M.Hutchisonas dėvėjo šiukšlių surinkimo įmonės kombinezoną, kepurę ir ryškiaspalvę liemenę su atšvaitais, kelias dienas buvo nesiskutęs.
Jis rinko šiukšles tikėdamasis rasti kai ką vertingo – DNR asmens, kuris 1969 m. Saniveilyje galimai išprievartavo ir nužudė 18-metę apsaugos darbuotoją.
Pareigūnas norėjo pagaliau išnarplioti šią bylą.
Tiesa, buvo ypač menka tikimybė, kad pasirinkta sėkminga strategija. Tačiau jo viršininkai Santa Klaros apygardos prokuratūroje žinojo, kad kai M.Hutchisonas turi dėmesio vertą idėją, viskas pavyksta.
Šis 38 metų detektyvas per septynerius metus, kuriuos praleido Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriuje, spėjo išpainioti 8 bylas: 6 nužudymų ir 2 išprievartavimų.
Saniveilio visuomenės saugumo departamento pareigūnai neištirtų bylų imasi tiktai tada, kai atlieka visus kitus jiems skirtus darbus. Šio 160 tūkst. gyventojų turinčio miesto situacija unikali, nes čia kiekvienas pareigūnas yra ir apmokytas policininkas, ir gaisrininkas, ir net paramedikas.
Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyrius – mažas, jame trūksta darbuotojų, negana to, jie vis keičiasi. Be to, M.Hutchisonas turi žmoną ir du mažus sūnus.
Vis dėlto jis atrado laiko tapti tikru neištirtų bylų asu.
„Mattas – tikras magas, visuomet imasi keisčiausių priemonių, – sakė Santa Klaros prokuroro pavaduotojas Robas Bakeris. – Jis ištyrė daugiau bylų negu bet kuris kitas.“
Veikė labai išradingai
Detektyvas Hutchas – taip jį vadina kolegos – ne tiktai rausiasi po šiukšles. Kartą jis apsimetė padavėju, kad galėtų surinkti DNR mėginių nuo įtariamojo valgytų vištų sparnelių.
Vyras taip pat yra keliavęs į kitas JAV valstijas, kur ieškojo papildomų įkalčių arba kalbėjosi su aukų artimaisiais, kurie manė, kad jų šeimos narių ar draugų bylos jau seniai pamirštos.
Planas su šiukšliavežiu taip pat reikalavo daug kūrybiškumo. Tyrėjai, ieškantys DNR mėginių, paprastai įtariamųjų šiukšles išnaršo naktį. Bet M.Hutchisonas žinojo, kad jį dominantis asmuo, galėjęs 1969 m. nužudyti merginą, savo atliekų konteinerį prie gatvės išstumia dieną, prieš pat atvykstant šiukšliavežiui.
Bet koks nukrypimas nuo įprastos paėmimo tvarkos galėjo sukelti įtarimų, o tai būtų sužlugdę tyrimą.
Taigi M.Hutchisonas gavo leidimą ne tik važiuoti šiuo sunkvežimiu, bet ir jį modifikuoti. Taip iš brezento buvo suformuota speciali kišenė, į kurią vėliau pateko įtariamojo šiukšlės, ir vairuotojo paprašyta išjungti šiukšliavežio viduje esantį atliekų suspaudimo mechanizmą.
Operacijos eigą detektyvas apgalvojo labai kruopščiai: „Mes įsivertėme jo šiukšles. Tada privažiavome prie kito konteinerio ir vairuotojas, klausydamas mano nurodymų, apsimetė, kad suspaudimo mechanizmas nebeveikia.
Iš šalies tikrai atrodė, jog šiukšliavežis sugedo, tad palikome gyvenvietę surinkę tiktai įtariamojo šiukšles.“
Išvydo baisias nuotraukas
Prokuratūros archyve buvo atsidūrusi ne tik ši byla.
Ėjo 2009-ieji. Nuotraukos iš nusikaltimo vietos, kuriose matyti 1982-aisiais išžaginta ir nužudyta paauglė, šokiravo Karol Smith.
Ši anksčiau su žmogiškaisiais ištekliais aukštųjų technologijų pramonėje dirbusi moteris nutarė tapti savanore Saniveilio visuomenės saugumo departamente.
Pirmas jos darbas – senos medžiagos tvarkymas – buvo naudingas departamentui, bet nuobodus pačiai K.Smith. Savanorei pavesta sudaryti neištirtų bylų santraukas, kad kitas jų ėmęsis tyrėjas taupytų laiką. Ji tikėjosi, jog nauja užduotis bus sudėtingesnė.
„Duosiu tau kai ką įdomaus“, – pasiūlė vienas detektyvas.
Tiesa, pirmiausia K.Smith turėjo įrodyti, jog gali dirbti su įkalčiais, kurie gali traumuoti netgi visko mačiusius pareigūnus.
„Jei nesugebėsi negalvoti apie tai grįžusi namo, tuomet šis darbas ne tau“, – pasakė detektyvas perduodamas moteriai fotografijas iš 15-metės Karen Stitt nužudymo vietos.
Palo Alto vidurinės mokyklos moksleivė buvo užpulta 1982 m. vos po vidurnakčio netoli autobusų stotelės. Skrodimas parodė, kad mergina išprievartauta, o jos kūne – net 57 durtinės žaizdos: 18 dūrių buvo nutaikyta į paauglės širdį. K.Stitt surištomis rankomis ir kojomis per neaukštą tvorą buvo numesta į krūmynus.
Žiauriose nuotraukose matyti, kad žemė prie aukos rankų ir kojų buvo iškapstyta, o tai rodė, jog mergina dar galėjo būti gyva, kai jos užpuolikas pabėgo.
Atvertusiai šią bylą K.Smith kilo daug abejonių.
„Tai buvo siaubinga byla, – prisiminė K.Smith. – Tačiau aš labai norėjau, kad ji būtų išnarpliota. Žiūrėdama į tas nuotraukas galvojau: „Kad ir kas tai padarė, jis tiesiog negali išsisukti!“
K.Smith ėmėsi šios užduoties, nors darbais apkrauti Saniveilio visuomenės saugumo departamento pareigūnai retai kada grįžta prie neištirtų bylų.
Pradžioje – nusivylimas
2014 metais pabaigęs rotaciją Seksualinių nusikaltimų skyriuje M.Hutchisonas buvo perkeltas į Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyrių. Tuomet jis dar nežinojo, kad Saniveilyje yra neištirtų bylų.
„K.Smith sėdėjo su mumis biure ir nuolat kalbėjo apie neištirtas bylas, – pasakojo M.Hutchisonas. – Ji sakydavo: „Manau, šioje byloje galėtume imtis tam tikrų veiksmų.“ Tada nuėjau pas savo viršininką ir pasakiau: „Ar galiu imtis vienos iš šių bylų ir pažiūrėti, ką galėčiau padaryti?“
Pirmoji byla, kurią 2014 metais atvertė M.Hutchisonas, buvo K.Stitt nužudymas. Nuo pat nusikaltimo padarymo jį bandė narplioti daugiau negu 20 detektyvų.
Tą lemtingą 1982-ųjų vakarą K.Stitt susitiko su savo 17-mečiu vaikinu. Jie apsipirko maisto prekių parduotuvėje „7-Eleven“, po to leido laiką mini golfo aikštelėje ir pradinės mokyklos kieme. Artėjant vidurnakčiui vaikinas išskubėjo namo, o K.Stitt turėjo grįžti į Palo Altą autobusu.
Jos kūną kitą rytą rado sunkvežimio vairuotojas.
Pradėjęs tirti bylą M.Hutchisonas pirmiausia išsispausdino paplūdimyje besišypsančios K.Stitt nuotrauką ir pakabino ją savo darbo vietoje.
Praėjus daugybei metų ši fotografija vis dar čia: ji tapo priminimu, kad gyvenimas nėra televizijos laida, – ne visi nusikaltimai ištiriami.
2019 m. M.Hutchisonas nutarė išbandyti pažangų įrankį – tiriamąją genetinę genealogiją (IGG).
Šis metodas kur kas išsamesnis negu įprastas DNR tyrimas. Taikant IGG DNR mėginys įvedamas į duomenų bazę, kur saugoma privačių DNR tyrimus atliekančių kompanijų informacija. Taip gaunamas nusikaltėlio giminaičių sąrašas. Tada tyrėjai, naudodamiesi viešai prieinama informacija, gali nustatyti įtariamojo tapatybę.
M.Hutchisonas pateikė K.Stitt nusikaltimo vietoje imtą DNR vienai IGG kompanijai. Ištyrę šį mėginį ekspertai nuliūdino: vargu ar byla kada nors bus ištirta, nes atrasti giminaičiai per daug tolimi, kad būtų galima nustatyti potencialų įtariamąjį.
Po nesėkmės nesustojo
Tačiau M.Hutchisonas mėgsta griebtis kelių darbų vienu metu. Kai vienas tyrimas sustodavo arba sulėtėdavo, jis imdavosi kitos neišspręstos bylos.
Pradžioje aprašyta operacija naudojantis šiukšliavežiu buvo susijusi su Estellos Menos byla.
1979-ųjų spalį 18-metė E.Mena buvo ką tik pradėjusi savo paskutinius metus vidurinėje mokykloje ir dirbo apsaugininke Saniveilio įmonėje „Western Electric“. Vieną ramią šeštadienio popietę, kai mergina jau buvo užrakinusi pastato vestibiulį, ji staiga buvo užpulta, subadyta peiliu ir dar gyva palikta prie maisto pardavimo aparatų, o netrukus ligoninėje mirė.
Tyrėjai rado tik nedidelę kraujo dėmę ant durų staktos kelių metrų atstumu nuo aukos kūno. Tačiau 1979 m. nebuvo galimybės atlikti DNR analizės ir byla liko neištirta. Vėliau, maždaug prieš du dešimtmečius, Saniveilio detektyvai nusiuntė ant durų aptiktą DNR mėginį ištirti, tačiau tada nebuvo nustatyta jokių atitikmenų.
Bet tuo metu, kai E.Menos bylos ėmėsi M.Hutchisonas, jau buvo galima atlikti IGG tyrimą. Reikėjo nustatyti kraujo dėmės savininką. Šios paieškos ir paskatino detektyvą surengti specialią operaciją pasitelkus šiukšliavežį.
Tarp šiukšlių rasti DNR mėginiai priklausė tam pačiam asmeniui kaip ir kraujas nusikaltimo vietoje. Tačiau galiausiai apklausus įtariamąjį kaltinimai jam buvo panaikinti.
Dar viena aklavietė? M.Hutchisonas taip nemanė.
„Kartais byla pasisuka labai netikėtai, – sakė M.Hutchisonas. – Jei nebūtume sėdę į šiukšliavežį, būtume manę, kad ta kraujo dėmė yra pagrindinis įkaltis, į kurį būtume ir toliau sutelkę dėmesį. Taigi visa tai buvo geras dalykas. Tai paskatino mus pergalvoti savo strategiją.“
M.Hutchisonas ir K.Smith vėl įsigilino į E.Menos bylą. Jie suprato, kad atsakymas į šią mįslę gali slypėti ant aukos avalynės.
Vienas E.Menos batų gulėjo ant grindų šalia jos galvos. M.Hutchisonas ir K.Smith nusprendė, kad jis nukrito merginai kovojant už savo gyvybę ir ten galėjo likti žudiko DNR.
Atlikus tyrimus ant bato išties buvo rasta kraujo. Iš jo ištrauktas DNR mėginys nusiųstas į CODIS – Federalinio tyrimų biuro (FTB) sudarytą nusikaltėlių DNR duomenų bazę – siekiant rasti tiesioginį atitikmenį.
Tai pavyko – kraujas buvo Samuelio Silvos, kuris policijai buvo žinomas dėl vagysčių ir smurtinių nusikaltimų.
Tačiau S.Silva mirė 2008 metais, todėl Saniveilio visuomenės saugumo departamentas nutraukė šią bylą dėl išskirtinių aplinkybių. Tai reiškia, kad nors įtariamasis jau negalėjo būti teisiamas, buvo surinkta pakankamai įrodymų kaltinimams pateikti ir pasiųsti jį už grotų.
Stengiasi dėl artimųjų
Ar tai padėjo E.Menos šeimai pagaliau pamiršti ištisus dešimtmečius trukusį skausmą ir nežinią? Tiesos taip ir nesužinojo merginos motina ir tėvas, mirę dar prieš ištiriant šią bylą.
Tačiau tai suteikė palengvėjimą keturiems E.Menos broliams ir seserims.
Pareigūnai paprastai nesusisiekia su aukos artimaisiais, kai imasi neišspręstų bylų, baimindamiesi, kad tai suteiks giminaičiams per daug vilčių. Tačiau M.Hutchisonas mano, jog šeimos nariai turi žinoti, kad jų artimasis nebuvo pamirštas.
„Man nemalonu, kai dėl šių bylų sulaukiu dėmesio, – pripažino M.Hutchisonas. – Juk ne aš atlieku sunkiausią darbą, o šeimos, kurios net po 40 metų neprarado vilties ir neleido, kad jų artimasis būtų pamirštas.
Tie žmonės turi žinoti, kad mes bent jau bandome ištirti jų artimojo bylą dėl jų pačių emocinės sveikatos.“
Todėl M.Hutchisonas susisiekė su Marta Mena-Gordon, kuriai buvo 9-eri, kai jos vyresnioji sesuo buvo nužudyta.
Jis pranešė, kad byla vėl atversta, o vėliau informuodavo apie visas naujienas.
M.Mena-Gordon buvo maloniai nustebinta: „Kai jis paskambindavo, balsas skambėdavo labai nuoširdžiai. Jis sugrąžino mums viltį. Mano tėvui ir motinai skaudžiausia buvo dėl to, kad jie nieko nežinojo.“
Vėliau M.Hutchisonas nuvyko į Portlandą susitikti su M.Mena-Gordon.
Detektyvas jau galėjo pasakyti, kad nusikaltėlis atskleistas, ir nors žudikas buvo miręs, tapo aišku, kas tai padarė.
„Tai buvo įsimintina akimirka, – tikino moteris. – Tiek daug emocijų. Verkiau iš džiaugsmo.“
Grįždamas prie 1982-aisiais nužudytos K.Stitt bylos M.Hutchisonas sakė: „Genetikos kompanija mus informavo, jog tikimybė, kad šis nusikaltimas kada nors bus atskleistas, labai maža, ir rekomendavo nutraukti tyrimą.“
Kodėl M.Hutchisonas nepasidavė? „Man tokio atsakymo neužteko, – sakė detektyvas. – Ekspertai nepažįsta manęs, nežino, kad aš nepasiduosiu. Ir jie nepažįsta Karen, jos tėvo, šeimos, kuriai ji vis dar rūpi.
Jie žiūri tik į duomenis ir aš tai gerbiu, tai jų darbas. Bet sau neatleisčiau, jeigu nepadaryčiau visko, kas įmanoma.“
Užkliuvo žmonos vardas
Savanorė K.Smith paliko Saniveilio visuomenės saugumo departamentą 2017 m., nes persikraustė į kitą valstiją. Ir nors visuomet stengėsi nemąstyti apie nusikaltimus po darbo, vieną dieną važiuodama namo staiga pati sau pasakė: „Jo žmonos vardas – ne Barbara!“
Moteris greitai apsuko automobilį ir grįžo į komisariatą, kad pasidalintų savo atradimu su M.Hutchisonu. Visa tai paneigė žudiko alibi.
Šįkart kalba ėjo apie 1969 metais nužudytos 18-metės studentės Susan DeLeon bylą. Mergina buvo pasmaugta, kūnas paliktas netoli miesto sąvartyno.
Vienas įtariamųjų buvo Charlesas Maine’as, kurio dviejų vaikų aukle dirbo S.DeLeon.
Bet Ch.Maine’as turėjo įtikinamą alibi: tikino, kad nusikaltimo metu buvo vakarinėje mokykloje su žmona Barbara. Tuo metu šis pasiteisinimas buvo priimtas.
Pirmieji S.DeLeon bylos tyrėjai jau mirę, o jų surinkta medžiaga ribota, todėl neaišku, kaip šis alibi buvo patikrintas. Tačiau akivaizdu, kad detektyvai patvirtino, jog tą vakarą sutuoktiniai pamokose tikrai dalyvavo.
Tyrimas įstrigo. Po kiek laiko, 2008 m., Saniveilio saugumo departamentas gavo laišką iš buvusios Ch.Maine’o žmonos, kad jos buvęs vyras gali būti S.DeLeon žudikas.
Pareigūnai nepaisė šio teiginio, nes vyras, jų akimis, turėjo nepaneigiamą alibi.
Tačiau laiškas pateko į K.Smith rankas. Nors jis buvo įtikinantis, įtariamojo alibi vis tiek atrodė nepajudinamas. Ir tuomet savanorė tyrėja suprato – jo žmonos vardas ne Barbara. Laišką parašė buvusi Ch.Maine’o žmona Ellen. Šio neatitikimo kiti nepastebėjo.
K.Smith ir M.Hutchisonas nusprendė pasidomėti.
Jie suprato, kad vakarines pamokas lankęs Ch.Maine’as galėjo būti įtariamojo tėvas – Charlesas Maine’as vyresnysis, o Barbara Maine buvo Ch.Maine’o jaunesniojo sesuo.
K.Smith taip pat iškėlė galimą žmogžudystės motyvą. S.DeLeon skrodimo ataskaitoje teigiama, jog moteris buvo nėščia. Galbūt ji pasakė Ch.Maine’ui, kad laukiasi jo vaiko?
M.Hutchisonas apklausė dvi Ch.Maine’o dukras. Viena pripažino, kad tėvas kartais smurtaudavo.
2018 metais, nepaisant naujų M.Hutchisono atradimų, Santa Klaros prokuratūra atsisakė patraukti įtariamąjį baudžiamojon atsakomybėn tikindama, kad detektyvo surinktų įkalčių nepakanka. M.Hutchisonas sužinojo, kad Ch.Maine’as jaunesnysis mirė 2019-aisiais vienoje Oregono valstijos ligoninėje.
Ši byla taip pat buvo uždaryta dėl vadinamųjų išskirtinių aplinkybių.
Pamažu rinko dėlionę
Kai 2019 m. M.Hutchisonas pagal rotaciją turėjo šešiems mėnesiams palikti Žmogžudysčių skyrių ir persikelti pas ugniagesius, jis pasiėmė K.Stitt bylą. Nors genetikos ekspertai ir patarė detektyvui pasiduoti, jis nusprendė tęsti tyrimą.
Nors IGG ir nėra stebuklinga technologija, tapo tikru proveržiu atskleidžiant nusikaltimus. Tačiau kartais tyrėjams nepavyksta rasti tikslaus DNR atitikmens.
K.Stitt atveju M.Hutchisonas galėjo nustatyti tik įtariamojo trečios eilės pusbrolius ir pusseseres.
Taigi rasti įtariamąjį buvo tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Tačiau detektyvas priėmė šį iššūkį.
M.Hutchisonas susisiekė su dviem tikėtino nusikaltėlio trečios eilės pusbroliais bei pussesere ir paprašė jų pagalbos. Vienas gyveno atokioje Meksikos vietovėje, todėl menki prisiminimai apie šeimą nebuvo labai naudingi.
Kitas, įsikūręs Teksase, buvo įvaikintas, todėl negalėjo pateikti išvis jokios informacijos apie savo biologinę šeimą.
Liko tiktai trečios eilės pusseserė. Ši moteris, taip pat gyvenanti Teksase, priklauso vienai bažnyčiai, kurios nariai labai domisi genealogija, nes tiki, kad pomirtiniame gyvenime šeimos vėl susitinka.
M.Hutchisonas 2018 m. nuvyko į jos namus: „Ji mane priėmė. Sėdėjome prie virtuvinio stalo, o moteris savo kompiuteryje pildė šeimos medį.“
Naudodamasis toje Teksaso virtuvėje sukurtu šeimos genealogijos medžiu pareigūnas pradėjo paiešką duomenų bazėse ir socialiniuose tinkluose.
Galiausiai nusprendė, kad galimas žudikas yra vienas iš keturių brolių.
M.Hutchisonas visus surado ir slapta surinko jų DNR. Tai padėjo sumažinti įtariamųjų ratą iki dviejų brolių.
2022 metų balandį naudodamasis „Facebook“ jis aptiko paskutinę šios neišspręstos dėlionės detalę.
Nusikaltėlis neišsisuko
Vėlyvą 2022 m. rugpjūčio 2-osios popietę Mauji saloje Havajuose, Makavao mieste, M.Hutchisonas ir 14 kitų pareigūnų apsupo vieną nedidelį namą.
Praėjus trylikai mėnesių po to, kai ši byla atrodė vėl atsidūrusi aklavietėje, detektyvas pasibeldė į 75 metų Gary Ramirezo duris ir suėmė jį dėl įtarimų nužudžius K.Stitt.
G.Ramirezas buvo nuvežtas į areštinę, o į laboratoriją skubiai nuskraidintas įtariamojo DNR mėginys.
Gerokai prieš auštant M.Hutchisonas pabudo viešbučio kambaryje, patikrino elektroninio pašto dėžutę ir rado laboratorijos atsakymą: G.Ramirezo DNR atitiko nusikaltimo vietoje rastą DNR.
„Troškau švęsti, bet nenorėjau pažadinti viso viešbučio, – pasakojo M.Hutchisonas. – Galėjau padaryti tiktai vieną dalyką. Tuo metu laikiau Karen nuotrauką savo kompiuterio darbalaukyje, todėl įsijungiau jį ir pasakiau jai: „Mes tai padarėme.“
Gali būti, kad 2024-ieji bus paskutiniai M.Hutchisono metai Saniveilio žmogžudysčių skyriuje, kurį jis turės palikti dėl rotacijos. Ir detektyvas nėra tikras, ar kada nors sugrįš.
Todėl tikėtina, kad netrukus jis nesiims neišspręstų bylų. Tačiau dabar M.Hutchisonas bando įminti net trijų senų nusikaltimų mįsles: dviejų žmogžudysčių ir vieno išprievartavimo.
Parengta pagal „San Francisco Chronicle“ inf.
