hidrauliniai griebtuvai su žnyplėmis. Kasmet iš kanalų išgraiboma tūkstančiai dviračių.
Tai unikalus Amsterdamo reginys, kuris nuolatos pritraukia minias žiūrovų: iš vandens išnyrantis didelis metalinis griebtuvas, kurio gniaužtuose matyti ratų, rėmų ir vairo gniužulai.
Dviračiai metami į šiukšlių baržas ir gabenami į metalo laužo supirktuves perdirbti. Sakoma, kad po to daugelis dviračių virsta alaus skardinėmis.
Amsterdame, kaip ir Paryžiuje, niekas tiksliai nežino, kodėl ir kaip tiek daug dviračių atsiduria vandenyje. Miesto pareigūnai šią problemą miglotai aiškina vandalizmu ir vagystėmis.
Alkoholis neabejotinai atlieka svarų vaidmenį, todėl gali būti, kad veikia tam tikra ekosistema: dviratis ištraukiamas iš kanalo ir perdirbamas į alaus skardinę, jos turinį išgeria Amsterdamo gyventojas, kuris, besiblaškantis po bemiegės nakties grįždamas namo, pamato dviratį ir pajunta impulsą įmesti jį į kanalą.
Rašytojas Pete’as Jordanas savo knygoje apie Amsterdamą ir dviračių sportą „Dviračių mieste“ keletą puslapių skiria dviračių skandinimui, iš dalies tai siedamas su audringa miesto politine istorija. Per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinimo lyderiai ragino amsterdamiečius sviesti dviračius į vandenį, kad jie nebūtų konfiskuojami nacių.
P.Jordanas taip pat cituoja 1963 m. olandų romaną „Dviračiais į mėnulį“, kuriame dviračių skandinimas vaizduojamas kaip rafinuota vagystės forma: nugvelbęs juos žmogus naktį slapta nuleidžia į Amsterdamo kanalą, o kitą rytą grįžta, ištraukia ir vėliau parduoda.
Padėtį Amsterdame geriausiai paaiškina paprasta matematika. Skaičiuojama, jog mieste yra apie 2 mln. dviračių ir apie 50 km kanalų, tad logiška, kad vieni dviračių srautai persimes į kitus.
Kai amsterdamiečiui reikia atsikratyti seno dviračio, vanduo yra patogiausia šiukšlių dėžė.
Olandų laikraštis „Trouw“ kartą apibūdino Amsterdamo kanalus kaip „tradicinius šiukšlių konteinerius, į kuriuos vežame savo turistus ekskursijoms laivais“.
Bet tai ne vien olandų fenomenas. 2014 m. Tokijo parkų departamentas išsiaiškino, kad dideliame tvenkinyje, esančiame Inokaširos parko centre, buvo įveistos nevietinės žuvys – manoma, buvusių savininkų. Jos darė žalą aplinkai, todėl miesto valdžia nusprendė išleisti vandenį ir išgraibyti žuvis. Tačiau ištuštinus tvenkinį buvo rasta kita invazinė rūšis – tuzinai dviračių.
Šis atradimas nustebino daugelį Tokijo gyventojų. Švara mieste besirūpinantys darbuotojai seniai skundėsi, kad gatvėse, alėjose ir automobilių stovėjimo aikštelėse paliekami nereikalingi dviračiai. Bet apie jų išmetimą į vandens telkinius buvo beveik nežinoma.
Aprėpė visą pasaulį
Kiek dar pasaulio vandenyse yra dviračių, kuriuos slepia tvenkiniai, ežerai ir kanalai, Dunojus, Ganga, Nilas, Misisipė?
Galima daryti prielaidą, kad daug, ir panašu, kad jų skaičius vis auga, nes daugėja dviračių dalijimosi sistemų. Pirmaisiais „Velib’“ veiklos metais Paryžiaus policijos pareigūnai iš Senos ištraukė dešimtis dviračių. Viena dviračių dalijimosi įmonė nutraukė veiklą Romoje, kai per daug jos dviračių buvo išmesta į Tibro upę.
„Dviračiai be prirakinimo sistemų vis atsiduria po vandeniu“, – 2018 metais rašė JAV laikraštis „Boston Globe“ netrukus po to, kai Bostone ir jo priemiesčiuose pradėjo veikti dviračių dalijimosi įmonės.
2019 m. vasarį Niujorke „Citi Bike“ dviratis, kuris akivaizdžiai kurį laiką praleido Hadsono upėje, per naktį atsirado Manhatano Aukštutiniame Vest Saide esančioje prieplaukos stotelėje. Dviratis buvo nusėta ūsakojais ir moliuskais, stipinai apaugę dumbliais. Hadsono upės apsaugos ekspertas įvertino, kiek laiko jis buvo po vandeniu: „Atsižvelgdami į moliuskus ant vairo galime pasakyti, kad dviratis upėje mirko mažiausiai pusmetį, o galbūt net ilgiau.“
Apie tokią pat problemą pranešta Melburne, Honkonge, San Diege, Siatle, Malmėje ir daugelyje kitų miestų. Jungtinėje Karalystėje nuomojami dviračiai buvo ištraukti iš kanalų Londone ir Mančesteryje, taip pat iš Temzės, Eivono ir Taino upių.
2016 m. organizacija „Canal & River Trust“, prižiūrinti Anglijos ir Velso vandens kelius, paskelbė pribloškiančią povandeninę vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuotos žuvys, vangiai dreifuojančios kanalo dugnu pro dumbliais išmargintus dviračių ratus.
Kilo netikėtų problemų
Dramatiškiausių pranešimų apie dviračių išmetimą gaunama iš Kinijos. 2016–2017 m. tuomet didžiausios pasaulyje dalijimosi dviračiais bendrovės „Ofo“ ir „Mobike“ iš Pietų Kinijos upių ištraukė tūkstančius savo nuomojamų dviračių.
Viename vaizdo įraše užfiksuota: Šanchajuje vyras nuo judraus pėsčiųjų tilto sviedžia „Mobikes“ dviračius į Huangpu upę; bendrojo naudojimo dviračius gadina grupė vaikų; pagyvenusi moteris vieną iš nuomai skirtų dviračių daužo plaktuku. Dviračiai vagiami ir išardomi dalimis, kišami po automobiliais, užkasami statybvietėse, padegami.
Vyras, nufilmuotas Šanchajuje metantis dviračius į vandenį, buvo migrantas iš Honkongo, kuris prisipažino, kad plaktuku sunaikino dar devynis „Mobikes“ dviračius.
Vyras teigė, kad jį įsiutino tai, jog bendrovė pažeidė naudotojų privatumą: „Mobikes“ mikroschemos yra nesaugios ir atskleidžia naudotojų asmeninę informaciją, pavyzdžiui, jų buvimo vietą.
Dviračių dalijimosi pramonė užtvindė gatves ir šaligatvius dviračiais dažnai dar nesukūrus taisyklių ar infrastruktūros. Dauguma nuomos sistemų yra pagrįstos programėlėmis ir siūlo gerai pažįstamą skaitmeninio amžiaus kompromisą: paprastumas ir patogumas privatumo sąskaita.
Programėlėse renkami dviratininko asmens duomenys, o dviračiai, naudodami įmontuotas GPS mikroschemas ir belaidį ryšį, buvimo vietą perduoda kas kelias sekundes.
Kinijoje daugiau nei 70 dviračių dalijimosi startuolių, kuriems skirta per milijardą eurų rizikos kapitalo, 2016–2017 m. į miestus išvežė milijonus dviračių. Pasiūla viršijo paklausą, o dviračiai tiesiogine prasme buvo sukrauti krūvomis.
Pekino, Šanchajaus, Siameno ir kitų miestų pakraščiuose dešimtys tūkstančių nereikalingų dalijimuisi skirtų dviračių, daugelis visiškai naujų, užpildė ir didžiules tuščias aikšteles, kurios iškilo dešimtis metrų virš žemės.
Šios vietos buvo vadinamos dviračių kapinėmis, bet iš viršaus dronu darytose nuotraukose ir vaizdo įrašuose jos labiau priminė gėlių laukus: ryškiai geltoni, oranžiniai ir rožiniai dviračių rėmai driekiasi arais tarsi margas kilimas ant žemės.
Finišas būna įvairus
Sudaužytas, padegtas, į upę įmestas ar ant sąvartyno kalno gulintis dviratis pasakoja istoriją apie XXI amžių: kad ir kokia laukia ateitis, joje bus daug besimėtančių dviračių.
Dviratis yra ilgaamžė, bet taip pat ir vienkartinio naudojimo prekė. Jam sugedus ar įsigijus naują dviratį savininkas neretai išsižada senojo – palieka kur nors lauke, kad jį paimtų praeivis arba išgabentų atliekų surinkėjai.
Dalis dviračių numetami nuošalesnėse vietose, kur nyksta veikiami laiko ir gamtos stichijų.
Miestuose dažnai galima pamatyti apleistų dviračių, senomis grandinėmis ar spynomis prirakintų prie stulpų ir tvorų. Žmonės lyg grifai atskrenda ir apgraužia dviračių liekanas, pasiimdami viską, kas dar naudinga, – vieną arba abu ratus, vairą.
Grandinės krinta nuo sutrupintų stipinų, mėtosi sudaužyti atšvaitai, spyruoklės ir stabdžių trosai išsidraikę gatvėse.
Būna, kad apleistiems dviračiams suteikiamas antras gyvenimas – jie perdirbami: aliuminio liejimo metu susidaręs šlakas naudojamas kaip asfalto ir betono mišinių užpildas.
Todėl kai kur pats kelias tampa savotiškomis dviračių kapinėmis, o dviratininkai, išvykę į sekmadienio pasivažinėjimą, rieda per perdirbtų dviračių atliekas.
Elektriniai paspirtukai kelia iššūkių
Dviratis – ne vienintelė transporto priemonė, kuriai teko patirti pakilimo ir nuosmukio ciklus bei vandalizmo bangas. Dėl miestuose plečiamų elektrinių paspirtukų dalijimosi programų piktinasi pėstieji, kurie nesidžiaugia šaligatvius užgriozdinančiomis transporto priemonėmis, ir vairuotojai, kurie juos laiko nepageidaujamais keliuose.
Iš viso pasaulio pasipylė įvairūs pranešimai: Los Andžele elektriniai paspirtukai buvo kišami į viešuosius tualetus, užkasami smėlyje ir išmetami į vandenyną. Kelne narų komanda aptiko šimtus Reino dugne gulinčių elektrinių paspirtukų, iš kurių baterijų korpusų į upę ištekėjo teršalai.
Paspirtukų vajus paskatino pirmaujančias elektrinių paspirtukų bendroves gaminti naujus modelius su patobulinimais, skirtais užkirsti kelią tiems, kurie pjauna stabdžių trosus, šalina QR kodus ir vykdo kitus sabotažo veiksmus.
Šiuos išpuolius galima vertinti kaip partizaninius veiksmus didesniame kare: pasaulinėje kovoje dėl teisės į kelius, kuri pastaraisiais metais pasiekė naują pagreitį, kai miestai permąstė savo santykį su automobiliais, įrengė dviratininkams palankią infrastruktūrą, pradėjo įgyvendinti dviračių dalijimosi programas ir kitas iniciatyvas, skatinančias mikromobilumą.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
