Nuo miego ant lapų krūvos iki šildomų lovų: žmonių poilsį diktavo skirtingos aplinkybės

Škotijos Orknio salos vakarinėje pakrantėje, prie vėjų blaškomos Skailo įlankos, yra senovinis Skara Brėjaus (Skara Brae) kaimas.

Šis žalsvų piliakalnių labirintas – dideli vieno kambario namai, supami žole apaugusių storų sienų ir sujungti dengtais akmeniniais perėjimais, – buvo apleistas maždaug prieš 4500 metų. Bet kiekvieno būsto viduje yra du šiuolaikinei akiai iki šiol pažįstami daiktai – lovos.

Skara Brėjaus kaimo namai tolimojoje Škotijos šiaurėje dažniausiai vienodo plano: maždaug 40 kv. m ploto patalpa su židiniu centre ir priešistoriniu baldų asortimentu.

Šalia daiktų laikymo dėžių ir tualetinių staliukų su lentynomis yra ir du stačiakampiai maždaug žmogaus ūgio gultai.

Kaip ir dauguma artefaktų, rastų šioje saloje be medžių, priešistorinės lovos pagamintos iš šalto kieto akmens plokščių. Ir vis dėlto dėl aukštų galvūgalių ir paaukštintų šonų jos turi iškart atpažįstamą formą.

Žmonės jau šimtus tūkstančių metų naudoja lovas. Jų raidą nuo pat atsiradimo aprašo Kalifornijos universiteto antropologas Brianas Faganas ir archeologė Nadia Durrani knygoje „Ką mes veikėme lovoje: horizontalioji istorija“.

Manoma, kad didžiąją žmonijos egzistavimo dalį miego vietos buvo kruopščiai sluoksniuotų minkštų, kenkėjams atsparių lapų krūvos. O tada ėmė atsirasti pirmieji lovų rėmai.

Skara Brėjaus smiltainio uolienos lovos yra vienos seniausių kada nors rastų, kaip ir Daringtono-Volso gyvenvietėje netoli Stounhendžo dirvožemyje palikti įspaudai – tai migloti kontūrai seniai išnykusių medinių lovų, kuriose galbūt kadaise miegojo šio paminklo statytojai.

Lovų rėmai, atsiradę prieš 5 tūkst. metų – netrukus po kitų novatoriškų technologijų, pavyzdžiui, rašto, – atsirado keliose vietose maždaug tuo pat metu. Maždaug 2700 km nuo Orknio, ritualiniuose laidojimo tuneliuose Maltoje, aptikta ankstyvųjų šių baldų buvimo įrodymų, įskaitant molinę figūrėlę moters, vieną ranką pasidėjusios po galva ir ramiai snaudžiančios ant paprastos paaukštintos platformos.

Per tūkstantmečius, praėjusius nuo to laiko, lova įgavo daugybę skirtingų formų, atspindinčių papročius ir praktinius sumetimus tų kultūrų, kuriose žmonės gyveno. Štai trumpa šių miego šventyklų istorija.

Kai 1922 m. Howardas Carteris piramidėje Egipte pramušė gipsinę angą į faraono Tutanchamono kapavietę, britų archeologą pasitiko spindintis aukso dirbinių lobynas – 6 iš radinių buvo lovos.

Tarp daiktų, išmėtytų po dviejų antikinių apiplėšimų, buvo laidojimo lova, papuošta deivės karvės Mehet-weret atvaizdu, paauksuota medinė lova ir praktiška kelionėms skirta žygio lova, pasižyminti revoliucine sulankstymo technologija ir galbūt pirmoji pasaulyje tokio tipo.

Kaip ir daugumą senovės Egipto lovų, pagamintų elitui, Tutanchamono lovą dažniausiai sudarė medinis rėmas su iš nendrių ar virvių supintu pagrindu. Kaip tuo metu buvo įprasta, jaunasis faraonas kiekvieną naktį mieguistą galvą guldydavo ne ant minkštos pagalvės, o ant standžios pakeltos galvos atramos.

Tokia sistema dažnai naudota karšto klimato šalyse, nes, tikėtina, pagerindavo oro cirkuliaciją. Ji taip pat galėjo būti patraukli kaip būdas apsaugoti kruopščiai sušukuotus plaukus – senovės egiptiečių plaukai dažniausiai būdavo sugarbanoti, susukti ar supinti.

Senovės Romoje, kaip ir daugelyje kitų visuomenių, žmonių miegojimo vieta priklausė nuo jų socialinio statuso. Kai kurie vergai kasnakt gulėdavo ant sudžiūvusių lapų, gyvūnų odų pakloto ar tiesiog susisukę ant plikos žemės. Kiti ieškodavo patogesnio gulto.

2021 m. italų archeologai, kasinėdami senovinės vilos teritoriją Pompėjų priemiestyje, aptiko miegamąjį, kuris po ugnikalnio išsiveržimo kone 2000 metų buvo sustingęs laike.

Tarp medinių skrynių ir kitų daiktų buvo trys lovos, o paloviuose – produktų laikymo indai su po jais gyvenusių pelių liekanomis. Padarytos iš medinių stulpelių, apraizgytų plona virve tarsi tinklas, lovos neturėjo čiužinių, o buvo užklotos antklodėmis.

Kita vertus, pasiturintys piliečiai turėjo daugiau lovų, nei žinojo, ką su jomis daryti. Romėnai sugalvojo įvairių rūšių lovų skirtingai veiklai, įskaitant studijoms, jaunavedžiams, bendravimui ir valgymui, taip pat miegui. Turtingesni netgi turėjo laidotuvėms skirtą lovą.

Daugumą romėniškų lovų sudarė metalinė pakeliama platforma, ant kurios būdavo patiesiamas plonas čiužinys.

Europiečiai atėjus XVII amžiui galėjo rinktis iš plataus lovų asortimento.

Buvo lovos-dėžės, lovos, apraišiotos virvėmis, kurias reikėjo reguliariai įtempti (gal dėl to atsirado posakis „miegoti kietai“), ir sudėtingos medinės lovos ant keturių stulpų, pavyzdžiui, angliška Didžioji lova iš Veiro miesto, kurioje, kaip teigiama, kadaise miegojo 52 žmonės.

Tačiau viena pagrindinių ankstyvųjų modernizmo laikų lovos sudedamųjų dalių buvo čiužinys su standžiu apvalkalu. Šie paprasti maišai, kurie kartais būdavo milžiniško dydžio, gaminti iš tvirtų, standžiai išaustų medžiagų, pavyzdžiui, lino. Juos buvo galima prikimšti įvairiausiais užpildais – nuo plunksnų iki šiaudų. Užpildo pasirinkimas galėjo turėti didelę įtaką žmogaus miego kokybei.

Pasak knygos „Dienai baigiantis: nakties meto istorija“, vienas keliautojas, 1646 m. traukęs per Šveicariją, skundėsi, jog teko praleisti naktį lovoje, prikimštoje lapų, kurie labai garsiai traškėjo ir per užvalkalą badė odą.

Nors čiužiniai su užpildais buvo – ar bent jau turėjo būti – reguliariai vėdinami, jie tapo idealia terpe veistis kandantiems vabzdžiams. Kartu su to meto įpročiu dalytis lova su daugeliu kitų žmonių, įskaitant visiškai nepažįstamus, čiužiniai dažnai būdavo pilni siaubingo užkrato.

XIX a. gyventojų nelygybė Anglijoje pasiekė rekordiškai aukštą lygį, nes darbininkų klasė kovojo už išgyvenimą naujoje pramoninėje ekonomikoje.

Dėl šios priežasties ir sparčiai augančio gyventojų skaičiaus dideliuose bei mažuose miestuose kilo benamių epidemija. Londone labdaros organizacijos pasiūlė keletą nestandartinių sprendimų.

Vienas jų buvo „karstas už keturis pensus“ – eilėmis sustatytos karsto formos dėžės, kuriose žmonės galėjo pernakvoti sumokėję 4 pensus.

Kitas būdas – virvės lova, dar vadinama „kabojimu už du pensus“. Su šimtais kitų žmonių buvo sėdima ant bendro suolo, iki ryto nugara remiantis į ištemptą ilgą virvę. Tada ji būdavo nupjaunama, taip pažadinant visus, kurie miegojo. Tai vienas galimų žodžio „pagirios“ kilmės paaiškinimų (anglišką „hangover“ galima išversti ir kaip „kaboti“).

Bet kitame finansinio spektro gale esantiems žmonėms miegas turėjo kur kas pagerėti. XIX a. antrojoje pusėje vokietis Heinrichas Westphalis užpatentavo pirmąjį spyruoklinį čiužinį ir nuo to laiko miegas jau niekada nebebuvo toks pat kaip anksčiau.

Šiandien yra kaip niekad daug pasirinkimo galimybių: putų lovos, vandens lovos, šildomos lovos, lovos su baldakimu, dviaukštės lovos – tai toli gražu ne visas sąrašas. Galime tik spėlioti, ką apie tai būtų pagalvoję senovinio Škotijos Skara Brėjaus kaimo gyventojai, kadaise miegoję ant akmeninio pagrindo.