„Šiltą dieną Vilniuje, medžio pavėsyje geriu kavą su laimingiausiais pasaulyje dvidešimtmečiais“ , – rašo publikacijos autorė Kate McCusker. Atsižvelgiant į orą (puikus) ir gėrimą (pigus), sunku jaustis kitaip nei laimingam. Dar sunkiau, jei, kaip 23 metų Simona Jurkuvėnaitė, ką tik gavai 21 tūkst. eurų iš Lietuvos vyriausybės režisuoti debiutinį trumpametražį filmą apie šalies paauglius, pažymi autorė.
„Tai puiki vieta, – britų leidiniui sakė S.Jurkuvėnaitė, rankomis rodydama vietą aplink sutvarkytą aikštę Naujamiestyje, kurioje pašnekovės sedėjo. – Labai nuostabu, kad čia galima gauti tokių galimybių.“
Galimybės tokios geros, o optimizmo lygis toks didelis, kad Lietuva šiemet užėmė pirmąją vietą Pasaulio laimės ataskaitos (angl. World Happiness Report) jaunesnių nei 30 metų žmonių reitinge.
Šalies Z kartos ir tūkstantmečio kartos atstovai save įvertino 7,76 balo iš 10 pagal laimės skalę, o tai gerokai lenkia Jungtinę Karalystę ir JAV, kurios atitinkamai užima 32 ir 62 vietą. Nors ataskaita skambina pavojaus varpais dėl jaunimo gerovės Vakaruose, Lietuvos dvidešimtmečiai gali imtis darbo – memuarizuoti ir „TikTokinti“ apie tai, kad jiems sekasi visai neblogai, rašo „The Guardian“.
„Man čia iš tikrųjų patinka“, – beveik atsiprašydamas sakė S.Jurkuvėnaitės draugas Gantas Bendikas. 23-ejų metų jaunuolis netrukus baigs studijas be jokių skolų ir, kaip pats pripažįsta, be jokio nerimo dėl darbo rinkos.
„Taip, yra problemų, bet jų yra visur, – sakė jis. – Manau, kad daugelis jaunų žmonių čia yra gana patriotiški. Bent jau Vilniuje jaučiasi, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, gyvename gerai.“
Tiesa, tai nėra pati įdomiausia vieta pasaulyje: S.Jurkuvėnaitė skundėsi, kad čia „gali būti šiek tiek nuobodu“, o G.Bendikas sakė, kad prieš galutinai įsikurdamas čia, jis norėtų pamatyti kitas šalis.
Vilniaus turizmo departamentas juokaudamas pats save vadina „Europos G tašku“, nes „niekas nežino, kur jis yra“. (2019 m. apklausa parodė, kad tik 5 proc. britų žinojo daugiau nei Lietuvos sostinės pavadinimą ir apytikslę vietą).
S.Jurkuvėnaitės ir G.Bendiko Lietuva gerokai skiriasi nuo tos, kurioje užaugo jų tėvai. Buvusios sovietinės šalies BVP vienam gyventojui per jų gyvenimą išaugo daugiau nei keturis kartus. Jos klestinčiame technologijų sektoriuje tarp eksportuojamų prekių yra „vienaragiai“ „Vinted“ ir „Nord Security“, o praėjusiais metais vidutinis bendrasis darbo užmokestis šalyje padidėjo 12,6 proc., primena leidinys.
Daugumai studentų universitetas yra nemokamas, o 57 proc. gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą (ES vidurkis – 43 proc.). Kaip „The Guardian“ sakė 23 metų rinkodaros specialistė Karolina Motiejūnaitė: „Mes visi gimėme laisvoje Lietuvoje. Nieko kito mes nežinome.“
Naujai įtvirtintas Lietuvos, kaip pasaulio jaunimo sostinės, statusas galbūt šiek tiek nustebino čia gyvenančius žmones („Na, manęs ir mano draugų jie neklausė“ – dažna replika autorės apsilankymo Lietuvoje metu), bet ne ataskaitą parengusius tyrėjus, kurie nuo pat duomenų rinkimo pradžios stebėjo, kaip Baltijos šalys kopia aukštyn reitingų lentelėje.
„Daugiau ar mažiau per visą Pasaulio laimės ataskaitos rengimo laikotarpį mažėjo atotrūkis tarp Rytų ir Vakarų Europos pagal vidutinį pasitenkinimą gyvenimu“, – aiškino profesorius Johnas Helliwellas, vienas iš kasmetinio tyrimo, kuriuo vertinama 140 šalių gerovė ir kurį koordinuoja Oksfordo universiteto Gerovės tyrimų centras, „Gallup“ ir JT Darnaus vystymosi sprendimų tinklas, redaktorių.
„Kadangi šis atotrūkis sumažėjo, dabar Vidurio ir Rytų Europoje jaunimas yra gerokai laimingesnis nei vyresnioji karta“, – pridūrė jis.
Kitoje miesto pusėje esančiame buvusiame Lukiškių kalėjime, 1905 m. statybos kalėjime, neseniai paverstame menininkų studijų ir koncertų vietų kompleksu, nesunku suprasti, kodėl, teigia publikacijos autorė.
„Kai kalbuosi su draugais iš kitų vietų – Paryžiaus, Tokijo, Londono – suprantu, kaip man pasisekė, kad turiu savo erdvę“, – „The Guardian“ sakė 28 metų menininkė Jolita Vaitkutė, kai pro aukštus jos studijos trečiame aukšte langus plūdo ant veido krentanti šviesa. Apačioje esančiame saulės gaudyklių kieme dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai su „per dideliais“ marškinėliais geria alų tarp spygliuotomis vielomis apraizgytų sienų.
„Pasirinkau būti čia, nes man čia patinka, – sakė ji. – Man nereikia dirbti darbo, kurio nenoriu, ir nereikia dirbti biure.“
Pasak Martyno Butkevičiaus, kurio vadovaujama muzikos agentūra laimėjo viešąjį konkursą pertvarkyti pastatą į kultūros vietą, studijos pastate, kuriame buvo filmuojamas „Netflix“ serialo „Stranger Things“ ketvirtasis sezonas, nuomojamos už 100–500 eurų per mėnesį. Palyginti su kitomis Europos šalimis, nuomos kainos šalyje apskritai yra mažos, mano autorė, nors 2010–2022 m. jos padidėjo 144 proc. Per šį laikotarpį tai yra antras didžiausias augimas Europos Sąjungoje po Estijos.
Nepaisant to, kino režisierė Marija Kavtaradzė „The Guardian“ sakė, kad sostinėje vis dar galima padaryti norimą karjerą.
„Sakyčiau, kad kiekvienas gerai dirbantis žmogus čia gali gerai gyventi“, – sakė 33-ejų metų moteris, neseniai išleidusi savo antrąjį vaidybinį filmą „Tu man nieko neprimeni“ (angl. „Slow“).
„Žinoma, jei esi kūrėjas ir dirbi kultūros srityje, o ne startuolyje, uždirbsi mažiau pinigų – tai faktas. Bet yra toks jausmas, kad čia vis tiek gali pasisekti“, – sakė ji.
M.Kavtaradzė puikiai tinka kalbėti apie jaunų žmonių gyvenimą posovietinėje Lietuvoje, rašo „The Guardian“. Jos 2014 m. sukurtas trumpametražis filmas „Man dvim keli“ (angl. „I'm Twenty Something“) puikiai atspindi slegiančią kančią, kai prieš tave atsiveria tiek daug durų, bet nežinai, pro kurias žengti. Ji sako, kad tai privilegija, apie kurią jos tėvų karta galėjo tik pasvajoti.
„Mes esame unikalūs tuo, kad matėme, kaip šalis labai greitai pasikeitė, – sakė ji. – Mano kartos atstovai visi augome labai panašiai, ekonomiškai – pavyzdžiui, neturiu draugų, kurie augdami buvo turtingi. Todėl manau, kad tai tam tikra prasme suteikia mums mąstyseną, kad galime viską.
Autorė K.McCusker Lietuvoje lankėsi šalies prezidento rinkimų antrojo turo balsavimo dienomis. Šiuo metu (antradienį-ketvirtadienį) šalyje jau vyksta išankstiniai Europos Parlamento rinkimai.
20-metė Agnė Urbontaitytė, rūkiusi viename Vilniaus universiteto kiemelių, balsuoti ėjo po lietuvių filologijos paskaitos. „Mes labai politiški“, – „The Guardian“ sakė ji apie savo bendraamžius. (Per paskutinius 2019 m. Europos Parlamento rinkimus Lietuvoje rinkėjų aktyvumas buvo 53,48 proc. ir viršijo bendrą ES rodiklį – 50,66 proc.)
Ji atsisakė pasakyti, už ką balsuos, bet sakė, kad daugumos žmonių mintyse – karas Ukrainoje. „Mes nesame tokie laimingi, kaip žmonės galvoja! – juokavo ji, prieš pradėdama vardyti sąrašą priežasčių, dėl kurių „myli Lietuvą“, įskaitant žaliąsias erdves ir sostinėje gyvenančius „naujus, įdomius žmones“.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius Antanas Kairys kaip vieną iš pagrindinių jaunimo gerovės priežasčių įvardijo politinę situaciją. „Jaunimas Lietuvoje dabar turi daug galimybių“, – „The Guardian“ sakė jis.
„Po nepriklausomybės atgavimo pokyčiai yra drastiški – tiek kalbant apie ekonominę situaciją, tiek apie kasdienį gyvenimą. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl jaunimas šioje ataskaitoje užima tokią aukštą vietą, yra ta, kad jie nepatyrė Sovietų Sąjungos realybės. Jie ją pažįsta tik iš savo tėvų ir senelių pasakojimų“, – pridūrė akademikas.
Tačiau Rusijos karas Ukrainoje grasina sugriauti stabilumą, kurį Lietuva siekė pasiekti per pastaruosius 34 metus. Jaunimą kamuoja nerimas dėl to, kas gali nutikti, jei, kaip sakė D. K.Motiejūnaitė, „šis karas pereis į blogąją pusę“.
„Mes užaugome su ta baime viduje, kad viskas, ką čia turime gražaus, gali būti atimta per sekundę, – sakė ji. – Atrodo, kad žmonės užsienyje pamiršta, jog Ukrainoje vyksta karas, ir tai kelia nerimą.“
Galbūt kai kuriose Vakarų šalyse jaučiamas nuovargis nuo Ukrainos, tačiau lietuviams Rusijos grėsmė vis dar išlieka didžiulė, rašo „The Guardian“. Kaip sakė autorę kelionėje lydėjęs 30-metis vilnietis fotografas Karolis Pilypas Liutkevičius:
„Vieną dieną namuose žiūri (serialą) „Meilė yra akla“ (angl. „Love Is Blind“), o kitą dieną valdžia tau liepia susikrauti atsarginį krepšį“. (Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praėjusių metų vasarį pradėjo kampaniją, kurioje piliečiams patariama, ką susipakuoti nelaimės atveju).
„Nerimas yra tarsi visur“, – pritarė M.Kavtaradzė.
Taip pat išlieka galvosūkis dėl šalies savižudybių skaičiaus – 2020 m. jis buvo didžiausias ES ir siekė 21,3 mirčių 100 tūkst. gyventojų.
„Vyresnio amžiaus žmonėms psichikos sveikata vis dar yra tabu tema, – sakė 19-metė Cinny, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentė. – Pavyzdžiui, mano mama vis dar netiki, kad psichikos sveikata Lietuvoje yra problema.“
A.Kairys mano, kad tai sovietinė pagieža: „Jaunimas mažiau stigmatizuoja psichikos sveikatą, tačiau ta stigma išlieka tarp vyresnės kartos žmonių. Manau, kad tai iš dalies susiję su Sovietų Sąjungos realybe, kai psichikos sveikatos tarnybos buvo naudojamos politiniais sumetimais – pavyzdžiui, politiniams oponentams įkalinti.“
„Jei Lietuva yra laimingiausia vieta pasaulyje jauniems žmonėms, tai aš statyčiau pinigus už tai, kad Baltojo tilto riedlenčių parkas ant Neries kranto yra laimingiausia vieta Lietuvoje“, – rašo publikacijos autorė K.McCusker.
Kaip pastebėjo vieno vaiko tėvai: „Jei vaikinai, su kuriais ten kalbi, nėra laimingi, vadinasi, niekas nėra laimingas“. Prie tinklinio aikštelių besideginantys paaugliai ir dvidešimtmečiai su džiaugsmu pranešė žurnalistei, kad yra gana patenkinti.
„Naktinį gyvenimą vertinčiau kaip vieną geriausių Europoje“, – sakė 21 metų programinės įrangos inžinerijos studentas Danilas Švageris pro didžiulius akinius nuo saulės, kuriuose atsispindi dangus.
Vis dėlto jis sakė, kad norėtų vasaros namų kokioje nors tolimoje vietoje, kur galėtų pabėgti nuo žiaurių Lietuvos žiemų. Kaip ir daugelis „The Guardian“ žurnalistės kalbintų žmonių, jis ir jo draugas Rokas Astrauskas, kai pasirodė žinia apie „Laimės ataskaitą“, manė, kad tai buvo pokštas. Tačiau apskritai jie sakė esantys patenkinti savo gyvenimu, ypač dabar, kai vakarai ilgėja ir jie gali šešis kartus per savaitę žaisti tinklinį.
Toliau upe einant link triukšmingo kiemo baro, fotografas K.Liutkevičius atkreipė dėmesį į plikas vinis, kyšančias iš tilto, kuriuo jie ėjo, žibintų stulpų. Jis paaiškino, kad ant jų stovėjusios sovietmečio statulos neseniai buvo nuplėštos.
Jis parodė ligoninę, kurioje jis gimė ir kuri dabar pertvarkoma į brangią tarptautinę mokyklą. Žurnalistei pastebėjus, koks žalias yra Vilniaus miestas, jis gūžtelėjo pečiais: „Kadaise jis buvo žalesnis“.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva keičia savo pavidalą, o kartu su ja keičiasi ir jos jaunimas.
Kai ėmė temti, dangus nusidažė rausva ir mėlyna spalva – pro atvirą baro langą į kiemą ir gatvę ėmė sklisti pašnekesiai, prisimena autorė. Pokalbis turi pašėlusį ką tik prasidėjusios geros nakties atspalvį.
Informacinių technologijų darbuotojas 29 metų Lukas Saženis su keliais senais kolegomis lauke gėrė alų. Ar jis yra laimingiausias žmogus pasaulyje?
„Gal ir ne pats laimingiausias, bet manau, kad esu palyginti laimingas, – žurnalistei sakė jis. – Jaučiu, kad kažko siekiame. Nesame sustingę. Lengva pastebėti, kaip gerai mums sekasi.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
