Nuolat pabrėždami SSRS mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai už geležinės uždangos.
Jeigu svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas.
Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šeštadalį pasaulio užėmusios šalies piliečių nė negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų sovietinio mokslo laimėjimų iš tiesų yra dažniausiai ne itin vykę Vakarų analogų klonai.
Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių pramone. Žiūrėk, čia naujutėlaitis „Moskvič“ išleistas, čia – prašmatnioji „Volga“, čia – „Žiguli“.
Tiesa, pristatant pastaruosius kartkartėmis lyg ir buvo užsimenama, kad „Žiguli“ – sovietų draugystės su italų koncernu „Fiat“ produktas.
Bet kad kopijuota ir ta pati „Volga“, ir „Moskvič“, ir netgi kuklusis „Zaporožec“ – tai žinojo tik nedaugelis.
Pradžia – iš Amerikos
Jau patys pirmieji sovietų automobiliai dažniausiai buvo vakarietiškų klonai, kurių dėl kelių savarankiškų SSRS konstruktorių sprendimų niekaip negalima pavadinti darbininkų ir valstiečių šalies pramonės laimėjimais.
Tuometėje Sovietų Sąjungoje automobilių gamybos iš esmės nebuvo, tad rimtu laimėjimu galima laikyti tai, kad praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje komunistams pavyko pasirašyti sutartį su legendinio JAV pramonininko Henry Fordo kompanija „Ford Motors“.
Amerikiečiai perleido sovietams teisę naudotis savo konstruktorių laimėjimais ir netgi tiekė gamybai reikalingos įrangos dalis.
1932 m. Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkeriais metais vyresnio „Ford Model A“ kopija, o 1936 m. GAZ-M-1 neįtikėtinai priminė „Ford Model B-40 A“.
Įdomu, kad dažniausiai sovietams susiruošus gaminti vieną ar kitą kloną, Vakaruose pirmtakas jau kuris laikas būdavo dingęs nuo konvejerių.
1945 metais SSRS išleistas ZIL-110 bent jau vizualiai labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“.
Kadangi apie kompanijos „Packard“ bendradarbiavimą su sovietais nelabai žinoma, galima spėti, kad pastarieji tiesiog pasisavino, sakoma, SSRS diktatoriui Josifui Stalinui labai patikusį kėbulo dizainą.
Panaudojo karo trofėjus
Pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis faktiškai nulaižytas nuo Trečiajame reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjai į sovietų rankas pateko ne tiktai visi gamybiniai dokumentai bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai.
„Opel“ automobiliai darė didelę įtaką ir vėlesnėms „Moskvič“ kartoms.
Netgi „Čaika“ – aukščiausios sovietinės nomenklatūros pasididžiavimas – ir ta buvo tiesioginė vakarietiškų technologijų bei dizaino sprendimų įpėdinė.
Tokių dalykų sovietai niekuomet neakcentavo. Klonuoti automobiliai ramiausia sąžine pristatinėti kaip didžiulis SSRS laimėjimas. Ir visai nesvarbu, kad kokybe tos kopijos nelabai prilygo ankstesniems, net nebegaminamiems užsienio prototipams: rusiški modelių pavadinimai milijonams buvo neginčijamas savos pramonės pajėgumų įrodymas.
Be galo sunkūs pokario metai pasibaigė, sovietų ekonomika kiek sutvirtėjo arba bent jau atrodė pajėgesnė. Kosmoso užkariavimais bei neva neturinčia analogų karine technika nuolat besigirianti milžiniška šalis lyg ir turėjo jei ne diktuoti madas pasaulinėje plačiajai visuomenei skirtų inovacinių technologijų srityje, tai bent neatsilikti nuo pagrindinių užsienio konkurentų. Tačiau nieko panašaus neįvyko.
Atotrūkis taip ir išliko
1970 m. pradėti gaminti „Žiguli“ (VAZ-2101) – iš esmės licencijuotas, kiek sovietizuotas, atšiauresniam klimatui pritaikytas itališkojo „Fiat-124“ dvynys.
Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir Volgos automobilių gamykla Toljatyje. Beje, ekspertai iš Italijos suteikė šiam milžiniškam fabrikui visą reikiamą techninę įrangą ir rengė vietos specialistus.
Visi vėlesni „Žiguli“ modeliai taip pat kurti „Fiat“ pagrindu. Tad populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metu buvo ir idėjiniai priešai.
Etaloninė „Volga“ (GAZ-24, leista 1967–1985 m.) kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas.
Ir net žymusis klasikinis „Zaporožec“ (ZAZ-968) – beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“.
Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973 m., o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.
Visą SSRS egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų, kitų šalių konstruktorius. Neįveikia to milžiniško atotrūkio ir šiandienos Rusija: persėsti prie vietos gamintojų automobilių vairo gyventojams siūlantys politikai patys mieliau renkasi užsienietiškus produktus.
